Taip pat noriai, tiesiog aistringai bendravo su gausybe sutiktų žmonių, ją visada ir visur supo būriai. Turėjo dovaną prieiti ir paklausti: kaip gyvenat? Ir žvelgti į jus su didžiausiu susidomėjimu.
Po mirties I.Veisaitė neužmirštama, dalyvauja bendrystėje su mumis – išėjo kelios pokalbių knygos, o dabar pasirodo ir pilnametražis dokumentinis filmas „Irena“. Ėjau į jo peržiūrą tikėdamasi pamatyti mūsų laikų heroję naujoje šviesoje, smalsiai išsiaiškinti iki šiol nežinomą dramatišką jos gyvenimo fragmentą, o gal net pajusti kurios nors praėjusio laiko atkarpos atmosferą, ką sugeba suformuoti tik kino menas.
Tačiau režisierė Giedrė Žickytė filmuoja tiesiog dar vieną pokalbių knygą, kuri nuo ankstesnių skiriasi tik kino kronikos kadrais bei fortepijoninės muzikos akordais. Irena, įvairiais metais darytuose interviu anglų (filmas labiau skirtas užsienio publikai) ir lietuvių kalba atsakydama vis į tuos pačius knyginius ar laikraštinius klausimus, tampa monotoniška „televizine galva“. Žinoma, naujuose interviu jautriai operatoriaus Eitvydo Doškaus nufilmuota.
G.Žickytė anksčiau yra sublizgėjusi filmais, kurių kadruose vos tilpo išraiškingi keistuoliai ir tikri savo gyvenimo meistrai: andergraundo figūra Artūras Barysas („Baras“), fotografas Vitas Luckus („Meistras ir Tatjana“), jūreivis Simas Kudirka („Šuolis“). Režisierės dokumentika kaskart tapdavo savotišku menišku vaidybiniu filmu, kurio pagrindinis herojus netgi kiek „pervaidindavo“, bet tą perdėtą tirštumą priimdavai jei ne kaip tiesą, tai kaip stilių, autorės susižavėjimą ir troškimą įrodyti visiems, visiems, ką ji pamatė ir suprato.
Stebėtina, kad G.Žickytė iš viso ėmėsi nūnai visaip išliaupsintos I.Veisaitės, nutarė kartoti tuos daug kartų girdėtus nužudytos Irenos motinos žodžius „niekam niekada nekeršyk“. Juk net stambiu planu nuostabiai rembrantiškai filmuojama Irena nepasakys jų kitaip. Ir nepasako.
Filmas prasideda jubiliejaus kadrais ir sveikinimais telefonu. Telefono aparatai slysta Irenai iš rankų. Sveikintojai vėliau beveik nesirodo, išskyrus estų kompozitorių Arvo Pärtą, kurio jau pati Irena paklausia apie dabartinę pasaulio padėtį: „Kas bus?“. Kompozitorius ilgai galvojęs nenoriai atsako: „Tvanas“. Įtariu, jei būtų atsakęs, kad niekas nepasikeis, nieko kraupaus neįvyks, kadras nebūtų įmontuotas, nes režisierė siekė nors mažumėlę filmą pritraukti prie aktualijų, politizuoti.
Pati Irena pokalbiuose linkusi prisiminti tik tolimą praeitį, tai yra savo paauglystę, gyvenimą Kauno gete, susitikimą su gelbėtoja Stefanija Ladigiene. Jos jaunystė sovietiniais metais egzistuoja tik keliose maskvietiško studentavimo nuotraukose; deja, yra tik kelios užuominos apie pirmąją šeimą ir į užsienį amžiams išvykusią dukterį, kuri, matyt, nebuvo prikalbinta tarti nors žodį apie motiną. Čia žioji didelė spraga. Kelios nuotraukos kukliai praskleidžia uždangą ir į vėlyvąjį Irenos romaną su kino režisieriumi Grigorijumi Kromanovu.
Visos kūrybinės pajėgos nukreipiamos į Holokausto epizodus, į pabėgimą iš kolonos su siaubu stojant ant šaligatvio kraštelio ir išsigelbėjant. Praslysta klausimai apie sudėtingus žydų ir lietuvių santykius – regis, Irena niekada neperžengdavo savo prisiimtos tolerantiško bendravimo linijos ir čia, filme, taip pat nepasako (nors buvo paklausta) nė vieno kartaus ir atviro žodžio apie Lietuvą, pavyzdžiui, apie ilgus brežnevinius metus.
Filmą galėtume pavadinti ir tiksliau – „Ko nepasakė Irena“. Nes kadrai su prisispyrusiai į klausiamąją žvelgiančia kamera sufleruoja, kad daug kas nutylima.
Betgi tie nutylėjimai ir buvo patyrusios režisierės darbo užduotis ir prasmė. Ne standartinio paminklo statymas. Tik taip būtų atsiskleidęs žmogus ir laikas, tik taip būtų bent iš dalies atsakyta į motinos priesaką nekeršyti (ir sakyti tiesą), sugyventi, neišvažiuoti iš Lietuvos, tapti išskirtine epochos moterimi.
