Net ir labai nemėgstant R.Zabarausko filmų, negalima nesutikti, kad jo kinas visada buvo aktualus ir Lietuvos kino lauke užėmė vietą, kur iki jo žiojėjo tuštuma. Pirmasis režisieriaus filmas „Porno melodrama“ (2011 m.) pasirodė ir sukėlė bangas dar tada, kai kino ekrane vargiai galėjai pamatyti ką nors neheteronormatyvaus. Nuožmus šalies kritikas, LGBTQ+ aktyvistas R.Zabarauskas ir vėlesniuose savo filmuose „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), „Advokatas“ (2020) nuosekliai plėtojo Lietuvos homofobijos temą ir įgavo tokio politiškai angažuoto kino kūrėjo statusą. Ir nors šalis bei visuomenė keičiasi, pagrindinės R.Zabarausko penktojo ilgo metro filmo temos – neapykantos nusikaltimai, visuomenės radikalėjimas, pilietinė atsakomybė – šiandien išlieka kaip niekada aktualios.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Aktyvistas“ – tai filmas apie kerštą ir teisybės siekį. Jame dvidešimtmetis spaustuvės darbuotojas Andrius infiltruojasi į neonacių gaują tam, kad rastų savo mylimojo žudiką. Jo draugas, Vaivorykštės asociacijos lyderis, buvo nužudytas po to, kai paskelbė apie Kaune organizuojamą LGBTQ+ maršą. Siužetas nepatogiai primena, kad ne taip ir seniai buvo 2021-ieji, kai pirmąsias, sunkiai leidimą gavusias, „Pride“ eitynes Kaune sutrikdė homofobiškų protestuotojų minia. Tai tie patys metai, kai šalyje maršuoti pradėjo ir šeimų sąjūdis.
Nebūtina paralelių ieškoti praeityje – neseniai Kreivių festivalio metu dužo langai, ir, rodos, incidentas nebuvo pripažintas neapykantos nusikaltimu. Ateitis dabartiniame politiniame fone atrodo dar trapesnė, tad pats laikas kalbėti apie visokių formų ir tikslų aktyvizmą.
Apmaudu, jog nors R.Zabarauskas filmą įvardija kaip intelektualią pramogą, taip sunku apibūdinti kiną, kuris nuolat baksnoja pirštu. Net jei siužetas ir vingiuotas, čia viskas pasakoma, parodoma ir tada dar kartą užakcentuojama nuotaiką pabrėžiančia muzika, kameros judesiais ir plakatiškomis frazėmis. R.Zabarausko kine aiškios žinutės ištransliavimo svarba užgožia lūkesčius subtilumui. Kokia ta žinia? Naujienos prastos – Lietuva vis dar labai homofobiška šalis, čia politika korumpuota, institucijos abejingos, visuomenėje veši radikalios pažiūros; čia žmonės pilietines teises naudoja arba nenaudoja pagal savo supratimą, tačiau gyventi tyloje, filmo pamokslas skelbia – negalima, nes savo tvirtu vertybiniu stuburu reikia auginti valstybę.
Sunku sukritikuoti tiesą ir geras intencijas, ir visgi plakatišką kiną pramoga ar intelektualiniu malonumu pavadinti sunku. Galiausiai tai juk požiūris į žiūrovą ir jo gebėjimą bei norą skaityti kažką daugiau nei didaktiškas pasakas.
Įdomiausia filme – tai tam tikros nepagrindinių personažų subversijos. Čia naujas LGBTQ+ organizacijos vadovas Bernardas (akt. Vaslovas Goom) yra ne įkvepiantis kovos už žmogaus teises lyderis, o gobšus melagis, menkysta, žudikas. Tuo tarpu neonacis Vytas Sodeika (vaidina Lukas Malinauskas) pasirodo kaip moralinį stuburą ir kritinį žvilgsnį turintis patriotas. Buvusi ryški LGBTQ+ aktyvistė Laima (akt. Teklė Barotti) įskaudinta savo merginos, pasirinkusios lyties keitimo kelią, rašo LGBTQ+ judėjimą kritikuojančius tekstus ir, neslėpdama savo seksualinės tapatybės, įsitraukia į radikalių dešiniųjų judėjimą.
Šis filmas yra apie moralinį dviveidiškumą, ploną, kartais neapčiuopiamą ribą tarp gėrio ir blogio, tačiau tai yra tiesmuko siužeto, bet ne gilių psichologinių portretų rezultatas.
