Filme pasakojama apie dukrą, pandemijos metu besistengiančią mirusiai mamai surengti kuo tradiciškesnes laidotuves, kad, neduok Dieve, nepasklistų nemalonios apkalbos. Tačiau, nepaisant jos pastangų, šermenys vis tiek virsta farsu.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Komiškų scenų, pokalbių ir situacijų sklidiname filme veriasi žmonių tarpusavio santykiai, kurie kamerinėje susikaupimo ir rimties atmosferoje yra privedami iki absurdo. Pasak filmo režisieriaus, nors pati mirtis čia yra tik fonas, tačiau jos akivaizdoje itin ryškios tampa žmogaus savivertės ir vidinės laisvės ribos.
– Tekstai apie mirtį naujienų portaluose įprastai sulaukia daugybės paspaudimų. Taip, beje, nutiko ir su prieš kelis mėnesius publikuotu spaudos pranešimu, kuriame buvo rašoma apie jūsų filmą. Mariau, kaip jūs paaiškintumėte šį paradoksą – mirties tema yra beveik tabu, bet paskaityti apie kito mirtį daugeliui yra labai smalsu.
– Mūsų žinios apie mirtį ir kas bus po to remiasi tikėjimu, filosofiniais apmąstymais, spėliojimais, tačiau išties nieko apie tai mes nežinome. Tai didžiausia žmonijos paslaptis, klausimas, kuriam neturime tikslaus atsakymo.
Gal todėl netikintiems arba kitokiu būdu neišsprendusiems šio egzistencinio galvosūkio apie mirtį net pagalvoti baisu. Bet kai tai liečia ne tave asmeniškai, o ką nors kitą, nepažįstamą, apie tai paskaityti yra įdomu – gali bent pasidžiaugti, kad tai dar nenutiko su tavimi pačiu...
– Kodėl pats savo filme ėmėtės atsisveikinimo su mirusiuoju temos, maža to, kalbėti apie tai per juoką?
– Nors visas siužetas ir vyksta šalia karsto, tačiau tai nėra filmas apie mirtį ar atsisveikinimą su mirusiuoju. Šiame darbe man svarbiausia yra tema „ką žmonės pagalvos“. Visi filmo personažai daugiau ar mažiau veikia atsispirdami nuo šios dilemos. Tam tikra prasme tai filmas apie tai, kiek mes esame laisvi gyventi savo gyvenimą, elgtis nepaisydami primestų taisyklių.
„Ką žmonės pagalvos“ – man yra labai asmeniška dilema, kurią bandau išspręsti visą sąmoningą savo gyvenimą. Tai ateina iš sovietinio auklėjimo, kurį mums, jaunajai kartai, perdavė mūsų tėvai. Tad šis filmas – tai mano vidinės kovos ringas.
Mano tėvų, taip pat senelių kartą lydėjo nuolatinė baimė ir būtinybė paisyti taisyklių. Suprantu, kad tokia buvo jų išgyvenimo strategija ir tai visiškai normalu. Tačiau man įdomu, kaip tai – per auklėjimą, tradicijas ir kasdienę kultūrą – persiduoda nepriklausomoje šalyje gimusiai ir užaugusiai kartai. Ta psichologinė taisyklių savicenzūra, tartum koks paveldimas genas, tebegyvuoja iki šiol.
Na, o mirtis filme tėra savotiškas fonas – juk šermenys reikalauja rimties, susikaupimo, tylos. Galima sakyti – tai radikaliai įrėminta erdvė, kurioje būtina laikytis nustatytų taisyklių ir tradicijų. Todėl net ir nežymus, mažytis nukrypimas nuo šio standarto jau atrodo kaip nesusipratimas. O jei jis hiperbolizuotas, tai situacija labai lengvai gali virsti ne tik komiška, bet net ir absurdiška.
– Kaip pats minėjote, filme gausu absurdiškų situacijų, juokingų pokalbių ir detalių. Susidaro įspūdis, kad visi veikėjai prie mirusiosios karsto jaučiasi lyg būtų atsidūrę ne savo vietoj. Šia prasme, man rodos, per juoką filme kalbate ir apie labai rimtus dalykus – kas mums apskritai yra mirtis ir kaip ją priimame.
– Filme vaizduojamas pandemijos laikotarpis, kai įsibaiminimas dėl mirties buvo labai didelis, o pavojus staiga „užsilenkti“ – itin realus. Mirštama buvo masiškai – ir tai taip pat hiperbolizuota situacija.
Kurdamas šį filmą ieškojau savo stilistikos ir sprendimo, kaip kalbėti apie rimtus dalykus be patoso, moralizavimo. Humoras leidžia į viską pažvelgti lengvai ir su šypsena, bet tai jokiu būdu nereiškia kalbėti lėkštai ir banaliai.
Tai kuria filmo daugiasluoksniškumą: jo paviršiuje komedija ir absurdas, tačiau pažvelgus giliau, galima rasti ir dalykų, kurie privers susimąstyti apie žmogaus egzistenciją, jo santykius su kitais ir savimi pačiu, apie savivertę ir mirtį.
