Didžiuojamės pirmąja lietuviška gimnazija, jos istorine bendruomene. Pacituosiu 1990 metais atkurtos Lietuvos respublikos pirmąjį Kultūros ir švietimo ministrą Darių Kuolį, didžiuojamės bendruomene, kuri: „ypatingu laiku, ypatingoje vietoje susitelkė ir gyvavo. Išskirtinės asmenybės ją sudarė. Toji bendruomenė – 1915 metais pradėjusi veikti pirmoji lietuviška aukštesnioji bendrojo lavinimo mokykla, iš pradžių turėjusi „J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionis Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokų“ vardą, o 1921-aisiais pasivadinusi Vytauto Didžiojo gimnazija. Ją steigė ir joje dirbo būsimi Lietuvos valstybės kūrėjai – Vasario 16-osios akto signatarai, būsimi šalies prezidentai ir švietimo ministrai, žinomi mokslininkai ir menininkai. Taigi lietuvių gimnazija Vilniuje iškilo kaip savarankiško gyvenimo siekusios tautos mokykla. Ji buvo skirta laisvai tautinei bendruomenei ugdyti.“
Istorija – ne vien įvykiai. Istoriją kuria žmonės. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorija – tai kartu ir jos mokiniai, vėliau kūrę valstybės istoriją, Lietuvos istoriją. Tad būtina prisiminti, būtina didžiuotis tais ugdytiniais, garsinusiais Lietuvą, būtina minėti jų nuopelnus, viešinti jų vardus, pavardes, tik taip mes grąžinsime duoklę šimtametei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai, 1921 m. rugpjūčio 22 d. pedagogų tarybos posėdžio sprendimu, kuriai ir buvo suteiktas šis vardas. Tad kas gi tie iškilūs tarpukario Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai?
Visai Lietuvai žinoma garsioji Vileišių giminė. Vieno iš Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų – Jono Vileišio dvi vyresniosios dukros baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, Birutė Marija (Vileišytė) Jurgelionienė Tursienė – 1923 m., o Alena Devenienė Grigaitienė (Vileišytė) – 1924 m. Birutė palaidota Vilniaus Rasų kapinėse, o Aleną likimas nubloškė į JAV, kur ir palaidota. Amerikoje Alena buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, JAV lietuvių bendruomenės, Tautos fondo veikėja, su pirmuoju vyru M. Deveniu 1974 m. įsteigė Devenių kultūros fondą, o su antruoju vyru K. Grigaičiu 1986 m. Čikagoje įkūrė laikraštį „Lietuvos balsas“. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje.
Taip pat Vilniaus kultūrininkams yra žinoma garsi Šlapelių šeima. Jurgio ir Marijos Šlapelių dukros – Laimutė Šlapelytė-Graužinienė ir Gražutė Šlapelytė – Sirutienė taip pat baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Laimutė – 1924 m., Gražutė -1927 m. Laimutė Šlapelytė buvo Lietuvos respublikos diplomato Kazimiero Graužinio žmona, tad likimas lėmė dažnai keisti gyvenamąsias vietas – keliauti kartu su vyru į jo diplomatines tarnybos vietas. Taip ji pabuvojo Italijoje (vyras buvo paskirtas prie Šventojo Sosto Romoje), Argentinoje, Urugvajuje, kol galiausiai atsidūrė JAV, kur ir mirė. Dar įdomesni gyvenimo vingiai teko seseriai Gražutei. Po karo 1944 m. pasitraukus su vyru į Vokietiją, o vėliau, 1949 persikėlus į JAV, 1950 m. su kitais visuomenės veikėjais įsteigė Vilniaus krašto lietuvių sąjungą, dar vėliau dirbo Čikagos lietuvių kalbos draugijoje, tvarkė draugijos lietuvių kalba rengiamas radijo valandėles, bendradarbiavo periodikoje, JAV lietuvių spaudoje. Jos rašiniai spaudoje pasirodė dar studijų metais. Lietuvoje rašė žurnalui „Vilniaus šviesa“, po 1945 m. – Vokietijos periodiniams leidiniams „Žiburiai“, „Moterų žodis“, „Tėvynės sargas“. Vilniaus krašto temomis rašė JAV leidiniams „Draugas“, „Aidai“, „Akiračiai“, „Karys“, „Skautų aidas“, „Moteris“ ir kt. Devintojo dešimtmečio pradžioje talkino Broniui Kvikliui, rengusiam Lietuvos bažnyčių Vilniaus arkivyskupijos du pagrindinius tomus.
Jos skatinimu ir lėšomis 2000 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido prof. Vlado Žuko veikalą „Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas Vilniuje“. Marijos ir Jurgio Šlapelių sukauptą, Vilniaus kultūriniam palikimui reikšmingą archyvinę medžiagą dokumentavo kitoje V. Žuko knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas“ (2006 m.). Taip pat ji parėmė J. ir M. Šlapelių biografijoms skirto Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio 2004 m. sukurto dokumentinio filmo „Ištikimi lietuviškam žodžiui“ leidybą. Ji taip pat rėmė lietuvių spaudą JAV ir Europoje, parapijas ir vienuolynus, JAV lietuvių bendruomenės veiklą, Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą, Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, Šv. Kazimiero akademiją Romoje ir kitas lietuvių visuomeninės, religinės veiklos sritis. Atgavusi senamiestyje nacionalizuotą savo tėvų namą (Pilies g. 40), jį padovanojo Vilniaus miestui ir jame įkūrė savivaldybės žinioje veikiantį Marijos ir Jurgio Šlapelių vardo muziejų. Po motinos mirties Vilniaus universiteto bibliotekai perleido tėvų sukauptą archyvą ir biblioteką, o Lietuvių kalbos institutui – tėvo per dešimtmečius rinktą medžiagą žodynams.
Na ir tikra Vilniaus miesto legenda – rašytojas Rapolas Mackonis (iki 1940 m. Mackevičius) 1924 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Jo garsiosios knygos „Iš kavinės į kavinę“ (1994 m.) ir „Senoji vilniečių karta“ (1999 m.), tapusios bestseleriais, iki šiol žavi skaitytojus istorijomis iš senųjų vilniečių gyvenimų. Bendradarbiavo leidiniuose 1925–1928 m. „Kelias“, nuo 1928 m. – „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus aidas“, „Aidas“, „Jaunimo draugas“, „Menas ir literatūra“, „Vilniaus varpas“, „Lietuviškas baras“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“. 1939 m. spalio 28 d. – 1940 m. birželio mėn. dienraščio „Vilniaus balsas“, 1941–1943 m. „Naujoji Lietuva“ redaktorius. 1939–1940 m. – Vilniaus radiofono bendradarbis. Bendradarbiavo leidiniuose „Lietuviškas baras“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Tėviškė“. Rašė slapyvardžiais Bronius Girinis, Galindų ainis ir kt. Nuo 1939 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių rašytojų draugijos ir kitų lietuviškų draugijų narys. Kartu su kitais Lietuvos inteligentais 1943–1945 m. nacių kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Išėjęs į laisvę iki 1952 m. gyveno Lenkijoje, čia lenkų saugumo suimtas ir perduotas sovietiniam saugumui, nuteistas ir įkalintas sovietiniame lageryje, Kemerovo srityje. 1956 m. amnestuotas, grįžo į Vilnių. 1962–1982 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje.
