„Dahomėja“ – tai kūrinys, atskleidžiantis postkolonijinio pasaulio sudėtingumą. Jo centre – 26 iš 7000 iš Afrikos pagrobtų artefaktų, kurie buvo sugrąžinti į savo kilmės vietą dabartinėje Benino Respublikoje, Vakarinėje žemyno dalyje.
Šie faktai, M.Diop nuomone, koduoja prieštaringą vertinimą: „Visi geri filmai prasideda nuo prieštaravimo, nuo situacijų, kurios nėra tik juodos arba baltos.“
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kurdama šį filmą režisierė kėlė klausimus. Ar iš tiesų ši restitucija yra istorinė? Kas turi tai nuspręsti?
„Norėjau kvestionuoti šį įvykį iš Benino jaunimo perspektyvos, kuris negalėjo susipažinti su artefaktais, kadangi 90 proc. jų – Europoje, – 15min sakė režisierė. – Todėl filme norėjau suteikti balsą tikrajam šios istorijos protagonistui – artefaktui, kurį kolonistai ilgus metus objektifikavo. Norėjau, kad jie susigrąžintų savo subjektyvumą.“
Filmą galima pamatyti čia.
Nei dokumentika, nei fikcija
M.Diop taip pat pažymėjo, kad ji norėjo sulaužyti ne tik idėjinius stereotipus, bet ir formalius.
„Manau, „Dahomėja“ įrodo, kad antrasis filmas nebūtinai turi būti didelio biudžeto. Kadangi mano pirmasis filmas „Atlantics“ pelnė „Grand Prix“ Kanų kino festivalyje, visi tikėjosi, kad sugrįšiu su žymiai brangesniu filmu, kuriame vaidins super žvaigždės. Bet štai, aš pasirodžiau su valandos trukmės hibridine dokumentika. Šitaip aš pareiškiu savo laisvę“, – komentavo M.Diop.
Pokalbio metu režisierė pabrėžė, kad „Dahomėja“ nėra nei dokumentika, nei vaidybinis filmas: „Jis sulaužo žanrinius lūkesčius.“
Kaip argumentą, ji pateikia filme vaizduojamo artefakto pavyzdį. 60 minučių juostoje žiūrovas kartais išgirsta iškreipto balso motyvą, kuris, kaip anksčiau teigė režisierė, yra įgalinto artefakto balsas. „Jo balsas yra sukurtas iš moterų ir vyrų balsų choro, tad jis yra belytis“, – atskleidė M.Diop.
Bandant užduoti klausimą apie dokumentikos kūrimą, M.Diop labai aiškiai atsisakė dokumentinio kino kūrėjos etiketės.
„Esu tiesiog kino kūrėja“, – teigė M.Diop.
Susidūrė su cenzūra
„Dahomėjoje“ svarbų vaidmenį atlieka Benino Respublikos studentai. Atrinkti juos režisierei užtruko nemažai laiko.
„Maždaug mėnesį susitikinėjau su skirtingų studijų programų – meno istorijos, politikos, ekonomikos – studentais. Atsirenkant juos diskusijai man buvo svarbu, kad žmogus turėtų savo nuomonę apie artefaktų sugrąžinimą, nes norėjau, kad debatai būtų kompleksiški. Deja, Benine egzistuoja cenzūros problema, todėl buvo sudėtinga surasti žmones, kurie galėtų laisvai reikšti savo mintis“, – teigė M.Diop.
Režisierei taip pat buvo svarbu, kad kiekvieno jos atrinkto studento nuomonė kažkuo išsiskirtų, mat ji nenorėjo, kad šie žmonės būtų matomi, kaip „afrikiečių studentų monolitas“.
„Negaliu pakęsti, kai į dalykus žiūrima radikaliai – „prieš“ arba „už“. Ypač kai kalba pasisuka apie restituciją, nes kalbant apie ją reikia apsvarstyti kolonizacijos proceso stigmas, viso to įtaką Afrikos švietimo sistemai ir kalbai“, – dalinosi menininkė.
Norėjo keisti naratyvą
Menininkė pasuko režisierės keliu, nes, jos požiūriu, šio amžiaus pradžioje Prancūzijoje tapti aktore buvo ganėtinai pavojinga: „Kadangi esu pusiau senegalietė, kilo rizika būti egzotizuojamai bei objektyvizuojamai. Nenorėjau, kad mane matytų senų baltųjų vyrų akimis.“
M.Diop sakė, kad turėjo labai daug dalykų, kuriuos tikėjosi pasakyti kaip autorė: „Norėjau keisti naratyvą, o ypač apie senegaliečių emigrantus. Vakarų medijos jie buvo vaizduojami kaip įsiveržėliai. Tai mane šokiravo. Todėl norėjau sukurti erdvę, kurioje šie žmonės galėtų papasakoti istoriją iš savo perspektyvos.“
Pasak pašnekovės, tokio kino kūrimas buvo priemonė kovoti prieš „kultūrinę Vakarų hegemoniją“.