– Ar šia prasme juokas gali tapti savotiška terapija bandant susitaikyti su savo paties mirtingumu?
– Manau, kad taip. Kai juokiesi ne iš kito, bet, visų pirma, savęs paties, savo ydų, silpnybių, netobulumų, tai tampa terapija. Net jei juokas tėra kaukė, svarbiausia, kad tai būtų sąmoningas ir atviras santykis su savimi pačiu.
– Iš kur traukėte visas tas komiškas filmo detales, pavyzdžiui, laikrodį, kuris skaičiuoja atgalinį laiką iki karsto išnešimo, juokingus giesmių žodžius arba istoriją su kambariuku? Čia tokios mūsų šermenų tradicijos?
– Man norėjosi sukurti filmą kaip vizualią komediją, todėl daug kas – tiek laikrodis, tiek projektorius, per kurį prie šermenų prisijungia žmonės nuotoliu, yra išgalvoti dalykai. Man norėjosi iki šaržo ir absurdo hiperbolizuoti situaciją, o kartu rodyti tai, kas iš esmės galėtų puikiai egzistuoti realiose laidotuvėse. Kino kalba leidžia žaisti tokiais dalykais ir įsivaizduojamus dalykus paversti realybe.
Pavyzdžiui, laikrodžio idėja man šovė į galvą perskaičius straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad atsisveikinimui su mirusiuoju pandemijos laikotarpiu yra skiriamos keturios valandos. Mirtis ir atsisveikinimas vyko tarsi konvejeriu. Aš taip ir įsivaizdavau, kad laikrodžiui parodžius 00:00 val. vienas karstas išnešamas, o už durų jau laukia kiti žmonės su savo karstu. Beje, tokia scena buvo ir scenarijuje, tačiau jai nufilmuoti pritrūko lėšų.
Nuotoliniai pokalbiai taip pat išpopuliarėjo per pandemiją, o šiandien yra tapę neatsiejama daugelio mūsų gyvenimo dalimi. Bet zoomas šermenyse – tai tikrai baisiai juokinga (juokiasi). Nesu apie tai girdėjęs, bet gal kažkada irgi taps norma...
– Kodėl vis dėlto pasirinkote filme vaizduoti pandemijos laikotarpį – argi tos realijos nėra jau pernelyg nutolusios nuo mūsų?
– Tai savotiška laikmečio, kurį daugelis mūsų patyrėme, išgyvenome ir atsimename, iliustracija. Juk „Pietinia kronikas“ laikas taip pat yra nutolęs nuo mūsų, bet ar jis pasenęs – tikrai ne. Žmonės žiūri, prisimena, ir to laikmečio patirtys jiems vėl atgyja.
Lygiai tas pats ir su mano filmu. Nors vargu ar pandemijai kažkas jaučia nostalgiją, tačiau tai buvo laikas, kai mes visi išgyvenome labai panašias emocijas – atskirtumą, vienatvę, baimę ir nežinią dėl ateities, visa ko trapumą ir laikinumą.
Pandemija puikiai tiko ir pagrindinei filmo temai. Juk tai buvo griežtų taisyklių metas: reikėjo paisyti to, kas buvo nurodyta. Tačiau skirtingi žmonės į tai reagavo skirtingais būdais: vieni to laikėsi, kitiems viskas buvo vienodai...
Kai šie du radikaliai priešingi požiūriai susiduria mažoje, uždaroje patalpoje, maža to, šermenyse, iš to neabejotinai kils drama. Ir jau tik nuo režisieriaus priklauso, ar ši drama virs tragedija, ar komedija.
– Gal komiškumas atsiranda ir iš to, kad šermenų, laidotuvių tradicijos iš esmės keičiasi lėčiausiai?
– Nežinau ar lėčiausiai. Aš atsimenu savo senelio laidotuves kaime – tai vyko daugiau nei prieš dvidešimt metų. Senelis buvo pašarvotas savo namuose, per tris dienas jį aplankė gal trys šimtai žmonių – visas kaimas ir net tolimiausi giminės. Tai buvo masinis renginys, kuriame netrūko pompastikos ir didžiulio gedulo.
Dabar laidotuvės vyksta santūriai, minimaliai, paprastai. Vietoj karsto dažniausiai yra urna, ekrane rodomos gyvenimo fotografijos, skamba rami foninė muzika. Pripažinkime, tai yra labai kardinalus pokytis, kuris įvyko vos per vieną žmonių kartą.
Žinoma, šermenys ir laidotuvės yra ypač jautrus gyvenimo įvykis, kuriuo pagerbiamas mirusysis. Gal būtent tai ir lemia, kad dabartinėje mūsų kultūroje egzistuoja tiek tradicinės, tiek ir visiškai naujos šermenų tradicijos. Visa tai natūraliai priklauso nuo besikeičiančių kartų.