1926 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė lietuvių kalbos mokytojas, istorikas Adomas Juškevičius Juškaitis, labiausiai išgarsėjęs, kai 1937 m. kartu su žurnalistu J. Maceika parašė knygą „Vilnius ir jo apylinkės“, kuri lenkų cenzūros buvo konfiskuota ir sunaikinta. Skaitytojus pasiekė tik pakartotinis „Spaudos fondo“ leidinys 1940 m. Lietuvai atgavus Vilnių, bei 1991 m. atkūrus nepriklausomybę, „Minties“ leidyklos fotografuotinis leidinys. 1926–1932 m. studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete, kartu dirbdamas Labdarybės draugijos išlaikomo „Žiburėlio“ bendrabučio vedėju. Dar mokydamasis gimnazijoje, o vėliau ir studijų metais, dr. J. Basanavičiaus paragintas, įsitraukė į kraštotyros veiklą, nulėmusią jo pasirikimą – istoriko specialybę. Po studijų universitete mokytojavo Vilniaus krašto lietuviškose mokyklose, dėstė istoriją, geografiją, lotynų kalbą. 1932–1935 metais dirbo Švenčionių lietuvių gimnazijoje. 1935 m. buvo Lietuvių mokytojų sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas. Tais pačiais metais, lenkų valdžios apkaltintas politine neištikimybe buvo pašalintas iš mokytojo pareigų, be teisės dirbti bet kurioje lietuviškoje mokykloje. Grįžo į Vilnių. Čia dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
Nuo 1945 m. Adomas Juškevičius-Juškaitis pradėjo dirbti Vilniaus Pedagoginiame institute, direktoriaus pavaduotoju neakivaizdinio skyriaus reikalams, katedros vedėju, tačiau 1948 m. atleistas „kaip netinkamas dėl politinių įsitikinimų“. Nuo 1948 m. iki išėjimo į pensiją, jis dėstytojavo Klaipėdos mokytojų institute, o jį likvidavus, mokytojavo įvairiose miesto vidurinėse mokyklose. Kartu su juo, visą laiką pedagoginį darbą dirbo žmona Vladislava Peredniūtė-Juškaitienė, irgi vilnietė, Vytauto Didžiojo gimnazijos XI laidos absolventė, Stepono Batoro universiteto magistrantė, biologė. Po žmonos mirties 1984 m. A.Juškaitis grįžo į Vilnių, kuriame išgyveno iki 1999 metų. Abu palaidoti Vilniuje, Karveliškių kapinėse.
Manau būtina paminėti Lietuvos fiziką, fizikos ir matematikos mokslų daktarą, profesorių Henriką Horodničių ir jo žmoną, Lietuvos oftalmologų mokytoją, medicinos dr. doc. Mariją Karužaitę Horodničienę.
Henrikas Horodničius gimė 1906 m. rugsėjo 3 d. Sankt Peterburge, Rusijoje, tarnautojo šeimoje. Dvi pradines gimnazijos klases baigė Petrograde. 1918 m. persikėlė į Lietuvą ir mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė 1924 m. Tais pačiais metais buvo įrašytas į Stepono Batoro universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą laisvuoju klausytoju. 1925 m. išlaikė egzaminus lenkiškam brandos atestatui gauti, o jį gavęs tapo tikruoju universiteto studentu. Universitetą baigė 1933 m. ir įgijo filosofijos magistro laipsnį. 1926–1928 m. lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijoje dėstė matematiką, o 1928–1931 m. ir 1934–1940 m. dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1929–1931 m. dirbo Eksperimentinės fizikos katedros asistento padėjėju, 1931–1934 m. – jaunesniuoju asistentu, 1934–1940 m. – vyresniuoju asistentu. Aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo darbuose. Nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. iki 1945 m. spalio dirbo universiteto prorektoriumi ūkio reikalams. 1943 m. apgynė gamtos filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1946 m. – fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. 1945–1960 m. buvo Vilniaus universiteto Bendrosios fizikos katedros vedėjas. 1945–1958 m. buvo Fizikos ir matematikos fakulteto, 1950–1952 m. – ir Chemijos fakulteto dekanas. Docentas nuo 1940 m., nuo 1945 m. – profesorius. Nuo pat įkūrimo dirbo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedroje. Nuo 1953 m. buvo pirmųjų Lietuvoje moksleivių fizikos olimpiadų organizavimo ir vertinimo komisijos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo kuriant „Žinijos“ draugiją. 1966–1976 m. dirbo mokslo laipsnių teikimo tarybos pirmininku. 1965–1986 m. buvo žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ redakcijos kolegijos narys, 1976–1984 m. – LTE mokslinis konsultantas.
Mirė 1989 m. liepos 19 d. Molėtuose. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Marija Horodničienė 1904 08 21 Naugardas (dabartinis Didysis Naugardas) 1975 07 20 Vilnius, Lietuvos gydytoja oftalmologė. Med. m. kand. (1966). 1933 baigė Vilniaus universitetą, 1944–74 jame dėstė; docentė (1970). 1934–39 vasaromis dirbo Lenkijos Raudonojo Kryžiaus organizuotuose kovos su trachoma būriuose. Darė sudėtingas akių operacijas, daug nuveikė aklumo gydymo ir profilaktikos srityje. Svarbiausi veikalai apie akių pažeidimus, trachomą, oftalmologijos raidą Lietuvoje. Marija Karužaitė Horodničienė jos broliai Aleksandras Karuža ir Antanas Karuža pradėjo mokytis Vilniaus mokyklose, vėliau lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Marija ir Henrikas Horodničiai 1999 yra pripažinti žydų gelbėtojais ir apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiais.
Marijos brolis Aleksandras Karuža tapo žymiu Vilniaus krašto pedagogu, Marija Karužaitė Horodničienė – garsia Lietuvos oftalmologe, kitas brolis Antanas Karužas – žinomu Lenkijos pianistu ir muzikos pedagogu, Lenkijos muzikos įrašų režisūros mokyklos įkūrėju.
Įdomus pedagogo Aleksandro Karužo gyvenimas. 1925 m. baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, A.Karuža įstojo į Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją (1927 m. ją lenkų administracija uždarė ir Aleksandras seminarijos nebaigė). Vėliau dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, gyveno švietimo draugijos „Rytas“ bendrabutyje. 1929 m. eksternu išlaikė egzaminus pradinės mokyklos mokytojo vardui gauti ir po metų buvo paskirtas lietuvių švietimo draugijos Pašaminės mokyklos mokytoju. Ši lietuvių mokykla buvo vienintelė, kuriai lenkų valdžia tarpukariu leido veikti nekliudomai.
1931 m. Aleksandras Karuža vedė Sofiją Murauskaitę, 1932 m. jiems gimė dukra Giedrė, 1943 m. – sūnus Jaunius, o 1945 m. – dukra Aušra. 1933 m. kaime buvo įkurtas Vilniaus krašto kultūros švietimo draugijos Pašaminės skyrius (pirmininkė Sofija Karužienė), atidaryta lietuviška skaitykla. Mokykla buvo pavadinta Dr. Vinco Kudirkos vardu.
Nuo 1939 m. A.Karuža dirbo vienos iš Vilniaus pradinės mokyklos vedėju, miesto švietimo skyriaus inspektoriumi. Po Antrojo pasaulinio karo neakivaizdžiai studijavo geografiją Vilniaus pedagoginiame institute, kurį 1949 m. baigė su pagyrimu. Buvo paskirtas Lietuvos TSR švietimo ministerijos inspektoriumi, 1953–1968 m. dirbo Vilniaus 11-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. 1960 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo vardas. 1970 m. išėjo į užtarnautą poilsį.
Iš tiesų galime daryti išvadą, kad Vytauto Didžiojo gimnazija ugdė asmenybių dinastijas, susijusias ne tik giminystės ryšiais, bet ir tarnyste Lietuvai, Lietuvos kultūrai, mokslui. Asmenybes, dariusias įtaką ne tik Vilniaus kultūriniam gyvenimui, bet ir paveikusias visos Lietuvos kultūrą, taip pat aktyviai dalyvavusias išeivijos įvairiose švietimo, kultūros veiklose.
Reikėtų paminėti ir garsų aktorių Juozą Kanopką 1929 m. baigusį Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Nuo 1923 m. vaidino mėgėjų spektakliuose. 1930 m. su kitais įkūrė Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekciją (1936–1939 m. Vilniaus lietuvių teatras, 1939–1944 m. Vaidilos teatras), su pertrauka jos aktorius, režisierius, dramaturgas, 1939–1944 m. (su 1940–1941 m. pertrauka) ir vadovas. 1937–1939 m. studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete, 1939 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Studentų teatro studiją (vadovas Algirdas Jakševičius). 1945–1972 m. Lietuvos dramos teatro (iki 1947 m. Vilniaus dramos teatras) aktorius. Sukūrė epizodinių vaidmenų kino filmuose. Bajoraičio, Lydinio slapyvardžiais parašė pjeses „Judas Iskarijotas“ 1932 m., „Stebuklingas ragas“ 1935 m., „Replėse“ 1938 m.
Svarbiausi vaidmenys teatre: Margis – Marcelinas Šikšnys. „Pilėnų kunigaikštis“, 1934 m., Sidabras – Borisas Dauguvietis. „Žaldokynė“, 1948 m. Klebonas – „Paskenduolė“, pagal A.Vienuolį, 1952 m., 1956 m., 1982 m., 1989 m. Anupras – Augustinas Gricius. „Buvo buvo – kaip nebuvo“, 1963 m.
Įdomu tai, kad Juozas Kanopka atliko vieną iš vaidmenų – Margio - savo buvusio Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus Marcelino Šikšnio (dirbo direktoriumi 1922-1939) dramoje „Pilėnų kunigaikštis“.