Visų šių personažų antraplanės linijos užleidžia pagrindinę dvigubą gyvenimą gyvenančio Andriaus vidinio virsmo istorijai. Andrius iš pradžių yra apolitiškas: „man atsibodo miegoti su visų Lietuvos gėjų problemom“, – prieš trenkdamas duris sako jis Deividui. Tačiau kai po Deivido mirties jis susiduria su policijos abejingumu ir nenoru pripažinti atvejo kaip neapykantos nusikaltimo, keršto siekis jį nejučia pastūmėja eiti pilietinės atsakomybės keliu. Filmo pabaigoje apsisiautęs vėliava, Andrius duoda žodį, kad žygiuos vaivorykštės eitynėse. Filmo moralas – pilietiškumą stimuliuoja neteisybės jausmas, noras nuo jos apginti save ir artimuosius.
Šis filmas yra apie moralinį dviveidiškumą, ploną, kartais neapčiuopiamą ribą tarp gėrio ir blogio, tačiau tai yra tiesmuko siužeto, bet ne gilių psichologinių portretų rezultatas.
Dialogai niekada nebuvo R.Zabarausko stiprioji pusė, ir jei kamerinėje dramoje „Rašytojas“ (2024) literatūriška kalba kažkaip konceptualiai tiko, šis nesenų įvykių įkvėptas siužetas prašyte prašosi daugiau organiškumo. Čia nepaliekama vietos dviprasmybėms ir poezijai. Nors režisierius teigia nesiekęs kurti didaktiško kino, matyt, jam taip išeina savaime, tokia jau jo iškalba. Viena vertus, tai pateisinti būtų galima kino politiniu angažuotumu, noru tiksliai perteikti žinią, kita vertus, tai rodo jo kaip kino kūrėjo ribotumą. Todėl perdėm aiškūs personažai, kurių dilemos ir veiksmai yra pajungti ne vidinio portreto kūrimui, o užprogramuotos žinios transliacijai, greitai virsta moralizavimu.
Turbūt pats drąsiausias elementas arba kreivumas šiame filme yra tai, kad iš pažiūros akivaizdus neapykantos išpuolis iš tiesų tėra labai primityvus nusikaltimas. Filmo antagonisto motyvai paprasti, galima sakyti, žemiški. Tai noras kitų sąskaita lengvai pasipelnyti, gyventi geriau ir lengviau, išjungus bet kokius moralinius principus ir empatiją. Turbūt tik tada, kai įvairių mažumų žmonės filmuose yra reprezentuojami ne kaip šventos aukos, įvyksta tikroji normalizacija. Paneigiamas LGBTQ+, kaip atskiros ir homogeniškos visuomenės grupės, mitas. Turbūt tai ir yra prasmingiausia filmo pažanga, nors jos komunikacijai smarkiai trūksta subtilumo.
Turbūt pats drąsiausias elementas arba kreivumas šiame filme yra tai, kad iš pažiūros akivaizdus neapykantos išpuolis iš tiesų tėra labai primityvus nusikaltimas.
Formaliai „Aktyvistas“ labai dekoratyvus. Mizanscenose vyrauja nenatūralus apšvietimas, spalvų filtrai tampa dar vienu scenų reikšmę pabrėžiančiu elementu. Filmo pradžia įveda į intensyvią filmo paletę – ekrane vyrauja žalias ir raudonas filtras, kurį vėliau papildo šilta geltona interjeruose vykstančių scenų spalva. Padaręs trumpą pertrauką su kiek tylesniu ir, rodos, nuoširdesniu „Rašytoju“, režisierius grįžta prie savo ankstesnių filmų temų ir tono, kur subtilumą ir poeziją permuša plakatiški siužetai, skirti demaskuoti Lietuvos žmogaus teisių problemas.
Jei Lietuvos vėliavos spalvomis nuspalvintus kadrus galima išskaityti (arba ne) kaip originalų pareiškimą apie šalį, dilema – kelti ar nekelti vaivorykštės vėliavą – pasikartojanti kaip filmo leitmotyvas, skamba ganėtinai tiesmukai. Galiausiai ši vėliava pagrindinėje „gėrio ir blogio“ kovos scenoje taps lemtingu ginklu, nukenksminančiu patį antagonistą – laisvės simboliu bus surištos ją diskreditavusiojo rankos.
Narvydas Naujalis režisuoja vaizdą jau ketvirtame Zabarausko ilgo metro filme. Filme „Aktyvistas“ kamera subtiliai fiksuoja kontrastą tarp viešo ir privataus personažų gyvenimo, pabrėždama tai, kas homofobiškoje šalyje apibrėžia daugelio save LGBTQ+ identifikuojančių asmenų kasdienybę. Kameros akis retai stabteli, kone pastovus jos arba objektyvo judesys kuria įtampą, pabrėžia pasakojimo eigą. Filmas filmuotas Kaune, Šilainių mikrorajone, tad veiksmą iliustruoja vėlyvojo sovietmečio betoninės architektūros formos ir pilkumas. Jo netrūko ir ankstesniuose režisieriaus filmuose. Brutalizmo estetika gali žavėti, tačiau mūsų platumų kine tai dažnai simbolizuoja arba bent persiskaito kaip įcementuotų retrogradiškų pažiūrų teritorijos, kur bet kokie pokyčiai pareikalauja dar daugiau pastangų.
