Lenkų režisieriaus Andrzejaus Miękaus filmas „Meno karas“ kuria daugiabalsį pasakojimą apie kūrybinę ir intelektualinę artileriją, ginančią šalies kultūrinės tapatybės teritoriją.
Juosta buvo pristatyta tarptautiniuose Varšuvos ir Odesos kino festivaliuose, jos premjera Lietuvoje įvyks Europos kino festivalyje „Scanorama“. Filmo režisierius A.Miękus ir prodiuseris Peteris Gage’as Morrisas dalinasi mintimis apie kūrybinį procesą ir meno vaidmenį karo lauke.
– Andrzejau, užsiminėte, kad filmo temą ir tolimesnių darbų kryptį padiktavo Ukrainos atminties institucijų dingimas iš skaitmeninių žemėlapių, taip siekiant apsaugoti jas nuo agresoriaus veiksmų.
– Andrzejus Miękus: 2022 m. gegužės mėnesį, praėjus trims mėnesiams nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, „The New York Times“ perskaičiau straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad šalies muziejai ir meno scena persikėlė į pogrindį. Pamaniau, kad tai puiki tema dokumentiniam filmui. Po dvejų metų užsiminiau apie tai Peteriui. 2024 m. birželį sulaukiau jo skambučio iš Odesos. Jis pažadėjo finansuoti filmo gamybą, o mes nedelsdami pradėjome darbus.
Nepažinojau Ukrainos meno scenos, muziejų infrastruktūros ir joje dirbančių žmonių, todėl pradėjome intensyviai dokumentuoti vykstančius procesus ir rinkti medžiagą. Sulaukiau daug pagalbos iš kolegų Lenkijoje ir Vokietijoje, jie pasidalino reikiamais kontaktais ir suvedė su vietos meno lauko atstovais. Netrukus viskas įgijo pagreitį – sutikti žmonės nukreipdavo į savo kolegas, o šie dalinosi kitomis rekomendacijomis. Pažinčių tinklas plėtėsi, išsiaiškinome, kad procesų, siekiančių išsaugoti meno paveldą, Ukrainoje praktiškai niekas nedokumentavo. Pasirodė vos keletas straipsnių. Ukrainiečiams šis klausimas buvo labai svarbus, todėl sulaukėme neįtikėtinos pagalbos. Susidarė įspūdis, kad daugelis jų džiaugėsi, jog šia tema susidomėjo užsieniečiai. Jiems tai reiškė, kad žinia pasklis ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Toks ir buvo mūsų tikslas.
– Filmo veikėjai, skirtingų Ukrainos muziejų darbuotojai, karo pradžioje savanoriškai pasirinkę gyventi savo darboviečių rūsiuose ir gelbėti meno kūrinius, vieningai tvirtina, kad aplinkiniams sudėtinga suprasti jų realybę. Kokius jos aspektus atskleidė artimesnė pažintis su šiais žmonėmis?
– Andrzejus Miękus: Viename lenkų laikraštyje buvo pasirodęs įdomus straipsnis apie žmones, kurie gaudžiant pavojaus sirenoms skuba ne į slėptuves, o į muziejus. Manau, kad visus juos veda didesnis ir kilnesnis tikslas nei apsaugoti tik save ir savo šeimas. Jiems būti menininku arba muziejininku nėra tik profesija – tai jų misija.
Pirmoje filmo scenoje Nacionalinio Kyjivo muziejaus direktorė vedžioja mus po tuščias sales, pasakodama apie čia kabėjusius kūrinius, tarsi jie būtų likę savo įprastose vietose. Kita muziejaus darbuotoja pasakoja, kaip jos vyras reikalavo likti namuose su vaikais, bet ji nė akimirką nedvejojo ir pasirinko gelbėti meno paveldą.
Filmo veikėjai puikiai suvokia, kad kultūra formuoja tautos tapatybę, todėl apsaugoti meno kūrinius jiems yra pirmos svarbos klausimas. Dėl šios priežasties „Meno kare“ tiek daug skirtingų veikėjų – norėjome parodyti jų vykdomų operacijų mastą. Jos aprėpia ne tik valstybinius muziejus, bet ir privačias menininkų kolekcijas, šiuolaikinio meno lauką.
Tai platus žmonių tinklas, vienijamas bendro tikslo. Šių žmonių niekas neruošė, daugelis jų veikia vedami asmeninės iniciatyvos. Paprastai lankydami galerijas ir muziejus pirmiausia susitelkiame į emocijas, kurias mums kelia vienas ar kitas meno kūrinys, ir retai susimąstome apie panašius klausimus.