Juozo Kanopkos vaidmenys filmuose: 1966 – „Naktys be nakvynės“, rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka, 1973 – „Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1982 – „Turtuolis, vargšas...“ , rež. Arūnas Žebriūnas.
1925 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė teisininkas, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas Antanas Juknevičius. 1929 – Vilniaus universitetą; vienas Vilniaus lietuvių studentų sąjungos steigėjų, 1926–29 pirmininkas, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto prezidiumo sekretorius, vienas Lenkijos tautinių mažumų centrinio informacijos biuro Varšuvoje ir leidinio Natio (anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis) organizatorių. Įsteigė laikraštį Jaunimo draugas (1926), iki 1936 buvo jo redaktorius ir leidėjas. 1931–44 vertėsi advokato praktika Vilniuje, buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto (nuo 1935 Tautinis Vilniaus lietuvių komitetas) juriskonsultas. Teismuose gynė per 1000 lietuvių politinių bylų. Parašė daugelį Vilniaus lietuvių memorandumų ir protestų. Už lietuvišką veiklą Lenkijos valdžios baustas. Veikė Ryto, Lietuvių labdarybės, Šv. Kazimiero jaunimui globoti, Lietuvių mokslo draugijose. 1939–40 Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Vilniaus krašte, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos banko juriskonsultas. Išleido maldaknygę Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kalendorių, monologų rinkinį. 1949 atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, į Bostoną. ALT, BALF (nuo 1949 sekretorius) veikėjas. 1952–63 Vilniaus krašto lietuvių sąjungos išeivijoje centro valdybos pirmininkas; nuo 1956 šios sąjungos atstovas Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 1987 m. išleido „Miami lietuvių Amerikos piliečių klubo istorijos pabiras“. Parašė atsiminimų. 1994 grįžo į Lietuvą. Mirė 1995 Vilniuje.
Tais pačiais 1925 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė ir Lietuvos žurnalistas, redaktorius, fotografas Vincas Uždavinys. 1923–1925 m. įvairių leidinių darbuotojas. 1925 m. dėl lenkų valdžios persekiojimų išvyko į Kauną. 1925–1930 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1928–1936 m. dirbo Vilniui vaduoti sąjungoje (VVS), 1928–1931 m. redagavo žurnalą „Mūsų Vilnius“. Buvo Draugijos užsienio lietuviams remti narys, Foto mėgėjų draugijos narys. 1936–1937 m. VVS deleguotas į JAV lietuvių kolonijas skaityti paskaitų. 1937 m. grįžo į Lietuvą. 1938–1939 m. vėl išvyko į JAV bei Kanadą kaip žurnalo „Pasaulio lietuvis“ korespondentas. Bendradarbiavo ir kituose leidiniuose – „Lietuvos keleivis“, „Nepriklausoma Lietuva“ ir kt. 1939 m. grįžo į Vilnių kaip „Lietuvos aido“ korespondentas. 1941 m. mirė žmona. Vokiečių okupacijos metais dirbo laikraštyje „Naujoji Lietuva“, naujienų agentūroje ELTA. Traukiantis frontui, 1944 m. praleido su vaikais mirusios žmonos gimtinėje Mikalajūnuose. 1944 m. spalio mėn. su vaikais grįžo į Vilnių, įsidarbino „Valstiečių laikraštyje“. 1945 m. nuteistas ir ištremtas į Sibirą, kalėjo Vorkutos lageriuose. 1953 m. grįžęs į Lietuvą dirbo greitosios pagalbos stotyje dispečeriu, Vilniaus centrinėje knygų parduotuvėje pardavėju, modelių namuose inžinieriumi-vertėju, ekskursijų biure gidu, Preilos poilsio namų komendantu, gimdymo namuose sąskaitininku-kasininku. 1955 m. amnestuotas, bandė dirbi pagal savo žurnalisto specialybę – rašė į „Tėvynės balsą“, „Mūsų sodus“, Radijo ir televizijos komitetą (laidos užsienio lietuviams).
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros dėstytojas ir docentas Augustinas Mačionis taip pat 1925 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Įstojo ir 1935 m. baigė Stepono Batoro universiteto Vilniuje Matematikos – gamtos fakultetą. Apgynė diplominį darbą apie Vilniaus krašto smulkiųjų žinduolių fauną, įgijo biologo – zoologo specialybę, jam buvo suteiktas zoologijos ir lyginamosios anatomijos magistro laipsnis. 1930-34 m. ir 1937-41 m. dirbo mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Nuo 1940 m. dirbo Vilniaus universitete – pradžioje jaunesniuoju asistentu, vėliau, po karo, vyriausiuoju dėstytoju. 1977-79 m. vadovavo Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedrai. Nuo 1980 m. buvo šios katedros vyriausiasis dėstytojas, docentas. Aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, į kurią įstojo 1927 m., jau po J. Basanavičiaus mirties. Dalyvavo ruošiant 1939 m. naujai atkurtos draugijos įstatų sudaryme. Buvo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos narys, Lietuvos teriologų draugijos narys.
Tarp 1926 m. baigusiųjų reikėtų paminėti chemiką, chemijos mokslų daktarą, Vilniaus universiteto dėstytoją Blažį Kajetoną, tarpukaryje - „Lietuviškojo baro“ redakcijos bendradarbį ir pedagogą kraštotyrininką bibliografą ir vadovą Alfonsą Bielinį. Jis parengė ir išleido išleido bibliografijos rodykles: "Lietuvos TSR Mokslų akademijos ir jos mokslo darbuotojų leidinių bibliografija. Knygos. 1941–1954" (su J. Basiuliu ir S. Kisieliene, 1956 m.), "Medicinos daktarų disertacijos, apgintos arba pripažintos Vilniaus universitete 1793–1842 metais" (1957 m.), "Lietuvių kalbotyra. 1944–1960" (su E. Stanevičiene, 1963 m.), "Lietuvių kalbotyra. 1961–1964" (su E. Stanevičiene, 1965 m.).
1927 m. absolventas Lietuvos agronomas, žurnalistas Jonas Jonynas. 1920 m. įstojo į tuometinį Vilniaus lietuvių, o vėliau Vytauto Didžiojo gimnazijos antrą klasę. 1927 m. ją baigė ir tais pačiais metais įstojo Vilniaus, po metų – į Krokuvos universiteto Agronomijos fakultetą. 1932 m., baigęs universitetą, dirbo Vilniaus lietuvių ūkio draugijoje, nuo 1935 m. – biologijos mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1938 m. tapo Vilniaus krašto lietuvių mokytojų sąjungos pirmininku. 1932–1939 m. aktyviai bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje. Pats daug rašė įvairia tematika. 1939 m. paskirtas Vilniaus sodininkystės mokyklos direktoriumi. Jai vadovavo iki 1944 m. liepos mėn. pradžios. Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbo „Valstiečių laikraščio“ redakcijos skyriaus vedėju. 1958 m. perėjo dirbti į Radijo komitetą žemės ūkio valandėlių redaktoriumi, 1962 m. – į „Mūsų sodų“ redakciją skyriaus vedėju. Nuo 1963 m. iki išėjimo į pensiją dirbo „Žemės ūkio“ žurnalo vyr. redaktoriaus pavaduotoju.
Vincas Martinkėnas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas, pedagogas, istorikas, 1927 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1935 baigė Vilniaus universitetą. 1928–35 Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys, pirmininkas. 1932–39 dėstė istoriją ir lietuvių kalbą toje pačioje Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. 1939–40 A. Mickevičiaus lenkų gimnazijos Vilniuje Lietuvos istorijos mokytojas ir direktoriaus pavaduotojas. 1941–44 Vilniaus lietuvių 3 gimnazijos direktorius. 1945 mobilizuotas į SSRS kariuomenę kovėsi fronte. 1946–50 dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, buvo Visuotinės istorijos katedros vedėjas, Istorijos fakulteto dekanas. 1995-02-13 Lietuvos respublikos prezidento dekretu Nr, 548 Vincas Martinkėnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu, o vėliau 1997-05-07 Lietuvos respublikos prezidento dekretu Nr. 1292 apdovanotas ir LDK Gedimino ordino Komandoro Kryžiumi.
