„Man visuomet reikia ką nors veikti. Tikslingai“, – šypsosi moteris.
A.Čmukienė vadovauja šokių kolektyvui Leipalingyje, siuva istorinio laikotarpio sukneles ir tautinius drabužius, kartu su kolegėmis kuria edukacinius užsiėmimus ir juos veda. Kurį laiką siuvo ir lėles. Kaip pati sako – buvo trumpalaikė užgaida, o pagrindinė motyvacija – ką nors išbandyti ir išmokti.
Atvykus į Leipalingio dvarą ji mus pasitinka su telefonu rankose – gyvybingai atsakinėja į skambučius, vis atsiranda koks nors svarbus miestelio vyksmas, kuriuo Asta turi pasirūpinti.
Pokalbis su Asta – apie gyvenimą Leipalingyje, šokių kolektyvą,
– Papasakokite, kaip pradėjote modeliuoti, kurti ir siūti įvairias sukneles ir tautinius drabužius? Kaip atėjo ši mintis?
– Pirmąją suknelę padariau jaunystėje. Čia užuomazgos tokios – mano mama taip pat yra siuvėja, buvusi ilgalaikė kultūros darbuotoja. Dabar jai 86-eri, o ji vis dar dainuoja ir tai daro puikiai. Atsimenu, kad važiavome mokykloje į ekskursiją ir aš vis sakiau mamai, kad man reikia sijono. O ji: „Vaikeli, neturiu laiko“. Į tą ekskursiją išvažiavau su kitu sijonu, bet grįžus iš ekskursijos krikšto mama man padovanojo medžiagą – o anais laikais tai buvo „wow“ – ir rankomis pati pasisiuvau. Net nepasakysiu, kaip, bet pasisiuvau.
Nepasakysiu, kad labai mėgstu siūti – tiesiog iš reikalo. Turint šokių kolektyvus būna, kad kažko pritrūksta. Esu, sakyčiau, tinginys – man važiuoti, klausti, prašyti, tartis nelabai patinka. Geriau pati padarau.
– Nevadinčiau to tinginyste, gal savarankiškumu?
– Gal čia netiesiogine prasme taip sakau (juokiasi). Kai kurie sako, kad ko nors nemoka, o man atrodo, kad visi galime išmokti, jei norime. Beje, siuvimas nėra mano arkliukas.
– O kas tuomet yra jūsų arkliukas?
– Mano darbas – ne tik šokių kolektyvas, mes kuriame ir įvairius projektus, pavyzdžiui, edukacinius užsiėmimus. Taip pat ir – šeima. Esu ten, kur man gerai.
– O kas jus patraukė į šokį ir choreografiją? Taip pat – vadovavimą kolektyvams?
– Gal ir prigimtis? Mano šeimoje labai daug šokančių žmonių. Atsimenu, kad net per vakarėlius, balius mums sakydavo muzikantai, kad retai kada tokioje giminėje pabūname.
Mes augome šeši vaikai ir nors nebuvo lengva, bet nesiskundžiu. Televizorius kaime gal pirmas buvo. Ir per jį rodydavo baletą, o man jis be galo gražus. Atrodytų, kad kaimo žmogui neturėtų patikti, bet man baletas buvo kažkas tokio. Pati gražiausia meno šaka yra baletas. Tiesiog gražu. Matyt, mane sužavėjo ir žmogaus galimybė taip grakščiai pakilti į orą ir išsilaikyti jame. Buvo protu nesuvokiama. Kažkokia mistika.
Atsimenu, kad kažkada rašėme su kolektyvo šokėjais savo svajones, kurių niekada negalėsime išpildyti. Vienas iš šokėjų savo lapelyje užrašė: „Būti balerūnu“. Tai ir man kažkaip panašiai. Be galo norėjau būti balerina, bet žinojau, kad niekada ja nebūsiu. Juk augome kaime, o tais tarybiniais laikais, tai apskritai sunku. Man muzika, menas, šokis yra be galo gražu.
– Kaip suprantu, jūsų kasdienis darbas daugiausia susijęs su šokių kolektyvais?
– Taip, bet ir apskritai kultūra. Mes ir dekoracijas šventėms darome, kuriame scenarijus, idėjas. Nėra tik repeticijos ir tik šokis. Kultūra – toks darbas, kuris nesibaigia. Jis nepasibaigia atsisėdus prie kompiuterio ir parašius projektą. Tai – daug darbų, kur kartais net nežino žmonės, jog veikiame.
