Todėl ir aš apsidrausiu, pavartodamas nekaltą įterpinį, ir pasakysiu, kad – ko gero – geriausias metų siaubo filmas yra ne koks nors tokiu tituluojamas „Grąžink ją atgal“ (daug kas matyta) ir tikrai ne greitai kinuose pasirodysiantis „Mudu“ (užteko anonso, kad taip nuspręsčiau – pasitikėkit manimi!), bet antrasis amerikiečių režisieriaus Zacho Creggerio kūrinys „Išnykimo valanda“ („Weapons“).
Jis į žanrą išties įlieja šviežio kraujo, o ne tik naudojasi kadaise gąsdinusiais, bet išsikvėpusiais siaubo kino tropais, ar šiuolaikinio „pakylėto siaubo“ („elevated horror“) simbolizmu ir estetizmu, kurie, sutikite, pamažu jau tampa klišėmis.
Į žanrą įlieja šviežio kraujo, o ne tik naudojasi kadaise gąsdinusiais, bet išsikvėpusiais siaubo kino tropais, ar šiuolaikinio „pakylėto siaubo“ simbolizmu ir estetizmu
Išeities taškas intriguoja. Vieną naktį mažame Pensilvanijos miestelyje septyniolika vaikų tuo pačiu laiku pakirdo iš miegų, išlipo iš lovų, išėjo pro namų duris ir dingo tamsoje. Tėvai, policija ir miestelio bendruomenė bando suprasti, kas įvyko, tačiau jų pastangos veltui. Vienintelis siūlo galas, kaip atrodo tėvams, galėtų būti neseniai į miestelį įsikėlusi pradinių klasių mokytoja, nes būtent jos mokiniai, išskyrus vieną berniuką, pradingo, tačiau ši teigia nieko nežinanti.
Šią įvykių santrumpą per kelias pirmas minutes papasakoja užkadrinis vaiko balsas, todėl greitai tampa aišku, kad ne pats pradingimo faktas bus filmo centre, bet miestelio gyvenimas po didžiojo įvykio. Štai čia režisierius pirmą kartą sumėto pėdas ir vėliau tą darys dar ne kartą, meistriškai sužaisdamas tiek mūsų lūkesčiais, tiek siaubo kino tradicija.
Greitai tampa aišku, kad ne pats pradingimo faktas bus filmo centre, bet miestelio gyvenimas po didžiojo įvykio.
Iš pradžių atrodo, kad matysime tradicinį detektyvą apie vaikų paieškas. Vėliau imi galvoti, kad tai bus pasakojimas apie „raganų medžioklę“, kuriame ragana yra mokytoja, o medžiotojai – visas miestelis. Dar vėliau, stebint, kaip režisierius kuria mokytojos personažą, ima atrodyti, kad tai istorija apie vidinę kaltę išgyvenančios moters beprasidedančią psichozę, tačiau ir šiuo keliu filmas nepasuka. Dar kurį laiką įvykiai klostosi kaip kino pasakojimuose apie vaiduoklius, paskui netikėtai filmas įgauna komiškumo elementų, kol galiausiai baigiasi modernios siaubo pasakos intonacijomis.
Iš to, ką parašiau, gali pasirodyti, kad režisierius mėtosi tarp skirtingų žanrų, nuolat keičia nuotaikų registrus ir tarsi negali apsispręsti, apie ką ir koks jo filmas, tačiau šį kartą tai ne šis atvejis. Creggeris tvirtai žino, ką daro.
Dažnai įdomiau ne „kas“ pasakojama, bet „kaip“ pasakojama.
Neatimsiu malonumo iš filmo nemačiusių, neišduosiu siužeto vingių, tik pasakysiu, kad „Išnykimo valanda“ dar kartą patvirtina seną tiesą, kurią pravartu nuolat prisiminti mąstant apie bet kokios medijos pasakojimus šiais post-post-postmoderniais laikais: dažnai įdomiau ne „kas“ pasakojama, bet „kaip“ pasakojama.
Režisierius randa būtų išsiveržti iš siaubo filmų konvencijų ir pasiūlo išties originalų žvilgsnį.
Pirmiausiai jis struktūruoja filmą į kelias dalis, kurias pavadina vis kito veikėjo – mokytojos, sūnų praradusio tėvo, policininko, miestelio narkomano, mokyklos direktoriaus – vardu ir kuriose viską rodo iš to veikėjo perspektyvos. Toks pasakojimo būdas kino istorijoje, žinoma, ne naujas, tačiau siaubo žanre, kiek siekia mano atmintis, retai naudotas.
Režisierius randa būtų išsiveržti iš siaubo filmų konvencijų ir pasiūlo išties originalų žvilgsnį.
Skirtingos perspektyvos režisieriui leidžia mėtyti pėdas ir vedžioti mus už nosies. Žiūrėdamas kiekvieną dalį iš pradžių ne visada supranti, kaip šis veikėjas susijęs su vaikų dingimo istorija ir kodėl mums tai rodoma, tačiau pamažu viskas ima dėliotis į bendrą kraupų paveikslą.
Antra, nepamenu, kada paskutinį kartą siaubo žanre mačiau autorių, kuris taip neskubėtų, o pačiose nejaukiausiose scenose ne griebtųsi montažo gudrybių, kurios tuojau pat gąsdintų kokiais nors į kadrą staiga iššokančiais monstrais, bet nejaukumą ištęstų, regis, iki negalėjimo. Kitaip tariant, baisiausia ne tai, kas mums galiausiai parodoma, bet tas ekrano laikas, iki kol mums parodoma.
Creggeris siaubą ištraukia į dienos šviesą ir leidžia su juo susitikti akis į akį.
Netikėtai režisierius elgiasi ir su kulminaciniu siaubu. Jei kiti kino kūrėjai artėjant finalui dangstytųsi tamsa ir greitu montažu, tai Creggeris, priešingai, siaubą ištraukia į dienos šviesą ir leidžia su juo susitikti akis į akį. O tai dažnai kur kas baisiau nei šešėliai ir neaiškųūs siluetai.
Akivaizdu, kad gąsdinti autorius mokėsi iš geriausiųjų. Ne viename interviu pasakoja įkvėpimo sėmęsis iš Stanley Kubricko „Švytėjimo“ ir visai to neslėpdamas jį cituoja, bei tuo pačiu – ir, sakyčiau, netgi akivaizdžiau – iš filmo literatūrinio pagrindo autoriaus Stepheno Kingo.
„Išnykimo valanda“ yra tiesiog persmelkta amerikiečių rašytojo kūrinių dvasios, o konkrečiai popierinio „Švytėjimo“ gerbėjai turėtų būti išties pamaloninti ir režisieriaus pasirinkimu vaikus pradanginti laikrodžiams rodant 2:17. Skaitę knygą – supras.
Galiausiai didelį pliusą Creggeriui skiriu už tai, kad pabaigoje nebando visko paaiškinti kokiomis nors veikėjų praeities traumomis ir neformuluoja aiškių socialinių ar politinių žinučių, ką šiandien daro daugelis mano jau minėto „pakylėto siaubo“ kūrėjų. Jis išgyventą siaubo patirtį siūlo kaip vienintelį atsakymą.
Suprantu, daliai žiūrovų tai gali pasirodyti kaip gilesnio turinio stoka, bet man tai buvo gražiausias pastarųjų metų siaubo kino gestas.