Atkreipkite dėmesį, kiek daug baigusiųjų Vytauto Didžiojo gimnaziją vėliau patys dirbo mokytojais Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
1928 m. gimnaziją baigė Romos katalikų kunigas, Vilniaus arkivyskupijos administratorius Edmundas Basys. Po metų įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1935 m. birželio 20 d. įšventintas kunigu Vilniaus katedroje. 1935 m. liepos 11 d., paskiriamas pavaduoti Mielagėnų parapijos kleboną, išvažiavusį atostogų. 1935 m. prefekto (mokyklų kapeliono) pareigas, skiriamas laikinai pavaduoti Daugėliškio kleboną. 1942 m. balandžio 23 d., Vilniaus generalvikaras Titulinis Arkivyskupas Mečislovas Reinys paskyrė E. Basį Vilniaus arkivyskupijos kurijos Kancleriu. 1942 m. spalio 3 d. M. Reinys suteikė E. Basiui įgaliojimus valdyti arkivyskupiją tuo atveju, jeigu: arkivyskupas būtų trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykęs; būtų sukliudytas jo valdymas; arkivyskupas mirtų.
1945 m. liepos 20 d. M. Reinys suteikė E. Basiui įgaliojimus perimti arkivyskupijos Lietuvai priklausančios dalies valdymą, jeigu: arkivyskupas būtų trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykęs; būtų sukliudytas jo valdymas. 1946 m. suėmus M. Reinį, E. Basys perėmė Vilniaus arkivyskupijos Lietuvai priklausančios dalies valdymą. 1949 m. rugpjūčio 5 d. kunigo Juozapo Vaičiūno pasirašytame pažymėjime Nr. 597/49 teigiama, kad „kun. Edmundas Basys Mykolo sūnus, yra komandiruojamas į Šilutę trims mėnesiams.” 1974 m. vasario 15 d. raštu Nr. 102 Telšių vyskupijos kurija pranešė: „Š. m. vasario 11 d. mirė kunigas Edmundas Basys, buvęs Vilniaus arkivyskupijos Valdytojas (1946–1949), Šilutės altaristas, gimęs 1907 m. palaidotas š. m. vasario 14 d. Dūkšto (Ignalinos r.) kapinėse.“
Lietuvos žurnalistas, redaktorius, leidėjas Jonas Latvis. 1928 m. baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo agronomiją Krokuvos universitete, teisę Vilniaus universitete. 1931-1938 m. laikraščio „Vilniaus žodis“ atsakingasis redaktorius, 1937 m. leido priedą „Kūryba ir kritika“. 1938-1939 m. laikraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas Varšuvoje. Bendradarbiavo leidiniuose „Vilniaus žodis“, „Lietuvos žinios“, „Vilniaus balsas“. Buvo parengęs redaktoriaus užrašus „Svečiuose pas lenkų cenzorius“.
1929 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė agronomas inžinierius, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas Motiejus Kraužlys, tarpukaryje įkūręsir redagavęs laikraštį „Lietuviškasis baras“, bendradarbiavęs žurnale „Mūsų artojas“, 1961 m. miręs ir palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Taip pat Lietuvos žurnalistas, redaktorius, literatas Silvestras Urbonavičius (nuo 1939 m. Urbonas) 1929 m. baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, dirbo laikraščių „Vilniaus rytojus“, „Aidas“ redakcijose. Su kitais leido ir redagavo žurnalą „Jaunimo draugas“. 1937 m. jį uždarius, leido vienkarčius leidinius. Nuo 1959 m. dirbo žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijoje. Rašė literatūros, kraštotyros, Vilniaus krašto istorijos temomis, spausdino feljetonus, monologus, aprašė įvairias Vilniaus krašto vietoves.
Kita legendinė asmenybė – Pranas Žižmaras mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė 1929 m. Vėliau studijavo Vilniaus universitete, 1932 m. baigęs Varšuvos centrinį fizinio auklėjimo institutą, dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos kūno kultūros mokytoju. 1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai, P. Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus Sporto apygardos pirmininku. 1940 m. spalį P. Žižmarą suėmė NKVD. Ypatingasis pasitarimas 1941 m. kovo 8 d. jį nuteisė aštuoneriems metams lagerių. 1944 m. spalio 27 d. P. Žižmaras mirė Komijos lageryje. Manoma, kad Pranas Žižmaras buvo nuskandintas. Jo kūnas buvo rastas Šangalio ligoninės (Komijos ASSR) šulinyje.
O dar 1926 m. Vilniuje atkūrė „Gedimino“ skautų draugovę, kuriai vadovavo iki 1935 m. 1928 m. vasario 16 d. Gedimino pilies bokšte išskleidė lietuvišką trispalvę. 1938 m. Kaune liepos mėnesį vykusioje Pirmojoje tautinėje olimpiadoje vadovavo Vilniaus sportininkų delegacijai. 1938 m. kovo mėnesį Vilniuje vyko antilietuviški mitingai, kurių metu pasisakė ir aršus lietuvybės priešininkas lenkų karininkas Jerzy Chom-Chomskis. Jį, gindamas Lietuvos garbę, į dvikovą iškvietė P. Žižmaras. Dvikovą kardais laimėjo P. Žižmaras.
Taigi, kas XX a. kaunasi kardais?
Julijonas Steponavičius – arkivyskupas, tremtinys, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius. 1921–1930 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1930–1936 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete. 1936 m. parašė magistro darbą lenkų kalba apie Vytautą Didįjį ir apgynė teologijos magistro laipsnį. 1936 m. birželio 21 d. Vilniaus arkikatedroje arkivyskupas R. Jalbžykovskis jį įšventino kunigu. Liepos 5 d. Gervėčių bažnyčioje jaunasis kunigas atlaikė pirmąsias Šv. Mišias. Netrukus buvo paskirtas į Rodūnią vikaru, ten lenkų valdžios buvo persekiotas. Perkeltas kapelionu ir tikybos dėstytoju į Gardino Bernardinų mergaičių mokyklą. Nuo 1939 m. buvo klebonas Palūšėje, nuo 1941 m. – Naujajame Daugėliškyje, nuo 1946 m. – Adutiškyje. Nuo 1953 m. buvo verbuojamas KGB, bet principingas kunigas atsisakė bendradarbiauti ir dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose. 1955 m. gegužės 22 d. Julijonas Steponavičius popiežiaus Pijaus XII nominuotas tituliniu Antarado vyskupu ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru. Kadangi tuo metu Panevėžio vyskupas administravo ir Vilniaus vyskupiją, Julijonas Steponavičius netrukus persikėlė į Vilnių. 1957 m. buvo paskirtas Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi su rezidencinio vyskupo teisėmis. Įgaliojimus pradėjo vykdyti 1958 m. sausio 3 d., nuolat konfliktavo su sovietų valdžia. Atsisakęs paklusti LTSR partinių organizacijų reikalavimams uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, rengti rekolekcijas, atlaidus, jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje (patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti procesijose, chore), šventinti į kunigus tris įtariamus bendradarbiavimu su KGB seminarijos klierikus, taip pat už veiklesnių kunigų rėmimą. Nepaklusęs uždrausti jaunimui dalyvauti religinėje veikloje, 1961 m. sausio 18 d., Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimu vyskupas J. Steponavičius buvo nušalintas nuo vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę. Tremtyje eidamas kunigo altaristos pareigas rėmė pogrindinę Lietuvos Katalikų bažnyčios veiklą, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir sąjūdį, šventino į kunigus baigusiuosius pogrindinę kunigų seminariją, davė leidimą steigti Eucharistijos bičiulių sąjūdį. 1988 m. gruodžio 28 d. leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. vasario 7 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pakėlė arkivyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius mirė Vilniuje 1991 m. birželio 18 d., palaidotas birželio 24 d. Vilniaus arkikatedros bazilikos Vyskupų kriptoje, 1992 m. perlaidotas Tremtinių koplyčioje prie vakarinės sienos.
1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dekretu Nr. 311 Vilniaus arkivyskupą Julijoną Steponavičių (po mirties) apdovanojo Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).
2017 m. sausio 17 d. Šventųjų bylų kongregacija Vatikane leido pradėti beatifikacijos bylą. Šį leidimą pasirašė šios kongtregacijos kardinolas prefektas Angelo Amato.
1930 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė Lietuvos istorikas, žurnalistas, muziejininkas, redaktorius Vincas Žilėnas. 1930–36 Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1929–39 dirbo laikraštyje Vilniaus žodis (1935–39 jo redaktorius), 1938–39 Lietuvos žinių korespondentas Lenkijoje, 1939–40 Lietuvos žinių generalinis atstovas Vilniuje. 1930–40 veikė Kultūros švietimo draugijoje, buvo jos valdybos narys. 1947–73 Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus (surengė pirmąsias jo etnografines ekspedicijas; Lietuvos nacionalinis muziejus), 1973–82 Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus direktorius. Paskelbė mokslinių straipsnių apie lietuvių gyvenamuosius namus, 17 a. ginklų kalyklą Valkininkuose, straipsnių apie archeologiją, kultūros paminklų apsaugą, numizmatiką.
