Berlyno kino festivalio „Forum Expanded“ programoje pristatytas filmas buvo sukurtas naudojant tik Černobylio AE stebėjimo kamerų medžiagą. Joje užfiksuota 2022 m. vasario 24 d. Rusijos kariuomenės įvykdyta ir daugiau nei mėnesį trukusi elektrinės okupacija.
Šis filmas yra „The Reckoning Project“ dalis, kuriame renkant karo nusikaltimų įrodymus bendradarbiauja tiriamosios žurnalistikos atstovai, dokumentalistai ir teisininkai. Lietuvos žiūrovai „Specialiąją operaciją“ galės išvysti metų pabaigoje.
– Filmo „Specialioji operacija“ premjera įvyko praėjus vos kelioms dienoms po dar vienos Rusijos atakos prieš Černobylio AE, o pastarosios savaitės buvo persunktos melo, Rusijos naratyvą vis dažniau perkeliant į aukščiausio lygio tarptautinę politiką. Bet jūsų filmas – apie faktus, apie karo nusikaltimų įrodymus. Kokie jausmai aplanko pristatant filmą tokiomis aplinkybėmis?
– Mes jau įpratome gyventi informacijos iškraipymo ir post-tiesos pasaulyje. Žinoma, girdėti dezinformaciją iš Baltųjų Rūmų neturėtų būti normalu. Bet manęs nestebina tai, kas vyksta JAV, ir užjaučiu žmonės, kurie dar turėjo iliuzijų apie JAV demokratijos būklę. Galbūt dabartinėje situacijoje susiims Europos Sąjunga. Tai iš esmės vienintelis būdas išgyventi, nes imperijos visada apgauna. Gerų imperijų nėra, tiesa? Mes gyvename toje pasaulio dalyje, kurioje susiduriame su blogio imperija – tokiu akivaizdžiu blogio įsikūnijimu, jog lengva pasiduoti iliuzijai, kad anapus vandenyno egzistuojanti imperija savyje blogio neturi.
Tačiau ataka prieš Černobylio AE, įvykusi dvi dienos prieš filmo premjerą, tikrai buvo kažkas naujo.
Per Černobylio AE okupaciją, kuri truko beveik penkias savaites 2022 m., rusai, laimei, nieko nesugriovė. Daug ką išvogė, kišosi į branduolinius technologinius procesus ir iš esmės sukūrė labai pavojingą situaciją, bet patiems branduoliniams objektams žalos nepadarė.
Šiemet nedidelis dronas pataikė į apsauginį atominės elektrinės gaubtą. Iš pažiūros žala atrodė nedidelė, tik santykinai mažas įtrūkimas konstrukcijoje. Tačiau greitai tapo aišku, kad tai labai pavojinga. Užsiliepsnojo gaisras, kurio kelias savaites nepavyko užgesinti.
Per premjerą ir festivalį buvau nustebęs, kiek mažai informacijos apie šią ataką buvo Vokietijos ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Galiu tai suprasti – auditorija pavargo nuo nesibaigiančių naujienų apie karą Ukrainoje. Bet manau, kad tai ir yra sąmoningos Rusijos strategijos dalis – atbukinti žmones, pripratinti juos prie žiaurumų. Viso to, kas vyko paskui – gaisro ir dabartinės situacijos, kai iš esmės nėra aišku, kokia žala padaryta gaubtui ir ar jo konstrukcija galės atlikti savo funkcijas, – pasaulis jau beveik nesekė. Net nesu tikras, ar ši informacija išvis pasiekė tarptautinę auditoriją.
– Bijau, kad menkai tepasiekė ir mus. Tačiau prasidėjus plataus masto karui, Černobylio AE žiniasklaidoje buvo linksniuojama nuolat. Jūsų filme naudojama stebėjimo kamerų medžiaga iš tuo metu okupuotos AE. Kaip sužinojote, kad tokia medžiaga apskritai egzistuoja? Kaip jums pavyko ją gauti?
