„Tikrai buvo daugiau jaudulio ir bemiegių naktų, nei įprastai“, – apie pirmą savo pagrindinį vaidmenį ilgametražiame filme sako Š.Zenkevičius.
Interviu jis pasakoja apie pasiruošimą „Sienoje“ įkūnyti vienišu tėčiu likusį ornitologą, kuris įsivelia į pamario kontrabandos tinklą, teatro ir kino vaidmenis, iš kurių išmoko daugiausia, bei aktorystę papildančią muzikinę karjerą.
– Aktorystė tokia profesija, kurioje ne viskas nuo tavęs priklauso. Kokių vaidmenų labiausiai laukiat ir kokius dažniausiai gaunat?
– Man svarbiausia, kad pati medžiaga – ar pjesė, ar scenarijus – būtų įdomi, kompleksiška. Idealu, jei kūrinys verčia patį išmokti ar sužinoti kažką naujo, išmėginti naujų dalykų.
Dažniau gaunu draminio tipo vaidmenis. Veikėjus, kurių gyvenime dedasi tikras jovalas, taip pat įvairaus tipo blogiečius arba introvertiškus pasimetėlius. Tačiau man labai įdomūs ir absurdiški, komiški personažai.
– Iš kokių savo sukurtų personažų teatre ir kine išmokot daugiausia? Ar visad reikia didelio vaidmens, kad iš jo išsineštum svarbias profesines ir žmogiškas pamokas?
– Visada norisi gero autoriaus, tokios medžiagos, kuri augintų tave kaip aktorių. O vaidmuo gali būti ir epizodinis, bet įdomus.
Prisimenu darbą režisieriaus Marato Sargsyano filme „Tvano nebus“. Paskutinės vakarienės scena buvo išspręsta per magišką realizmą. Padedamas kitų, mano veikėjas visai kompanijai gamino Jašu troškinį – iš nematomų ingredientų. Scenoje daug dėmesio buvo skirta detalėms ir aktoriai galėjo atsiskleisti per kūrybiškumą.
Įsiminė vaidmuo trumpo metro filme „Aš buvau Maksas“, kuri režisavo Lukas Kacinauskas. Turėjau galimybę ieškoti subtilių niuansų, vaidindamas užsisklendusį, mažai kalbantį veikėją. Taip pat norėtųsi paminėti spektaklį „Kvėpavimas“, režisuotą Agnijos Leonovos, pagal Duncano Macmillano pjesę „Plaučiai“. Spektaklis nagrinėja jaunos poros norą ir baimes susilaukti palikuonių globalinio atšilimo grėsmės akivaizdoje. Man jis vertingas tuo, kad yra išskirtinai aktorinis ir turi, ko gero, visą emocijų paletę, tačiau jame netrūksta ir komedijos.
O pastarųjų metų įsimintiniausias darbas buvo pagrindinis Viliaus vaidmuo Igno Jonyno filme „Siena“. Tiek vaidmuo, tiek scenarijaus turinys pareikalavo daugiau dvasinių ir fizinių jėgų nei įprastai ir, sakyčiau, buvo savotiškas išbandymas.
– „Sienoje“ pirmąkart atlikot pagrindinį vaidmenį ilgametražiame filme. Ar šis statusas paskui save vilko padidintą jaudulį, atsakomybę
– Tai pirmas pagrindinis vaidmuo pilname metre, tačiau trumpo metro filmuose jau buvau suvaidinęs penkias pagrindines roles. Jaučiausi pribrendęs imtis kažko didesnio, jei tik atsirastų galimybė. Tačiau, vos tik sužinojau kad mane atrinko į filmą, džiaugsmą greit pakeitė siaubas. Tikrai buvo daugiau jaudulio ir bemiegių naktų, nei įprastai. Bet susitvarkyti su emocijom labiausiai padeda susitelkimas į darbą, charakterių vystymą, o ne galvojimas, kas ir kaip bus.
– Kaip tuomet šiam vaidmeniui ruošėtės?
– Mano personažas – ornitologas, kuris išgyvena žmonos netektį ir lieka gyventi su paaugle dukra. Visiškai netikėtai, prieš savo valią jis įsivelia į pamario kontrabandos tinklą. Per šias aplinkybes atsiskleidžia intensyvus, kraštutinumų kupinas veikėjo gyvenimas. Bendras emocinis laukas, į kurį įklimpęs Vilius, susideda iš nerimo, baimės, pykčio, desperacijos, sielvarto. Tad mano darbas buvo gerai apgalvoti, ką veikėjas jaučia kiekvienoje scenoje, kas jį motyvuoja kiekvienoje situacijoje. Ir aikštelėje rasti būdą, kaip tai, ko reikia, savyje išprovokuoti.