Taigi apžvelgti tik pirmieji penkiolika Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos egzistavimo metų, paminėti tuo metu baigę absolventai, vėliau garsinę ne tik gimnaziją, bet palikę svarbią žymę Vilniaus, Lietuvos ir išeivijos istorijoje. O kur dar visas dešimtmetis iki pat lemtingų 1940 m.
Medicinos mokslų daktaras Povilas Čibiras Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė 1931 m. 1938 m. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės gydytojas stažuotojas. 1941 m. Sveikatos apsaugos liaudies komisariato vyr. epidemiologas. Nuo 1942 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1943 m. uždarius universitetą Trakų ligoninės vidaus bei infekcinių ligų skyriaus vedėjas, pats atlikdavo daugelį laboratorinių tyrimų. 1944–1992 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1947–1988 m. vadovavo Infekcinių ligų (kurį laiką vadinta Infekcinių ir vaikų ligų) katedrai. 1958 m. suteiktas docento vardas, nuo 1970 m. profesorius. Vienas Vilnijos draugijos steigėjų. Puoselėjo lietuvybę Vilniaus krašte.
Ir vėl nusikelkime už Atlanto. Lietuvos žurnalistas, Vilniaus krašto ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas Jeronimas Cicėnas Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė tais pačiais 1931 m. Studijavo visuotinę istoriją, literatūrą, etnologiją Vilniaus universitete. 1928 m. dirbo laikraščio „Vilniaus šviesa“ redakcijoje, 1934–1936 m. – laikraščio „Vilniaus žodis“ redakcijos literatūros skyriaus redaktorius, 1938–1939 m. jo priedo „Kūryba ir kritika“ redaktorius. 1934–1939 m. dėstė lietuvių kalbą Trakų ir Vilniaus mokytojų seminarijose, Aukštojoje politinių mokslų mokykloje Vilniuje. 1939–1940 m. dirbo laikraščio „Vilniaus balsas“, 1940 m. – „Nowe Slowo“ redakcijose. 1941–1944 m. Vilniaus radiofono literatūros laidų ir valandėlių vaikams redaktorius. Bendradarbiavo Vilniaus krašto lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių spaudoje, buvo aktyvus lietuvių organizacijų narys. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1947 m. Hafkrugo ir Itzehoe karo pabėgėlių stovyklose redagavo savaitraščius „Kelyje tėvynėn“, „Akiratyje“. Vėliau persikėlė į JAV. 1950 m. dirbo žurnale „Nemunas“, rašė į kitą lietuvių spaudą, turėjo skiltį dienraštyje „Naujienos“.
Išskirtinę vietą Lietuvos švietimo padangėje užima Meilutė Julija Lukšienė - Matjošaitytė (1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje – 2009 m. spalio 16 d.) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių. Stasio Matjošaičio–Esmaičio (1877–1949) ir Julijos Biliūnienės (1880–1978) Matjošaitienės duktė, Ingės Lukšaitės motina, Marijos Alseikaitės-Gimbutienės pusseserė. 1924-1931 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931–1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1973 m. pedagogikos mokslų daktarė. Po studijų dirbo gimnazijos mokytoja. Nuo 1944 m. Kauno valstybinio universiteto asistentė. 1949–1959 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, 1951–1958 m. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Tačiau per 1958 m. prasidėjusį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros „išvalymą nuo nacionalistų” atleista kartu su Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite ir Aurelija Rabačiauskaite. 1959–1997 m. – Pedagogikos instituto (iki 1973 m. Mokyklų mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 m. Švietimo plėtotės centras) vyresnioji mokslinė bendradarbė. Būtent šiame institute kartu su bendraminčiais 1988 m. prabilo apie Lietuvos švietimo reformą, humaniškos, atsakingą pilietį ugdančios mokyklos kūrimą. 1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė.
Tais pačiais 1931 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas, tapytojas, grafikas Vladas Drėma, Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras, pirmasis Vilniaus garbės pilietis. Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. 1927–1931 m. lankė V. Kairiūkščio dailės studiją. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą, L. Slendzinskio mokinys. 1937–1938 m. tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje. 1931–1940 m. (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1940 m. dalyvavo „Agitpropo“ veikloje. 1940–1941 m. LTSR švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940–1941 m. ir 1944 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kooperatyve. 1941–1944 m. Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas, 1945–1946 m. Etnografijos muziejaus direktorius, 1946–1961 m. Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946–1950 m. Vilniaus dailės instituto, 1957–1970 m. dėstė Lietuvos dailės instituto, 1956–1958 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1970–1985 m. dirbo Paminklų konservavimo institute. Duktė Gražina Drėmaitė, sūnus Žvaigždras Drėma.
Vlada Pajaujienė (literatūrinis slapyvardis Vlada Rusokaitė) taip pat Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė 1931 m. Lenkijos lietuvių mokytoja, bibliotekininkė, poetė. Vlada Pajaujienė dalyvavo Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvenime, redagavo nepriklausomą žurnalą „Varsnos“. Rašė eiles, kurios 1995 m. buvo išspausdintos Lenkijos lietuvių poezijos antologijoje „Būki mums motina“, 2000 m. – „Lietuvių kūrybos antologijoje“.
Persikelkime į kitus 1932-uosius metus. Tais metais Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė net dvi rašytojos – Lietuvos poetė, vertėja Ona Miciūtė. Ji bendradarbiavo literatūros leidiniuose „Varsnos“, „Varpos“. Dalyvavo Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje. 1939–1941 m. dirbo Vilniaus radiofone vertėja į lenkų ir lietuvių kalbas, hitlerinės okupacijos metais iki 1942 m. balandžio – bibliotekininke. 1944–1950 m. dirbo Lietuvių literatūros instituto vyresniąja bibliografe ir Lietuvių grožinės literatūros rankraštyno vedėja. Tuo metu parašė mokslinį darbą „Simono Daukanto rankraštinis palikimas“ (MA Lietuvių literatūros instituto leidinys „Darbai“. I tomas). NKVD suėmus vyrą pašalinta iš Lietuvos rašytojų sąjungos ir atleista iš darbo.
Kitą rašytoja - prozininkė, vaikų literatūros kūrėja, dramaturgė, vertėja, aktorė Aldona Liobytė Paškevičienė. Ji daug nusipelnė grąžinant į kultūrą lietuvių liaudies pasakas ir kitą tautosaką. Parengė ir stilizavo teminius lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959 m.), „Nė velnio nebijau“ (1964 m. 2 leid. 1988 m.), pagrindinius pasakų tipus pateikė savo sudarytoje knygoje „Gulbė karaliaus pati“ (1963 m., 1986 m.). Liaudies kūrybos motyvais parašytose pasakose (rinkiniai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ 1970 m. 2 leid. 1985 m. ir kt.) atsirado ironijos, parodijos, grotesko elementų. Po mirties archyvuose surasta ir išleista apysaka pasaka „Kiškelis Baltkakliukas“ (išl. 2005 m.). Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos jos dramos „Kupriukas muzikantas“ (išl. 1955 m., 1984 m., pastatyta 1955 m.), „Meškos trobelė“ (1956 m., pastatyta 1956 m., 1957 m. pavadinimu „Užburtas karaliūnas“, pastatyta 1965 m., 1983 m., 1994 m.), „Trys negražios karalaitės“ (1967 m., pastatyta 1968 m., 1988 m.), „Kuršiukas“, pastatyta 1969 m., 1990 m.), „Devyniabrolė“ (1973 m., pastatyta 1971 m., 1975 m.), „Aukso obuolys“ (1978 m., pastatytas 2005 m.). Parašė apsakymų vaikams (rinkiniai „Tėveli, būk mažas“ 1973 m., papildytas 1983 m., ir kt). Su K. Kymantaite inscenizavo P. Cvirkos „Žemę maitintoją“ (pastatyta 1950 m.), „Meisterį ir sūnus“ (pastatyta 1965 m.), A. Vienuolio „Paskenduolę“ (pastatyta 1956 m.). Su kompozitoriumi J. Juzeliūnu parengė operos libretą pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“ (1957 m., dėl aštrios kritikos spaudoje operos pastatymas sustabdytas, pastatytas 1977 m.). Išvertė lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos. Jos knygų vaikams išversta į anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių kalbas.