Mano vyras kartais sako: „Uždariau duris ir darbas baigtas“, o man galva įjungta visą parą. Juk progresas vyksta septynmyliais žingsniais, negali stovėti vietoje. Juk tai, kas buvo prieš 10 metų aktualu, dabar nėra. Žmonėms, ateinantiems ar į pasirodymus, ar į edukacinius užsiėmimus, turime padovanoti emociją. Jei tos emocijos negauna, tai žmogui nėra įdomu, tad turime stengtis.
Svarbu pažymėti, kad ne aš viena tai darau, o visa komanda, bendruomenė, kultūros darbuotojų kolektyvas. Manau, kad visi žinome, kad kultūra nėra labiausiai finansuojamas dalykas, bet, ko mums reikia, mes pasidarome savomis rankomis.
Žmogus, lipantis į sceną, turi atrodyti gražiai ir tvarkingai, turi pamaloninti akį. Net tada, kai sunku, reikia stengtis. Mano toks gyvenimas būdas: keliauti nelabai mėgstu, bet sėdėti ir tupėti vienoje vietoje taip pat negaliu. Visuomet reikia veiksmo. Mano dukra kartais sako, kad save alinu.
– Kiek jus matau, atrodo, kad jums jūsų darbas teikia džiaugsmo.
– Tikrai taip!
Su kolektyvais kaime yra sudėtinga kaip ir visur: moterų yra, bet sunkiau pritraukti vyrus. Anksčiau dirbau ir su vaikais mokykloje, bet dabar jau nusprendžiau to nedaryti – vis tiek amžius, o ir Leipalingyje dabar liko tik pagrindinė mokykla, nėra tiek daug tų vaikų. O šokių kolektyve šokę vaikai dabar šoka Druskininkuose. Dargi atsirado tik moterų kolektyvai, tad veiklos užtenka.
Iš viso šokėjų – apie 40 žmonių. Šokame ir Dainų šventėse. Šokių kolektyvo nariai yra ir pagrindiniai Jotvingių šventės dalyviai (Jotvingių šventė – tradicinė miestelio šventė, puoselėjanti senąsias tradicijas, vyksta vasaros metu – 15min). Šokių kolektyve susiburia Leipalingio bendruomenės branduoliukas. Nesinori per daug girtis, bet tikrai didžiuojuosi, kokią kultūrą čia kuriame.
– Užsiminėte, kad dalyvaujate ir Dainų šventėse, Šokių dienoje Kalnų parke. Kaip suprantu, tai – didelis įvykis šokių kolektyvams visoje Lietuvoje. Kaip jūs ruošiatės?
– Intensyviai ruošiamės apie pusantrų metų. Nėra taip, kad susikuri kolektyvą ir iškart išleki į Dainų šventę – būna rimti konkursai, peržiūros. Gali ir nepavykti patekti į Dainų šventę.
Lietuvoje vis daugėja kolektyvų, tad ir konkurencija būna didelė. Atrankos tikrai daug laiko kainuoja: ir šokėjams, ir vadovams. Anksčiau Dainų švenčių šokiai buvo archajiškesni, bet metams bėgant, kaip ir visos kultūros, taip ir šokių kokybė kyla, patys šokiai tampa sudėtingesni.
– O kokio amžiaus žmonės šoka kolektyve?
– Dalyvauja nuo pilnametystės iki tol, kol gali šokti. Būna net taip, kad ateina mama, užsiaugina vaikus ir tuomet prisijungia dukra. Amžiaus cenzo nėra, jeigu žmogus gali ir pajėgia fiziškai. Žmogus, kuris dainuoja, šoka, kuria nesensta.
– Kaip manote, kokia pagrindinė priežastis žmonėms ateiti į kolektyvą šokti? Tiek daug metų dirbate šioje srityje, turbūt turėjote pastebėti ir tam tikras tendencijas.
– Neseniai susikūrė „Liepų“ kolektyvas, kuriame dalyvauja tik moterys. Manau, kad beprotiškai gražus ir geras kolektyvas. Žmogui reikia bendrystės, manau, kad bendravimas viską ir lemia.