Be to, mano veikėjas yra tėvas, vyresnis už mane, tad dar reikėjo ir labiau panašėti į subrendusį žmogų.
Pasiruošimas vyko tris mėnesius iki filmavimo. Be repeticijų su aktoriais, videobandymų ir savarankiško ruošimosi šis vaidmuo reikalavo ir didelio fizinio pasirengimo. Tris mėnesius grūdinausi, priaugau šiek tiek svorio, dirbau su choreografe ir kaskadininkais prie muštynių ir gaudynių mašinomis scenų. Reikėjo išmokti plaukti su motorine valtimi ir nardyti su specialiu kostiumu.
– Turite nemažai darbo kine patirties. Kaip šiame kontekste atrodė darbas su Ignu Jonynu? Kiek jo darbo su aktoriais metodas buvo panašus ar skyrėsi nuo jau patirtų?
– I. Jonynas išsiskiria savo pastabumu detalėms. Man labai imponuoja jo kuriamas pasaulis scenarijuje ir aikštelėje, režisieriaus atsidavimas darbui, iššūkių kėlimas tiek sau, tiek visai komandai, nenuolaidžiavimas.
– Esat patenkintas tuo rezultatu, kurio pavyko pasiekti „Sienoje“? Kiek apskritai esat sau kritiškas?
– Prisiminimai iš filmavimo aikštelės ryškūs. Reikia sulaukti premjeros, pamatyti galutinę filmo versiją didžiajam ekrane, tada galėsiu atsakyti. Gal tai ir ne visada parodau, bet esu gana savikritiškas – pirmiausia matau minusus, o tik vėliau pliusus.
– Ar „Shooting Stars“ įvertinimas suteikė daugiau pasitikėjimo, ypač dar iki filmo premjeros, kritikų ir žiūrovų įvertinimo?
– Vasarį važiuosiu į Berlyną dalyvauti programoje ir atsiimti apdovanojimo, tad visa tai galbūt įgaus dar kitokią prasmę. Bet daugiau pasitikėjimo ir motyvacijos tai tikrai suteikė.
– Jūs ketvirtas į „Shooting Stars“ patekęs aktorius iš Lietuvos – tai iš tiesų didelis pasiekimas mažai bendruomenei, kurios atstovai dar neseniai turėjo kovoti su stereotipu, kad kine lietuviai aktoriai vaidinti nemoka. Ar šis stereotipas jau galutiniai išgyvendintas? Ir ar tikrai visad aktoriaus/ės kaltė, jei vaidmeniu žiūrovai nepatiki?
– Nemanau, kad kalbam apie stereotipą, jei žiūrint filmą žiūrovą kamuoja netikrumo jausmas. Manau, tai vis dar gana simptomiškas dalykas lietuviškame kine. Tačiau tikrai yra filmų, kuriems pavyko – ar bent iš dalies pavyko, – išspręsti šią problemą, kuri yra kompleksiška.
Manau, bendrai ji kyla dėl to, kad neturime gilių kino kūrimo tradicijų. Mums dar daug kas iš tiesų nauja ir neišbandyta. Be to, mūsų filmų biudžetai dažnai verčia kūrėjus filmuoti skubant, kas atsiliepia rezultatui. Reiktų ir aktoriams daugiau ekraninės vaidybos praktikos aukštosiose mokyklose, nes aktoriaus darbas su kamera, skirtingais jos planais yra ne tas pats, kas vaidinimas scenoje.
Savo ruožtu visada stengiuosi akcentuoti, kad filmas turi atrasti tikrovišką kino kalbą. Scenaristas, režisierius bei aktoriai turi dirbti su scenarijumi ir dialogais iki filmavimo periodo, kad atrastų reikiamą vaidybos būdą, tikrumą. Ir, jei reikia, perrašyti tekstą, nes dialoguose dažnai iki šiol galima aptikti literatūriškumo ar perteklinio noro viską paaiškinti. Tai kuria atmetimo reakciją, o ne žiūrovo įsitraukimą.
– Kaip pats jaučiatės būdamas aktorių bendruomenės dalimi Lietuvoje? Kiek joje palaikymo kasdieniuose procesuose ir kiek – sulaukus tarptautinio pripažinimo?