1933 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė teatrologas, literatūrologas, vertėjas, Lietuvos rašytojų narys sąjungos A.Vengris Studijuodamas Kaune lankė garsųjį Balio Sruogos teatro seminarą ir su magišku teatro pasauliu susijo visam gyvenimui. Universitete susipažino su Eugenija Malinauskaite, kuri 1939 metais tapo jo žmona. Eugenija Vengrienė – žinoma germanistė, pedagogė ir vertėja .Kaune 1937 metais pasirodė pirmas A. Vengrio teatrologijos veikalas – apybraiža „Kastantas Glinskis".„ Mano žvaigždės buvo režisierius Konstantinas Glinskis ir artistė Ona Rymaitė. Nepasiekiamos teatro žvaigždės. Jais domėjausi, jais žavėjausi, apie juos rašiau, iki šiol labai vertinu, - sakė A. Vengris interviu „Lietuvos žinioms" šimtmečio išvakarėse 2012 metais. - Bendrauti su tokiais menininkais, kaip K. Glinskis ar O. Rymaitė, buvo šventė, ne kiekvienam dovanojama. Šalia jų reikėjo pasitempti." A. Vengrio monografija apie O. Rymaitę „Nemuno mergaitė" pasirodė 1990 metais. Grįžęs į Vilnių A. Vengris mokytojavo, buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūros istorijos Pedagoginiame institute, dirbo Grožinės literatūros leidykloje. 1953 metais areštuotas, kelis mėnesius laikytas KGB rūmų rūsiuose. Paskui nuosprendis - 25 metai pataisos lagerio. Ištremtas į Pavolgį, statė Kuibyševo elektrinę. Į Lietuvą grįžo 1954 metų rugsėjį. Po kelių metų šiaip ne taip įsidarbino Liaudies meno rūmuose.
Marija Birutė Verkelytė – Fedaravičienė 1921-1924 m. lankė „Ryto“ švietimo draugijos įsteigtą Palūšės lietuvišką pradinę mokyklą, o 1924–1925 m. Vilniuje – pradinės mokyklos „Žiburėlis“ trečiąjį skyrių (3 klasę). Baigusi pradinę mokyklą, 1925–1933 m. mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šioje gimnazijoje Birutė aktyviai įsitraukė į „Folkloro“, „Atžalos“ draugijų veiklą, lankė dramos būrelį (vėliau jis tapo „Vaidilos“ teatru), dainavo gimnazijos chore. Be to, lankė meno pažinimo „Mildos“ kuopą, kur susipažino su talentingo Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūryba. 1926 m. buvo priimta į Prano Žižmaro atkurtą Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugovę. Tais pačiais metais, dalyvaujant garbės skautui Jonui Basanavičiui, Birutė davė skautės įžadus. Be įvairių kitų skautės priedermių kartu su kitais skautais ji prižiūrėjo senose Rasų kapinėse palaidotų Povilo Višinskio, Emilijos Vileikienės, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir šalimais gulinčių Lietuvos kareivėlių kapus.J. Basanavičiaus paskatinta Birutė rinko istorinę ir folklorinę medžiagą. Keliaudama po Vilniaus kraštą gerai susipažino su jo žmonėmis, jų vargais ir rūpesčiais ir kiek galėdama stengėsi jiems padėti. 1933–1935 m. mokėsi Stepono Batoro (dabar Vilniaus universitetas) universitete, tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms jo nebaigė. Susidomėjusi politiniais mokslais 1935–1939 m. Birutė Verkelytė studijavo aukštojoje Politinių mokslų mokykloje. Studijų metais priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, dalyvavo net keliuose choruose (studentų, Šv. Mikalojaus, bendrame Vilniaus lietuvių chore „Varpas“). Už lietuviškų dainų propagavimą lenkų okupuotame Vilniaus krašte okupacinės valdžios ne kartą buvo bausta piniginėmis baudomis. Už žydų tautybės žmonių gelbėjimą 2003 m. Birutė Verkelytė – Fedaravičienė apdovanota Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.
Vilnietė Sofija Urbonavičiūtė Subačiuvienė, tapytoja, grafikė, fotografė taip pat 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Petras Viščinis – Lietuvos teisininkas, žurnalistas, redaktorius. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, 1943 m. – teisės studijas Vilniaus universitete. 1935-1937 m. Vilniaus lietuvių studentų sąjungos pirmininkas, Vilniaus lietuvių tautinio komiteto narys. Už įvairiapusę lietuvišką veiklą lenkų okupacinės administracijos nekartą buvo persekiotas. Dirbo žurnalo „Lietuviškas baras“ redakcijoje, nuo 1941 m. kartu su V. Martinkėnu – „Eltos“ Vilniaus skyriuje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ravensburge rotatoriumi leido kasdienį biuletenį „Naujausios žinios“. 1949 m. atvyko į JAV, gyveno Broktone. Įsijungė į Tremtinių komiteto veiklą, kurį laiką buvo jo pirmininku, įsteigė šeštadieninę lituanistikos mokyklą. Dirbdamas fabrike darbininku, laisvalaikiu 1954 m. įkūrė lietuvių visuomeninę kultūrinę radijo programą „Laisvės varpas“, kuriai iki 1995 m. pavasario vadovavo. Nuo 1970 m. VLIK'o pavedimu rengė laidas Sibiro lietuviams, kurias iš Filipinų transliavo radijo stotis „Veritas“. Organizavo išeivių lietuvių dailininkų parodas, koncertus. Vienas iš stambių Lietuvių Fondo rėmėjų, Fondo Bostono ir apylinkių įgaliotinis. 1996 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose. Kuriamam Druskininkų miesto muziejui Petras ir Miroslava Viščiniai padovanojo sukauptą kolekciją: paveikslus, knygas, „Laisvės Varpo“ radijo garso įrašus.
Kazimieras Umbražiūnas – Lietuvos žurnalistas, redaktorius, publicistas. 1934 m. Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Dirbo instruktoriumi Šv. Kazimiero draugijoje, buvo įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją ir Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetą, studijavo Varšuvos aukštojoje žurnalistikos mokykloje. Nuo 1938 m. Kauno dienraščio „XX amžius“ oficialus korespondentas Lenkijoje. 1937 m. Varšuvoje ėmė leisti ir redaguoti lenkų kalba mėnesinį laikraštį „Lituanica“. 1939 m. mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę; paleistas grįžo į Vilnių. 1940 m. redagavo dienraštį lenkų kalba „Nowe Slowo“, skirtą Lietuvos lenkams ir karo atbėgėliams iš Lenkijos. 1940 m. ištremtas į Sibirą. Tremtyje išbuvęs 16 metų, 1956 m. sugrįžo į Vilnių. Bendradarbiavo spaudoje, daugiausia rašė apie Vilniaus krašto istoriją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, reabilituotas.
Tarp baigusiųjų 1934 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją yra ir Lietuvos mokslininkė geologė, padagogė, visuomenės veikėja Valerija Čepulytė. 1924–1927 m. mokėsi Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijoje. 1927–1930 m. mokytojavo „Ryto“ pradžios mokykloje, 1930–1933 m. „Kultūros“ pradžios mokykloje Lazinkose. 1934 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje eksternu išlaikiusi visus brandos egzaminus ir gavusi atestatą, tais pačiais m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą, kur studijavo geologiją ir geografiją. Jau studijų metais įsitraukė į geologines ekspedicijas, 1936 m. prof. Malkovskiui padėjo sudaryti Vilniaus krašto apžvalginį petrografinį žemėlapį, organizuoti lauko tyrimo darbus. Universitetą baigė 1939 m., už diplominį darbą „Gardino žemės šiaurės rytai. Geografijos bruožai“ suteiktas filosofijos magistro laipsnis.
Tais pačiais 1934 m. Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė Emilija Liobytė. Skulptorė, iliustruotoja, mokytoja. Rašytojos ir vertėjos Aldonos Liobytės sesuo, Jono Vilučio žmona, Mikalojaus Povilo Vilučio motina. 1934–1936 m. studijavo geografiją Stepono Batoro universitete. 1936–1939 m. lankė trimetę fizinio auklėjimo studiją Krokuvoje. 1942–1943 m. mokėsi skulptūros Vilniaus dailės akademijoje; 1949 m. baigė šią specialybę Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1939–1940 m. Vilniaus IV gimnazijos kūno kultūros mokytoja. 1941–1944 m. Vilniaus „Vaidilos“ teatro, 1945–1947 m. Vilniaus lėlių teatro aktorė. Sukūrė portretų, dekoratyvinių kompozicijų, iliustravo knygų vaikams (Petras Cvirka „Aukso obelis“, 1950 m.; Eduardas Mieželaitis „Ką sakė obelėlė“, 1951 m.; kt.). Ypač mėgo vaizduoti vaikus, jaunus žmones. Darbams būdinga realistinė maniera. Skulptūros pasižymi tikslia psichologine pagava, įtaigiai perteikta nuotaika.