Yra žmonių, kurie sako, netgi jeigu jie ir pavargsta, turi mažai laiko, bet išėję į sceną atsigauna, tad, matyt, nori ir šios patirties.
Kodėl tiek daug žmonių šuniuką ar katytę namuose turi? Jie mums duoda šilumą, bendravimą. Juk esame susvetimėję. Žmonija apskritai.
– Ar mažesniame miestelyje mažiau susvetimėjimo nei dideliame mieste? Kaip jūs matote šią temą?
– Mieste gerokai didesnė konkurencija tarp žmonių. O mes čia juk daugiau mažiau lygūs, malamės tame pačiame. Galbūt mažiau yra pavydo? Nesakau, kad jo nėra. Pažįstame ir savo kaimynus daugiaaukštyje. Kaime jaučiu daugiau šilumos.
– Dar vienas jūsų užsiėmimas, kaip įvardijote prieš pokalbį, laikina aistra – lėlių siuvimas. Kaip taip atsitiko, kad užsiėmėte ir šia veikla?
– Man patinka ką nors išbandyti ir išmokti. Tos parduotuvinės lėlės man nelabai patinka, o rankų darbo – patiko. Jos kitokios. Galbūt jos nebūna pačios proporcingiausios ar gražiausios, bet jos tikros. Vis galvodavau, kad noriu tokią nusipirkti mugėje, bet supratau, kad labai brangu, tad nusprendžiau pasidaryti pati.
Internetas man atėjo į pagalbą – atsisiunčiau brėžinius, pabandžiau ir pavyko. Tai buvo poros metų trukmės užgaida. Dabar, tiesa, nebelabai turiu laiko. O tada tiesiog žiemos vakarais dirbdavau. Kadangi mano darbas nusikelia į popietę ir vėlesnį laiką, tad leidžiu sau pamiegoti ilgiau ryte, o šiaip tai naktinėju... Ir siuvu. Šeima – ne prieš, tad ir dirbu (šypsosi).
– Leipalingio dvare su kolegėmis sukūrėte ir edukacinį užsiėmimą „Keturios seserys provincijos dvare“. Jau minėjote, kad norite tokiais užsiėmimais žmonėms suteikti emociją. Kaip vyksta šis užsiėmimas?
– Papasakojame truputėlį istorijos apie dvarą, bet kartu ir apie tai, kaip žmonės anksčiau bendravo: flirtavo, mezgė santykius, koks buvo etiketas, kas buvo galima, o kas – ne. Pasakojame apie to laikotarpio kultūrą, bet ir su pikantiškomis detalėmis (šypsosi).
Tarp kitko – tikrai atvažiuoja žmonių iš įvairiausių kraštų: ir Marijampolės, ir Klaipėdos krašto.
– Svarbi miestelio dalis ir vasarą vykstanti Jotvingių šventė. Jau užsiminėte, kad šokių kolektyvas aktyviai įsitraukia į šią veiklą.
– Žmonės atsisako atostogų iki liepos pabaigos! Ir nuo gegužės pradžios pradedame ruoštis Jotvingių šventei.
Leipalingis – Jotvingių kraštas, čia ėjo jų kelias. Šventė susieta su mūsų istorija, tai – teatralizuota šventė. Mums ji labai graži. Kai buvo pirma šventė, tai visa aikštė aplink dvarą buvo pilna žmonių, net ir japoniškai kalbančių.
– Tiek daug dirbate, o sakykite – kiek miegate?
– Nedaug (šypsosi). Bet esu pelėda. Naktį galiu nemiegoti, o ryte jau ojojoj... Būna kartais intensyvesni laikotarpiai, kai mažiau miegu ir jau norisi pailsėti. Bet nepasakyčiau, kad labai jau man reikėtų to miego. Nėra nieko žmogui neįmanomo ar negalimo, jeigu jis nori.
Kai man pasako, kad nemoka, mane suima piktumas ir galvoju: „Ar bandei? Ir kiek kartų bandei?“. Jeigu nebandei, tai negali sakyti, kad nemoki.
O laisvalaikis tai va – siuvimas, bet ir daržai, mėgstu juose kapstytis. Bet tik sau, tikrai ne kitiems ką nors parduoti.
– O kokių svajonių turite?
– Kad kolektyvuose būtų daugiau vyrų! (juokiasi) O jei rimtai, tai kad visi aplinkui būtų kuo laimingesni ir sveikesni.