– Daugeliui filmo veikėjų artima strategija paslėpti parodant – nuo karo pradžios užmegztas platus institucinių ryšių tinklas, ukrainiečių meno parodos surengtos skirtinguose Europos muziejuose. Lietuvoje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje ir Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje pristatytas ukrainiečių primityvistės Marijos Prymačenko kūrybinis palikimas – 2022 m. okupantams sudeginus Ivankivo istorijos ir kraštotyros muziejų, daugelį darbų taip pat išgelbėjo muziejaus darbuotojai ir miestelio gyventojai.
– Andrzejus Miękus: Kurdami filmą siekėme kalbėti ne tik apie meno vaidmenį, bet ir apie ukrainiečių kūrybingumą. Jų ryžtas išsaugoti meno vertybes įgavo tarptautinį mastą ir tapo pamoka siekti reikšmingesnių tikslų. Paslėpti parodant – muziejų darbuotojai žinojo, kad jų rankose atsidūrė neįkainojami kūriniai, todėl išsiųsdami juos į saugesnes šalis, – Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, – šie žmonės suteikė jiems galimybę atstovauti Ukrainos menui pasaulyje, o ne gulėti saugyklose.
Pasaulis pirmą kartą pamatė, koks turtingas yra Ukrainos menas, ir susipažino su nuostabiais jos kūrėjais. Tai svarbi dekolonizacijos proceso dalis – anksčiau ukrainiečiai buvo pristatomi kaip sovietų arba – Kazimiro Malevičiaus atveju – rusų menininkai. Ukrainos modernizmui skirta paroda, pirmą kartą surengta Nacionaliniame Thyssenų-Bornemiszų muziejuje Madride, vėliau apkeliavo Belvederio rūmų galeriją Vienoje, Londono karališkąją menų akademiją, Belgijos karališkuosius dailės muziejus.
Dėmesio centre atsidūrė ir Ukrainos šiuolaikinis menas, dokumentuojantis ir apmąstantis šalies dabartį. Pavyzdžiui, viena filmo veikėjų, ukrainiečių menininkė Alevtina Kakhidze, sulaukianti vis daugiau tarptautinio pripažinimo, savo kūriniuose detaliai fiksuoja atminties procesus. Nikita Kadanas ir Žana Kadyrova, visiškai kitais būdais reflektuojantys karo tikrovę, šiandien yra pasaulinės meno žvaigždės.
– Jūsų minima ukrainiečių menininkė Alevtina Kakhidze filme pasakoja, kad daugelis jos kaimynų, ilgą laiką praleidusių slėptuvėse, neprisiminė pirmųjų karo dienų. Tai jai padėję suvokti faktą, kokia ribota esanti mūsų atmintis. Ar kurdami filmą mąstėte apie kino galimybes ją išsaugoti?
– Andrzejus Miękus: Savo filmu siekėme ne dokumentuoti, o kalbėti apie meno svarbą ir būtinybę pasirengti ateičiai. Šiuo metu kaip tik ruošiuosi į Berlyne vyksiantį forumą Ukrainos kultūros apsaugos klausimams aptarti. Jame dalyvaus politikai ir kultūros lauko atstovai. Mes taip pat buvome pakviesti, nes galime pasidalinti praktine patirtimi ir įžvalgomis.
Politinę ir istorinę šių klausimų perspektyvą atveria filmo scena, kurioje Londono dingusių meno kūrinių registro įkūrėjas ir pirmininkas Julianas Radcliffas pristato savo kolegas – vokiečiakalbę darbo grupę, 25 metus ieškančią ir dar 50 metų ieškosiančią Antrojo pasaulinio karo metais nacių pagrobtų meno vertybių: šiandien iš 6 mln. pavogtų meno kūrinių atrasti tik 700 000. Jis atkreipia dėmesį, kad ateinantį šimtmetį toks pats likimas laukia Ukrainos meno palikimo – šiuo metu užregistruoti 5 000 pagrobtų meno kūrinių, profesionalų vertinimu, sudarančių tik nedidelę dalį karo metu nukentėjusio kultūros paveldo.