1934 m. Petras Norkūnas baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. 1934–1939 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, tačiau kaip pats teigė: „Pamačiau kunigų gyvenimą ir mane tai sukrėtė, todėl nuo šventimų susilaikiau“. 1939 metais, Vilnių prijungus prie Lietuvos, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1944 m. Chirurgo karjerą Petras Norkūnas pradėjo 1944 m. liepos 16 d., kai dar tebevykstant karui buvusiose žydų geto patalpose Pylimo gatvėje vėl buvo atidaryta Vilniaus miesto onkologinė ligoninė. Nuo tada pradėjęs gilintis į onkologinę chirurgiją, o vėliau patobulinęs savo meistriškumą vadovaujamas žinomo pokario chirurgo profesoriaus Benjamino Zacharino, prof. Petras Norkūnas liko ištikimas pasirinktai sričiai visus savo profesinės karjeros metus.
Profesorius P. Norkūnas sukūrė žarnyno vėžio diagnostikos ir gydymo metodą – universalųjį elektrokoaguliatorių tiesiosios žarnos polipams šalinti, kontrastinę sigmografiją, naudojant specialų zondą. 1957–1990 m. profesorius vadovavo Respublikinio onkologijos dispanserio, vėliau – Onkologijos mokslo tyrimo instituto Chirurgijos skyriui. 1966 metais Petrui Norkūnui suteiktas nusipelniusio gydytojo vardas. Nuo 1990 m. profesorius Petras Norkūnas buvo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto profesorius konsultantas.
Tarp 1935 metais baigusių Vytauto Didžiojo gimnaziją būtina paminėti Lietuvos etnologę, habilituotuotą humanitarinių mokslų daktarę Pranę Dundulienę-Stukėnaitę. 1938 m. baigė etnologiją Vilniaus universitete. 1969 m. istorijos mokslų daktarė.1938–1940 m. dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, 1940–1950 m. Etnologijos instituto (vėliau Lietuvos istorijos institutas) mokslinė darbuotoja. Nuo 1944 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, nuo 1971 m. profesorė. Vadovavo daugeliui studentų etnografinių ekspedicijų. Tyrinėjimų sritis – žemdirbystė ir jos įrankiai, dvasinė kultūra, daugiausia tikėjimai, papročiai, mitai ir simboliai. Etninę kultūrą tyrė kaip vientisą tautos (dvaro ir kaimo) kultūrą. Daugiausia taikė lyginamąjį ir etnopsichologinį metodus. Vyras Bronius Dundulis.
Vladas Radziulis – Vilniaus krašto lietuvių poetas ir prozininkas, pedagogas. Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, po jos baigimo 1935–39 m. studijavo teisę Stepono Batoro universitete Vilniuje. Dirbo pedagoginį darbą. 1963 m. baigė Vilniaus V. Kapsuko universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1944–73 m. buvo skiriamas Švenčionių gimnazijos direktoriumi, vėliau mokytojavo Vilniuje. Nuo 1933 m. bendradarbiavo spaudoje, daug rašė pedagoginiais klausimais. Slapyvardžiais Vl. Diemedys, Lankutis, Anicetas Lapaitis dalyvavo literatūrinėje veikloje, išleido kelias poezijos ir prozos knygas. Vienkartinio leidinio „Kalėdų žvaigždė“ (1938 m.) redaktorius. Kūrybai būdingi Vilniaus krašto etnografiniai vaizdai, sodri kalba.
Sunku nustatyti, kada tiksliai yra baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją choro ir instrumentinio ansamblio dirigentas, pedagogas, kompozitorius Eduardas Pilypaitis. Spėjamos datos - 1933-1934-1935 m. Eduardas Pilypaitis mokėsi Utenos ir Vilniaus gimnazijose, griežė smuiku moksleivių simfoniniame orkestre, dainavo chore. 1935–1939 smuikuoti mokėsi M. Karlovicziaus lenkų konservatorijoje Vilniuje. 1936–1941 dėstė muziką, vadovavo moksleivių chorams ir orkestrėliams įvairiose Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose. 1952 Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įgijo choro dirigento specialybę (doc. A. Budriūno klasė). Pokario metais kurį laiką buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos mišriojo choro chormeisteris, o 1945–1968 Lietuvos valstybinio akademinio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Lietuva" dirigentas. 1969–1978 Respublikinių profsąjungų Meno saviveiklos namų vyr. metodininkas, nuo 1978 Vilniaus miesto 3-osios ligoninės folklorinio ansamblio vadovas. E. Pilypaitis buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas ir dirigentas (1955, 1960, 1965), meno mėgėjų apžiūrų organizatorius ir vertinimo komisijų pirmininkas arba narys. Sukūrė pjesių liaudies instrumentų orkestrui, harmonizavo liaudies dainų ir šokių. 1954 jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
Na ir vainikuoja 1935 m. Albinas Žukauskas – Lietuvos poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas. Gimė ir augo lietuviškame kaime šiaurės rytų Lenkijoje, dviejų berniukų ir keturių mergaičių šeimoje. Kaimo mokykloje dirbęs Stasys Tijūnaitis per metus suteikė pradinį išsilavinimą, vėliau lenkų administracinė valdžia mokyklą uždarė. Daug skaitė savarankiškai, knygas skolindamasis iš Seinų prieglaudoje atsidūrusios buvusios „Žiburio“ gimnazijos ir mieste atrastos kunigo Motiejaus Gustaičio buvusių bibliotekų. 1935 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, studijavo teisę Varšuvos universitete, vėliau Varšuvos Aukštesniojoje žurnalistų mokykloje. 1940–1941 m. laikraščio „Vilniaus balsas“ redaktorius, 1948–1953 m. Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. Buvo kalintas, 1953–1959 m. – Lietuvos kino studijos scenarijų skyriaus viršininkas, 1965–1972 m. – Literatūros fondo direktorius. Spaudoje pradėjo bendradarbiauti 1928 m. Spausdino savo kūrinius leidiniuose „Naujoji gadynė“, „Kūryba ir kritika“, nagrinėjo literatūros ir kultūros problemas, socialinio gyvenimo klausimus. Išleido poezijos rinkinių, išvertė M. K. Sarbievijaus, J. Slovackio, T. Konvickio, M. Tanko, A. Tolstojaus ir kt. rašytojų kūrinių.
1937-ieji metai paženklinti dviem ryškiom asmenybėm. Tai - Skaistutis Šlapelis – architektas, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. Tėvai – žinomi visuomenės veikėjai Jurgis Šlapelis ir Marija Šlapelienė. Kartu augo seserys Laimutė (1906–1988) ir Gražutė (1909–2009). Su pagyrimu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, nuo 1937 m. Stepono Batoro universitete studijavo matematiką ir chemiją. Priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai (išrinktas vadovu), vesdavo ekskursijas po Vilnių. 1939 m. nelegaliai kirto Lenkijos valstybinę sieną ir Kauno universitete pradėjo studijuoti architektūrą. Studentiškos korporacijos „Plienas“ narys. Apgynus diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą – jam buvo suteiktas inžinieriaus architekto laipsnis. 1944 m., artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, pasitraukė į vakarinę Vokietijos dalį. Tiubingeno lietuvių gimnazijoje dėstė matematiką, kartu Tiubingeno universitete studijavo filosofiją. Vienas iš išeivių akademinio jaunimo Santaros-Šviesos federacijos steigėjų, Tiubingeno skyriaus pirmininkas. Priklausė Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai. 1949 m. persikėlė į Čikagą (JAV). Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau – architektų biure „Standard Oil“. Dalyvavo „Santaros-Šviesos“ veikloje, buvo vienas iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus narys. Keletui išeivijoje išleistų knygų paruošė ir nubraižė žemėlapius.1952 m. vedė Gabrielę Milvydaitę–Eidimtienę, gimė duktė Rasa.