– Apie medžiagą sužinojau kurdamas trumpametražį filmą, kai kalbinau okupaciją Černobylio AE išgyvenusius žmones. Keli jų papasakojo, kad darbuotojai turėjo užtikrinti stebėjimo kamerų filmavimą, iš esmės fiksuoti tai, kas vyksta elektrinėje. Kažkokiu būdu rusai per okupaciją šių kamerų neišjungė.
Stebėjimo kamerų sistema medžiagos automatiškai neįrašo – videoįrašai po kiek laiko išsitrina. Keli darbuotojai padarė atsargines kopijas, siekdami išsaugoti Rusijos kariuomenės nusikalstamų veiksmų įrodymus Černobylio AE. Svarbu suprasti, kad jie rizikavo gyvybėmis – jei rusai būtų apie tai sužinoję, šie žmonės iškart būtų apkaltinti šnipinėjimu.
Dalį įrašų pavyko išsaugoti. Mane visa tai labai sudomino ir pradėjau ilgą procesą, bandydamas rasti medžiagą, kuri tuo metu jau buvo teisėsaugos akiratyje, tiriant Čenobylio AE okupaciją kaip karo nusikaltimą. Ilgai užtruko, kol pavyko užmegzti bendradarbiavimą su Generalinės prokuratūros biuru. Galiausiai, jie sutiko bendradarbiauti ir dalį šios medžiagos perduoti mums. Taip galėjome sukurti šį filmą.
– Ir gavote beveik 1000 val. medžiagos. Kas ją peržiūrint labiausiai nustebino?
– Man atrodo, mane stebino viskas. Visų pirma, pats faktas, kad rusai okupavo Černobylio AE, vietą, kur įvyko didžiausia branduolinė katastrofa žmonijos istorijoje. Negalime nustoti tuo stebėtis.
Taip pat nustebino medžiaga, kurioje užfiksuoti atvykę Rusijos televizijų darbuotojai. Jie buvo nufilmuoti elektrinės darbuotojų per stebėjimo kameras – filme galime matyti, kaip jie režisuoja scenas savo propagandiniams reportažams.
Galbūt staigmena ir nedidelė, nes mes tai jau žinojome, bet ši medžiaga, o kartu ir filmas, tampa neginčijamu įrodymu apie Rusijos kariuomenės ekstremalų nepasiruošimą, nekompetenciją, kai kurių esminių šiuolaikinės kariuomenės elementų stoką.
Mane nustebino ir karo tuštuma. Šios karo pusės mes dažnai nematome – to, kas vyksta toliau nuo fronto linijos. Dažniausiai tokie vaizdai nefilmuojami, o jei ir filmuojami – niekada neparodomi. Bet kiek daug karo, kiek daug tikrosios kovos iš tikrųjų susideda iš nieko neveikimo, laukimo, tuštumos.
– Jūsų filmas yra liudijimas apie tai, kas iš tiesų įvyko 2022 m. Černobylio AE – tai niūrus, baugus filmas. Tačiau negalėjau nepastebėti, kad per tarptautinę premjerą dalis žiūrovų juokėsi. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje pasirodžius jautraus turinio įspėjimui (trigger warning), kad filme bus rodomi rusų kariai. Arba scenoje, kai jie nesėkmingai bandė iškrauti sunkvežimį. Tikėjotės žiūrovų juoko ar jis taip pat nustebino?
– Kaip minėjau, daugelyje filme rodomų situacijų Rusijos kariai atrodo tikrai apgailėtinai, labai neprofesionaliai. Iš tiesų, mums su montažo režisieriumi reikėjo įdėti daug pastangų, kad nesumontuotume medžiagos taip, kad ji virstų savotiška komedija. Negalime pamiršti, jog tai, kas užfiksuota filme, tikrai buvo labai pavojinga. Bandėme rasti balansą tarp rusų karių negrabumo, kartais beveik slapstick komediją primenančio spontaniško humoro, kuris užfiksuotas medžiagoje, ir situacijos rimtumo.
Šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos apie tai, kad dokumentiniai ir ne tik dokumentiniai filmai apie karą gali atgaivinti karą patyrusiųjų traumas. Įspėjamieji pranešimai filmo pradžioje kai kurių režisierių ignoruojami, nuvertinami ar neįvertinami, bet tai svarbu galvojant apie auditoriją. Mums atrodė, kad filme yra du dalykai, galintys žiūrovams kelti stiprias negatyvias emocijas: garsūs sprogimai ir rusų kariai. Daugeliui žmonių Ukrainoje tai labai skaudu, jautru. Todėl mums šis įspėjimas visai neatrodė kaip juokelis, pateikėme jį labai rimtai. Galbūt žiūrovams Vokietijoje tai pasirodė juokinga, bet nežinau kodėl.
– Noriu klausti apie filmo pavadinimą. Jis tampa nuoroda į rusišką žodyną – Rusijoje atsisakoma karą Ukrainoje vadinti karu, naudojamas „specialiosios operacijos“ terminas. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Žinoma, Rusijoje karas vadinamas „specialiąja operacija“ ir būtų sunku paneigti, jog filmo pavadinimas iš dalies į tai nurodo. Šiuo filmu siekėme parodyti kažką daugiau nei tik konkrečią istoriją ar situaciją, nutikusią konkrečioje vietoje. Rodant vieną specifinį pavyzdį, filmas tampa savotišku karo apibendrinimu.
Tačiau pats specialiosios operacijos terminas egzistuoja ir bendrajame kariniame žodyne. Naudojant jį, Černobylio AE užėmimas tikrai galėtų būti laikomas „specialiąja operacija“ – viena iš daugelio, kurios vykdomos šio didesnio karo kontekste. Todėl filmo pavadinimas turi dvigubą prasmę. Mes sutelkiame dėmesį į vieną konkretų Rusijos pajėgų „specialiosios operacijos“ atvejį, bet kartu norime parodyti platesnį invazijos – „specialiosios karinės operacijos“ – vaizdą.
– „Specialioji operacija“ yra bendros gamybos filmas su Lietuva. Kaip suprantu, didžiausias Lietuvos kūrėjų indėlis buvo garso departamente. Kodėl nutarėte dirbti kartu su garso režisieriumi Vladimiru Golovnitsku?
– Medžiaga iš stebėjimo kamerų Černobylio AE buvo be garso ir iškart pagalvojau, jog jei tikrai imsimės kurti filmą, yra tik vienas žmogus planetoje, kuris galėtų jam sukurti tinkamą garsą – tai Vladimiras Golovnitskis, puikus garso dizaineris iš Lietuvos. Jo darbai man visad buvo labai didelis įkvėpimas..
Susisiekėme su Vladimiru, parodžiau jam dalį medžiagos ir jis iškart susidomėjo. Tai buvo tarsi svajonės išsipildymas – dirbti su žmogumi, kurį laikau tikriausiai geriausiu šiandien kuriančiu garso dizaineriu.
Taip prasidėjo bendros gamybos procesas su Lietuva – su studija „Kinema“ ir jos žmonėmis, kurie buvo labai atviri ir iš tikrųjų reikšmingai prisidėjo prie to, kad šis filmas apskritai galėtų įvykti.
– „Specialioji operacija“ man priminė Haruno Farockio filmus. Ar galvojote apie šią sąsają?
– Apie H. Farockį galvoju nuolat. Prieš daug metų sudalyvavau jo dirbtuvėse ir tai viena priežasčių, kodėl apskritai pradėjau kurti filmus. Tos dirbtuvės man atvėrė akis, leido daug suprasti tiek apie politišką režisūrą, tiek apie filmų kūrimą, neturint stipraus technologinio ir finansinio užnugario.
Ši patirtis iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pastebėjot šią jungtį. Nemanau, kad „Specialioji operacija“ turi tiesioginių nuorodų į Farockį, bet malonu žinoti, kad tam tikra vidinė gija užčiuopiama.
„Specialiajai operacijai“ būtų galima pritaikyti Farockio nukaldintą terminą „operatyvinis vaizdas“ (operational image). Tai sudėtinga sąvoka, bet supaprastintai kalbant, tai vaizdas, kuriamas pačios technologijos ir atliekantis jai reikalingas funkcijas. Stebėjimo kamerų kuriami vaizdai yra vienas pagrindinių tokio tipo vaizdo pavyzdžių.
Bet, mano filmo atveju, yra vienas niuansas: Černobylio AE sistema technologiškai pasenusi ir jos valdymui reikalingas žmogus. Visi kamerų judesiai, priartinimai, panoramos radosi dėka darbuotojų, kurie tas kameras valdė. Dalis žiūrovų apie tai net nepagalvoja – jiems atrodo savaime suprantama, kad tai automatizuotas procesas.
Farockis sukūrė reikšmingus filmus, kurių ašimi tampa stebėjimas, o taip pat vizualinė kalėjimo struktūra. Mano filmo atveju, atominė elektrinė irgi yra ne tik atominė elektrinė, šiuo laiku ji tapo kalėjimu, nes darbuotojai joje buvo laikomi prieš savo valią. Rusai pavertė atominę elektrinę kalėjimu, kas jau savaime yra groteskiška. Bet „Specialiojoje operacijoje“ užkoduotas dar vienas svarbus aspektas – kaliniai galėjo valdyti kameras, kurios leido įgyti galios prieš tuos, kurie juos laikė nelaisvėje. Tai vizualinė galia, galia simboliniame lygmenyje. Kalintojus stebi jų kaliniai, o filmo žiūrovai taip pat atsiduria jų pozicijoje.
– Atsimenu prieš keletą metų žiūrėtą ankstesnį jūsų filmą „Begalybė pagal Florianą“ (2022) – šviesų, energingą kūrinį, visai kitokį nei filmas, kurį aptariame dabar. Jei žvilgteltume į jūsų filmografiją po plataus masto invazijos pradžios, matyti aiškus jūsų posūkis link karo dokumentavimo. Kaip šiandien matote savo kaip režisieriaus tikslus?
– Taip, „Begalybė pagal Florianą“ tikrai yra kitoks filmas, būtų keista ginčytis. Aš iš tikrųjų mėgstu kurti labai skirtingus filmus. Tačiau turiu pasakyti, kad man abu šie filmai turi ir bendrumų. Visų pirma, abiejuose dirbau su rasta medžiaga (found footage). Nors „Begalybėje pagal Florianą“ tai užėmė tik nedidelę dalį, iš tiesų visas filmas prasidėjo nuo rastos medžiagos ir archyvinio tyrimo. Kartu abu filmai, nors ir labai skirtingais būdais, yra apie peizažą. Mane domina kinas kaip būdas peizažą analizuoti, vaizduoti, fiksuoti jo pokyčius.
Tačiau jau trejus metus – praktiškai nuo plataus masto karo pradžios, – esu sutelkęs dėmesį į karo nusikaltimų dokumentavimą. Bendradarbiauju su „The Reckoning Project“, tai didelis medijų projektas. Mano dėmesio centre yra nusikaltimai Černobylyje, „Specialioji operacija“ yra jau antras iš šios medžiagos gimęs filmas. Projekte mes renkame įrodymus, medijų artefaktus, kurie gali būti panaudoti teisme. Bendradarbiaujame su teisininkais, dirbančiais su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ir kitomis organizacijomis.
Tai kelias, kuriame matau kino kūrimo prasmę šiandien – kaip įrankį, kuris gali būti naudingas, ir būdą pritaikyti savo turimus įgūdžius dabartinėje situacijoje.