– Esu laisvai samdomas aktorius, tad nepriklausau jokiam teatrui. Man būtų sunku vertinti aktorių bendruomenę plačiau. Nežinau, kokia ji – turbūt įvairi, koegzistuojame skirtingai, dažnai savo veiklų burbuluose. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar man atrodo, kad viešų kastingų į spektaklius yra ypatingai mažai. Jeigu jie ir vyksta, dažnai žinia apie juos dalies aktorių nepasiekia.
O sulaukus tarptautinio įvertinimo iš tikrųjų sulaukiau didelio palaikymo, lygiai taip pat ir pats visada džiaugiuosi už kolegas, nes žinau koks sunkus šis kelias.
– Kalbant apie aktorystę, dažnai minimas finansinis nestabilumas, didelė konkurencija, psichologinis krūvis. Kas šiame kelyje sunkiausia buvo ir yra jums?
– Laisvai samdomi aktoriai ir aktoriai, turintys etatą teatre, turbūt jaučiasi skirtingai, tačiau visos išvardintos aplinkybės galioja.
Reiktų paminėti ir tai, kad mūsų šalies rinka iš tiesų yra maža, o darbo vietų, palyginus su aktorių skaičiumi, trūksta. Tad aktoriai dažnai užsiima ir kitomis, papildomomis veiklomis. Kažkada mano pagrindinė veikla buvo teatro spektakliai, tačiau per pastaruosius metus jie po truputį traukiasi į šalį, atsiranda daugiau filmavimų ir įgarsinimo darbų.
Visada išlieka tam tikras laukimas ir nežinomybė, garantijas suteikia tik į priekį suplanuoti darbai. Aišku, egzistuoja ir sėkmės, atsitiktinumų faktorius. Tai ir yra tas verpetas, į kurį dažnai yra įsisukę lietuvių aktoriai.
– Turit ir dar vieną kūrybinį kelią – esat muzikantas. Ką apie save supratot, tapęs grupės „Judu“ nariu? Žmogumi, kuris į sceną šiandien lipa ne tik vaidinti, bet ir muzikuoti?
– Muzika visada buvo ir yra didelis inspiracijų šaltinis. Dar paauglystėje atradau tai, kas man iki šiol rezonuoja. Tai įvairūs post-punk, shoegaze, eksperimentinio roko, noise roko kolektyvai. Savarankiškai mokiausi groti gitara ir pradėjau rašyti tekstus. Prieš daugiau nei 10 metų su Domantu Storuku pradėjome groti ir kurti dainas. 2020-aisiais pasivadinome „Judu“, išleidome namų sąlygomis įrašytą EP albumą „Drungnas“. Iškart po to sulaukėme kvietimo groti festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kas ir buvo postūmis suburti pilnos sudėties grupę.
Tapęs grupės nariu supratau nebent tai, ką ir taip nujaučiau, – kad man svarbu, įdomu keliauti kažkur, kur veda vidiniai virsmai ir inspiracijos. Taip pat norisi lietuvių scenoje pildyti spragą shoegaze, post-rock, post-punk, desert roko scenoje.
– Googlinant Šarūną Zenkevičių, išgooglini ir Mantą Patsmantą: personažą, taip pat kuriantį muziką, gyvenantį socialiniuose tinkluose, besidalinantį savo mintimis – iš pastarųjų artimiausia pasirodė „Gyveni ir nesimokai“. Kaip ir kodėl atsirado šis amplua?
– Visada turėjau norą kurti ir įgyvendinti kylančias idėjas, nepriklausomai nuo galimybių. Kartais jos muzikinės, kartais tekstinės ar audiovizualinės. Kartais jos aiškios, absurdiškos ar kažkam oponuojančios, o kartais fragmentiškos, abstrakčios.
Tad Mantas Patsmantas atsirado visų pirma kaip noras išreikšti kažkokį asmeninį turinį, kuris nebuvo išreikštas kitur. Galbūt svarbiausias darbas, kurį sukūriau po Manto Patsmanto pseudonimu, buvo klipas „Pasibaigė pasaulis“. Man buvo nesvarbu, kad jame „trūksta kokybės“ ar kad nesumasterinta, jį padariau taip, kaip man norėjosi ir kaip galėjau. Tuo metu svarbiau buvo siekis kažko neapdoroto ir gryno, gal net fiziškai sukelti melancholijos, nostalgijos pliūpsnį.
Mantas Patsmantas neturi išlikimo strategijos, dažnai ir aiškaus koncepto, bet vis dar kažkokiu pavidalu egzistuoja.
– Mantas Patsmantas prisistato lakoniškai – „mizantropas“. Kiek šiuo klausimu su Mantu Patsmantu turit panašumų?
– Kažkiek.