Ir Bronius (Bronislovas) Laurinavičius – kunigas, Lietuvos Helsinkio grupės narys. 1937 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas į kunigus.1944–1956 m. buvo vikaru Švenčionyse. 1945–1948 m. kunigavo Ceikiniuose. Ten dirbdamas sunkiomis pokario sąlygomis atnaujinimo ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 m. buvo perkeltas į Kalesninkus, kur dirbo iki 1956 m. Jo rūpesčiu bažnyčioje buvo sudėtos naujos grindys, įtaisyti nauji suolai, visa bažnyčia išdažyta ir išdekoruota paveikslais. Įtaisyti nauji kryžiaus keliai, pastatyti visi 3 altoriai, įvestos lietuviškos pamaldos.1956 m. buvo perkeltas į Švenčionėlius. Ėmėsi pabaigti statyti pradėtą Šv. Edvardo bažnyčią. Bažnyčia buvo užbaigta 1959 m. ir pašventinta.1968 m. sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį. Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje sudėjo naujas grindis – parketą. Bažnyčią perdažė ir išpuošė dekoratyviniais paveikslais. Prie didžiojo altoriaus iš abiejų pusių padarė vitražus. Taip pat įtaisė naujus kryžiaus kelius, naujas vėliavas, šventoriuje – dekoratyvines vazas. Suorganizavo vaikų chorą. Bažnyčioje buvo įrengtas apšildymas.1981 m. lapkričio 24 d. SSRS korumpuotų represinių jėgos struktūrų nužudytas Vilniuje, tai pridengiant tragišku nelaimingu eismo įvykiu Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio g. sankryžoje.1988 m. lapkričio 25 d. B. Laurinavičiaus palaikai buvo perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlius, kaip jis pageidavo testamente.
Petras Averka – žurnalistas, prozininkas, Lietuvos patriotas mokėsi tose Lenkijos okupuotos Lietuvos vietose, kur buvo gyva lietuvių dvasia. Baigęs Musteikos lietuvių švietimo draugijos „Rytas" mokyklą (ją įsteigė prof. T. Ivanauskas, globojęs ir Pelesos kraštą), mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. 1938 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių olimpiadoje Kaune, kur ant rankų neštas mokytojas P. Žižmaras, apgynęs lietuvių garbę dvikovoje su lenkų karininku. Čia po 20 metų pirmą kartą Petras pamatė laisvą savo valstybę Lietuvą, kuriai po metų jo gimtinės vėl negrąžino. Dzūkai pasirašo prašymą, kad ir kairioji Ūlos pusė būtų grąžinta Lietuvai.Antrojo pasaulinio karo įvykiai, kaip ir daugelio žmonių, komplikavo P.Averkos gyvenimą. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją 1939 m. jis pasiųstas į Varšuvą studijuoti lenkų kalbos ir literatūros. Grįžo prasidėjus karui, Marcinkonių septynmetėje mokykloje (greta gimtinės) mokytojavo.
Po karo Vilniaus universitete ėmė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet okupacijos ir jų padariniai neleido jam normaliai gyventi didžiąją gyvenimo dalį.
Antanas Suraučius – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, publicistas ir poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Šeimai grįžus į Lietuvą, 1939 (ar 1941?) m. baigė Vytauto Didžiojo lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas universitete nutraukė. Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovojo Druskininkų – Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose. Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo vienas iš Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Kūrė eiles, kurias skelbė leidiniuose „XX amžius“, „Dienovydis“, „Skautų aidas“, „Tremtinys“. Jo kūryba spausdinta almanachuose „Balsai iš toli“ (2000), „Lietuvių kultūros antologija“ (2001/01). Šalyje žlugus komunistiniam režimui, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.
Atskirai reikėtų paminėti žinomą poetą žemininką Juozą Kėkštą, kuris Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokėsi, bet jos nebaigė. Juozas Kėkštas (tikroji pavardė Adomavičius) – Lietuvos ir Lenkijos poetas, vertėjas. 1921 m. su motina grįžo į Lietuvą. Sunkios sąlygos privertė motiną apgyvendinti vaikus bendrabučiuose, gyveno „Agronomų“ bendrabutyje Žvėryne. 1926 m., po trijų „Ryto“ pradinės mokyklos skyrių, įstojo į Vytauto Didžiojo gimnazijos 1-ąją klasę. Priklausė pogrindinei komjaunimo organizacijai, 3 kartus areštuotas, kalintas. 1938–1939 m. studijavo Varšuvoje, bendravo su lenkų avangardistais. Literatūrinę veiklą pradėjo organizuodamas ir redaguodamas periodinius leidinius ir vienkarčius leidinius „Sėja“, „Pjūvis“, „Varpos“, „Versmė“, „Vingis“ ir kt. Lietuvai atgavus Vilnių pasitraukė į Baltarusiją. 1940 m. kaip TSRS likviduotos Lenkijos Komunistų partijos narys suimtas ir išsiųstas 8 m. į Viatlagą (Kirovo sritis) miško darbams. Prasidėjus TSRS-Vokietijos karui 1942 m. kaip Lenkijos pilietis įstojo į Anderso armiją. 1944–1945 m. dalyvavo Italijos kampanijos mūšiuose prie Taranto, Monte Kasino, Adrijos jūros pakrančių, 2 kartus sužeistas. Didžiosios Britanijos, Italijos, lenkų egzilinės vyriausybės apdovanotas kariniais ordinais. Po karo gyveno Romoje, redagavo „Lietuvių laikraštį“. 1947–1959 m. gyveno Argentinoje, dirbo fizinį darbą (kelių darbininkas), Buenos Airėse rūpinosi žurnalo „Literatūros lankai“ spausdinimu. Poezijos antologijos „Žemė“ (1951 m.) vienas autorių. „Literatūros lankai“ nustojo eiti, kai 1957 m. pabaigoje, išsiliejus kraujui smegenyse, Juozui Kėkštui suparalyžiavo kairę ranką ir koją. Jis beveik metus išgulėjo ligoninėje, iš dalies paralyžiuotas nuo 1959 m. buvo slaugomas Revoliucinio judėjimo veteranų namuose Varšuvoje. 1966 m. lankėsi Vilniuje. Poezijoje vyrauja epochos tragizmo, žmonių vieningumo, ugnies, lūžio, tylos motyvai, ryški klajūno tema ir lenkų avangardistinės poezijos įtaka. Būdinga ekspresyvi kalba, trūkčiojantis ritmas. Vėlyvojoje poezijoje sustiprėjo mirties tema, filosofiškumas. Išvertė V. Majakovskio poemą „Debesis su kelnėmis“, lenkų V. Bronievskio, Č. Milošo, J. Slovackio, ispanų F. Garsijos Lorkos, Ch. Chimeneso, italų S. Kvazimodo, U. Sabos poezijos, lietuvių poetų kūrinių į lenkų kalbą.
Taigi pristatėme iškiliausius Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos ugdytinius, kurie mokėsi šioje gimnazijoje 1921 – 1940 m., ir garsino savo darbais, veikla ne tik gimtąją gimnaziją, bet ir sostinę Vilnių, Lietuvą, o kai kurie, atsidūrę išeivijoje, buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. 1940 m. spalio 1 d. švietimo liaudies komisaro A. Venclovos įsakymu B/Nr. 102 Vytauto Didžiojo gimnazija pervadinama Vilniaus I vidurine mokykla. Taigi garbingos Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos vardas išnyko iš Lietuvos švietimo padangės. Ir tik po 65-erių metų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2005 m. gegužės 11 d. Nr. 1-794 buvusi Antano Vienuolio gimnazija reorganizuota į Antano Vienuolio pagrindinę mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnaziją. Reikėjo laukti dar 15-os atkurtosios Nepriklausomybės metų, kad būtų atkurtas teisingumas ir į Lietuvą grįžtų Vytauto Didžiojo gimnazijos vardas. Ir didžiausias indėlis atstatant teisingumą tenką ilgametei ir pirmajai po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorei Danutei Puchovičienei. Turbūt Lietuvoje nėra daug mokyklų vadovų, kurie galėtų pasigirti, kad jie yra pastatę mokyklą (turiu omeny ir pastatą). Iš tiesų Vytauto Didžiojo gimnazija be Danutės Puchovičienės didelių pastangų ir daugybės žygių po įvairias įstaigas nebūtų buvus atkurta. Ji turėjo aiškią viziją, kokia turėtų būti atkurtoji mokykla. Taigi svarbiausias direktorės Danutės Puchovičienės švietėjiškas indėlis – tai jos pastangomis pastatyta mokykla ir atkurtas garbingas Vytauto Didžiojo vardas.
Parengė Kęstutis Subačius, Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius
