Vienas garsiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų Marius Burokas: „Su mūsų poezija viskas gerai“

Su nekantrumu laukiau šios knygos pasirodymo, kadangi M.Burokas yra vienas garsiausių šiuolaikinės poezijos kūrėjų Lietuvoje. Kritikai sako, kad jo kūryba yra jautri, bet ne sentimentali, užčiuopianti socialinį kontekstą, bet ne moralizuojanti, o jo stiliui būdingas skaidrumas.

– Kokie buvo jūsų pastarieji septyneri metai, kuriuos užfiksavote „Seismografe“?

– Aš tik seismografas, tik fiksuoju. Tegul kiti sprendžia, kokie buvo tie mano metai. O šiaip, metai buvo mums visiems nelengvi – kovidas, Rusijos invazija į Ukrainą, Trumpas, stiprėjanti nuojauta, kad viskas eina šiknon – tas, aišku, atsispindi ir poezijoje.

– Koks buvote tada, kai išleidote „Ideogramas“ (1999), ir koks esate dabar?

– Tada buvau jaunas, dabar – trupučiuką vyresnis. Tada daug klioviausi tuo, ką perskaičiau, spjaudžiausi nelabai suvirškinta pasaulio poezija, eksperimentavau (ir gana drąsiai). Buvau žalias ir „daug žadantis“, dabar likau tik „daug žadantis“.

O jei rimtai – gerai žinau, ką galiu ir ką noriu pasiekti. To pakanka. A, dar, nepasakysiu nieko nauja, bet vis geriau žinau, kad nieko nežinau.

– Eilėraštis „Jūrė prie jūros. Lapkritis“ – kupinas šiltų, tėviškų jausmų. Kokiame kontekste jis gimė?

– Jis sukurtas nuotraukos motyvais, kurią padariau kažkada lapkričio mėnesį, kai su šeima buvome prie jūros. Pamenu, stebėjau savo dukterį nuo Olando Kepurės ir įsidėmėjau šį ryškų mažumą. Tai buvo pirmasis jos kartas prie tokio didelio vandens. Tiesa, tiksliai nepamenu, kiek jai tada buvo metų, bet jau į mokyklą ėjo (šypsosi).

– Tėviška meilė – labai gražus reiškinys. Kaip jūs sugalvojote savo dukterį pavadinti būtent Jūre?

– Susitarėme, kad aš duosiu vardą vienai dukrai (būtinai norėjau, kad būtų Ugnė), o štai šį vardą davė mano žmona Jurgita Jasponytė. Ji svarstė ilgai, ant popieriukų rašėsi variantus. Tiesa, daug kas klausia, kodėl „Seismografe“ eilėraštis skirtas tik Jūrei, bet štai praėjusioje knygoje Ugnė taip pat turėjo jai dedikuotą kūrinį. Bet kol kas jos dar nesidomi poezija (juokiasi).

– Kaip žmonės randa motyvacijos kurti?

– O tam reikia motyvacijos? Ko gero, įsijungia įvairūs mechanizmai: ilgą laiką nieko nesukūręs, jaučiu savigraužą. Visgi, esu lėtas rašytojas, per metus parašau gal 10 eilėraščių.

– O jeigu leidykla klibina?

– Šį kartą „Lapo“ leidykla buvo labai korektiška. Kartais vis paklausdavo, ar turiu rankraštį, bet spaudimo tikrai nebuvo. Na, gal pats leidybinio darbo pabaigoje ėmiau save spausti (šypsosi).

– Jeigu rytoj būtų pasaulio pabaiga, rašytumėte?

– Ko gero, būčiau užimtas kuo nors kitu, pavyzdžiui, bandymu išgyventi ir artimųjų išvežimu į saugią vietą. Visgi, tai teorinis klausimas, nes žmogus niekada nežino, kaip jis elgsis krizinėse situacijose. Būna net taip, kad kai kurie meta viską ir gelbėja savo kailį...

– „Seismografe“ nemažai pasaulio pabaigos nuojautų.

– Būtų keista, jeigu į šių dienų mūsų regione gyvenančio autoriaus poeziją neprasiskverbtų pabaigos nuojautos. Jis turėtų būti kurčias, nes mes gyvename karo pakraštyje. Tokia yra tikrovė.

– Ar jaučiate teisę rašyti apie karą patiriančius ukrainiečius?

– Nejaučiu, tačiau mano eilėraščiuose atsispindi tai, ką pats esu matęs. Na, nebent viena internete matyta istorija apie karo paramedikę. Pastebėjau, kad jautriausiai reaguoju ne į akivaizdžiai žiaurius karo vaizdus, negyvų kūnų nuotraukas, bet į likimų istorijas. Toji paramedikė, baigusi Harvardo universitetą, ketino tapti aukšto lygio verslo analitike, bet pasirinko dirbti karo medike.

O štai eilėraštis, skirtas kare žuvusio poeto Maksymo Kryvcovo tėčiui Oleksandrui Kryvcovui, buvo išverstas ir į ukrainiečių kalbą. Tą padarė vertėja ir rašytoja Kateryna Michalicyna, ji pasidalino eilėraščiu savo socialiniuose tinkluose. Tekstas surinko didžiulį reakcijų skaičių.

Nerašau apie patį karą, nes jame nedalyvauju ir neturiu žuvusių artimųjų. Tačiau galiu reaguoti į tai, ką mačiau veždamas paramą, arba gavęs žinutę feisbuke. Viskas ateina per asmeninį santykį. Žinoma, visada svarstau, ar neperžengiu ribos, tačiau daug ramiau pasijutau, kai kai kurie tekstai pasiekė pačius ukrainiečius.

– Galbūt jums tiesiog rūpi. Nesate užsidaręs savame Babilono bokšte.

– Turbūt, bet daug ramiau yra daryti veiksmus, o ne tik rašyti eilėraščius. Gerbiu eseistą Donatą Petrošių, kuris bent kartą per mėnesį važiuoja į Ukrainą ir šiaip yra viso Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo variklis. Aš šiuo atveju esu tik kuklus pagalbininkas.

– O jūs bijot pasaulio pabaigos?

– Kaip kada. Iš esmės pagrindiniai variantai yra keli – gali rusai visus išpjauti arba numesti atominę bombą. Bet tai tėra spekuliacijos, šiandien man daug svarbiau išmokti vairuoti (juokiasi).

– O koks jūs esate buityje? Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad apie konceptus užsisvajoję poetai nemoka bulvių nuskusti.

– Bulves skutu, bet nemėgstu daryti valgyti. Nors nesu iš tų, kurie patologiškai nemoka gaminti, vengiu šios buities dalies. Šiaip esu pripratęs prie buities – dar nuo vaikystės dirbau visus kaimo darbus, netgi tuos, kurių miestiečiai niekada nėra matę. Akėjau, pjoviau ir mėžiau (juokiasi).

O šiaip nesu labai praktiškas ir mano rankos tikrai ne iš ten, kur reikia, dygusios. Nemoku staliaus, santechniko ir televizorių taisytojo darbų, bet nebūtina būti poetu, kad negalėtum to padaryti.

– Bet štai galite valandų valandas sėdėti prie teksto ir versti.

– Tai labai smagus darbas! Kai kurie žmonės dėlioja dėliones visą dieną, o aš tai verčiu. Dabar dirbu su tokiu tekstu, kuriame reikia nemenkai pasukti galvą, nes jame daug glaciologijos, geologijos terminų. Ko gero, prireiks ir specialiojo redaktoriaus.

– Įsivaizduoju, kiek sukaupiate informacijos.

– Išties galvoje lieka keistų faktų. Esu dirbęs „National Geography“ žurnale, kuriame teko versti straipsnių apie akies sandarą, Nigerijos islamistus ir indėnų arklių auginimo ypatybes. Galiu patvirtinti, kad lietuvių kalboje turime nemažai arklių spalvų pavadinimų. Beje, darbas tame žurnale buvo gera negrožinės literatūros vertimo mokykla.

– Bet gal tai naudinga ir poezijai? Jūsų poezijai būdingi netikėti įvaizdžiai, sukeliantys skaitymo malonumą.

– Įdomu tai, kad specialiai apie juos negalvoju. Neturiu tikslo kalbėti mandrai. Viskas ateina rašant: tiek „veikiančios“ metaforos, tiek kiti dalykai.

– Kažkada su rašytoja Vaiva Grainyte esame kalbėjusios apie vieną iš jos rašymo technikų – ji pasakojo, kad kartais nueina į biblioteką ir atsiverčia bet kokį knygos puslapį. Kartais kokia nors įdomi detalė ją užkabina.

– Bet jos poezija neatrodo nutolusi nuo gyvenimo. Ji gali rašyti ir apie tai, ką mato savo šaldytuve. Būtent dėl šios priežasties man įdomu ją skaityti.

– Ko dabar reikėtų poezijai?

– Manau, nieko. Su mūsų poezija viskas gerai. Turime daug gerų, skirtingų autorių. Ji nėra vien žaidimai forma ar užsidariusi Babelio bokšte. Joje galima rasti balansą tarp aukštųjų ir paprastųjų materijų.