Galiausiai lieka įspūdis, kad „Aktyvistas“ – tai filmo formą turintis, tačiau iki gyvo, intelektualaus, įdomaus kino sunkiai traukiantis režisūros amatą išmanančio aktyvisto kūrinys.
Vienas iš neišpildytų filmo pažadų – jo pramoginė, žanrinio kino forma. Jis žada įtemptą veiksmą bei detektyvinę mįslę (scenarijaus bendraautoriai Vitalija Lapina ir Marcas Davidas Jacobsas), tačiau nepaisant kelių scenų ir žanriško, labiau nei pats veiksmas įtampą keliančio garso takelio (kompozitorė Ieva Marija Baranauskaitė) bei nerimastingų kameros judesių filmą kur kas geriau apibūdina socialinės dramos žanras. Kurti pagal žanro taisykles yra lengvinantis ėjimas, kai kinui turi kur kas svarbesnę politinę dienotvarkę. Tačiau galiausiai lieka įspūdis, kad „Aktyvistas“ – tai filmo formą turintis, tačiau iki gyvo, intelektualaus, įdomaus kino sunkiai traukiantis režisūros amatą išmanančio aktyvisto kūrinys.
Bendrai, R.Zabarausko filmai pasižymi šiek tiek pedantiška tvarka, išskaičiavimu, juose trūksta laisvesnio polėkio, lengvumo, kreivumo, o personažai sukaustyti schematiškumo. Tačiau net ir taip siužete vis tiek lieka daug skylių, pavyzdžiui: Deivido žudiko ir ministrės ryšys, galėjęs tapti įdomiausia detektyvo mįsle, filme taip ir lieka nei rimčiau užduota, nei įminta.
Pratęsiant skylių temą, labiau idėjinę – tai sekso ir kūnų vaizdavimas. Trikdo tai, kad nors filme yra ir daugiau erotiškų scenų, vienintelė, kurioje yra atviro nuogumo – yra aistringa moterų sekso scena, kurioje Laima nuoga krūtine atsisukus en face į kamerą, o kulminacijoje už jos tarsi scenoje užsidega šviesos. Net jei aplinkybės sako, kad čia žvilgsnis į moterį turėtų būti kitoks, vis tik išlieka kažkoks nemalonus akmeny iškaltų moters kūno reprezentacijos kodų įspūdis. Tuo tarpu vyrai aistringai mylisi romantiškoje tamsoje.
„Aktyvistas“ taip ir lieka balansuoti tarp pramogos ir provokacijos, tačiau iki galo neįgyvendina nei vienos iš jų.
Su pasididžiavimu skelbiama pasaulinė „Aktyvisto“ premjera Kaune nacionalinio kino aktualijų kontekste nuskambėjo ne tik originaliai, bet kaip visai sveikas, šviežias požiūris. Vis dažniau neformaliuose pokalbiuose aptarinėjant pastarųjų metų lietuviško kino tarptautinę sėkmę, iškyla ir klausimas „o kas toliau?“. „Toliau tik Kanai“, – atitaria choras. Globalių kino industrijos tendencijų kuriamas spaudimas, kad pirmas filmo rodymas privalo įvykti solidžiame tarptautiniame kino festivalyje, kino kūrėjus gali veikti ir paralyžuojančiai – nes o kas, jei taip nepasiseks? Ankstesniems R.Zabarausko filmams neblogai sekėsi specializuotuose pasaulio queer kino festivaliuose, tačiau „Aktyvistas“, panašu, turės rasti savo žiūrovus Lietuvoje.
„Aktyvistas“ taip ir lieka balansuoti tarp pramogos ir provokacijos, tačiau iki galo neįgyvendina nei vienos iš jų. Įdomu, ar filmas suras savo auditoriją – nes tie, kuriems nesvetimi LGBTQ+ ir kitų žmogaus teisių klausimai, čia pasiges intelektualiai stimuliuojančio turinio, o ar pramogos ieškantiems aktyvizmas nuskambės kaip patraukli tema – nėra aišku. Kad ir kaip kritiškai vertinčiau filmą, linkėčiau, kad žmonės eitų ir žiūrėtų, nes šiais neramiai laikais mūsų visuomenėje sveiko ir pagrįsto aktyvizmo reikės vis daugiau ir daugiau.