– Peteris Gage’as Morrisas: Mes nenuilsdami tikimės, kad istorija nepasikartos, bet paralelė tarp skirtingų laikmečių akivaizdi. Tai, kas įvyko Europoje valdant naciams, nutiks ir šį kartą – nedidelė dalis meno vertybių per ateinantį šimtmetį bus atrasta, bet dauguma jų nugrims nežinioje. Galime tik tikėtis, kad tai nepasikartos.
– Andrzejus Miękus: Tikimės to daugiau nei du tūkstančius metų (juokiasi). Filmo pabaigoje Maximilienas Durandas, vadovaujantis Luvro muziejaus Bizantijos ir Rytų krikščioniškojo meno skyriui, pasidalina svarbia mintimi, kad Ukrainos meno paveldo praradimas yra didžiulis nuostolis ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui.
– Peteri, finansiniu požiūriu filmas buvo kuriamas Jūsų asmenine iniciatyva, jo nerėmė kultūros institucijos. Ar tai buvo apgalvotas gestas, tapęs simboliniu pasipriešinimu rusijos agresijai, kitų šalių atminties ir kultūrinės tapatybės naikinimui?
– Peteris Gage’as Morrisas: Baltijos šalyse gyvenu nuo 1991 m. Lietuvoje gyvena mano šeima, mano vaikai yra lietuviai, todėl šių šalių padėtis yra man asmeniškai svarbus klausimas. Buvau Odesoje, kai ant jos pradėjo kristi rusų bombos. Nenoriu, kad tokie dalykai nutiktų Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Ukrainoje vykdau daug ne pelno siekiančių projektų, šis filmas – tik vienas iš jų.
Vakaruose vyrauja požiūris, kad tai karas tarp dviejų valstybių, kurias sieja bendra istorija ir kultūra, todėl daugelis jį tiesiog ignoruoja. Iš tiesų tai yra sistemingas vienos šalies bandymas sunaikinti kitos šalies kultūrą, nes ją sunaikinus, tautai sudėtinga išlikti.
– Andrzejus Miękus: Peteris palietė labai svarbų klausimą. Kalbėdama apie karą, žiniasklaida dažniausiai akcentuoja jo militaristinį ir politinį lygmenis, palikdama nuošalėje kitus aspektus. Menas ir kultūra yra vienas pagrindinių agresoriaus taikinių, ypač šiuo atveju, kai nuosekliai kuriamas ir palaikomas pasakojimas, neigiantis suverenios Ukrainos tapatybę. Norima įrodyti, kad neegzistuoja tokie dalykai, kaip ukrainiečių menas, istorija ir kalba – neegzistuoja Ukrainos valstybė. Mūsų tikslas buvo atkreipti dėmesį, kad karas turi gerokai daugiau sluoksnių, ir priminti kitoms šalims, jog kovojant svarbu apginti ne tik sausumos ir oro erdvę, bet ir užtikrinti meno paveldo saugumą.
– Andrzejau, kaip filmo kūrybinio proceso ir nuolat kintančios geopolitinės situacijos kontekste pradėjote vertinti Lenkijos ir visos Vidurio Rytų Europos meno paveldo bei šiuolaikinio meno situaciją?
– Andrzejus Miękus: Daugybė Lenkijos muziejų ir pavienių žmonių padėjo Ukrainos muziejininkams gelbėjant meno vertybes. Kolegoms ukrainiečiams talkino ir viena filmo veikėjų, meno istorikė ir Modernaus meno muziejaus Varšuvoje kuratorė Natalia Sielewicz. Vykstant „Meno karo“ premjerai Varšuvos kino festivalyje, šiame muziejuje jau buvo prasidėjusi 6-oji Kijivo bienalė, šiais metais vykstanti Kyjive, Dnipre, Varšuvoje, Antverpene, Lince. Varšuvoje buvo eksponuojami ir vieno iš filmo veikėjų, N.Kadano, darbai, taigi įvyko įdomus ir prasmingas dialogas.
Lenkija ir kitos tiesioginę grėsmę jaučiančios šalys, tarp jų ir Lietuva, pradėjo skirti didesnį dėmesį muziejų ir meno vertybių apsaugai karo atveju. Ukrainos pavyzdžiai ir patirtis neabejotinai padeda ruošiantis galimoms grėsmėms.
Filmo premjera Europos kino festivalyje „Scanorama“ įvyks: lapkričio 15 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, lapkričio 16 d. 15.00 val. – kino teatre „Forum Cinemas Kaunas“.
Prie filmo gamybos prisidėjo prodiuserinės įmonės „Film Boom“ (Lenkija) ir „Ketvirta versija“ (Lietuva).
