Ne tik dėl karo grėsmės, bet ir dėl praeitą savaitę kultūros laukui smogto smūgio. Dieną prieš kultūros bendruomenės protestą vykusioje filmo „Svečias“ premjeroje jo kūrėjai taip pat ragino laikytis savos pozicijos ir susitikti prie prezidentūros. O pats filmas ramiu, švelniu tonu žiūrovus kviečia trumpam stabtelėti ir kartu tarsi pavartyti nuotraukų albumą, kuriame užfiksuoti ne dramatiški įvykiai, bet fragmentiški susitikimai ir būsenos, prisiminti, kas mums visiems svarbu.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Danielius, kurį puikiai įkūnija kine kaip aktorius debiutuojantis montažo režisierius Darius Šilėnas, iš Norvegijos grįžta į Šventąją parduoti buto, mirus artimajam. Jį dar su lagaminais laiptinėje pasitinka kaimynė, svarstanti nupirkti butą savo dukrai, kad ši grįžtų gyventi į gimtąjį miestelį. Netrukus ateis ir sena draugė Vismantė, norinti dienai jam palikti prižiūrėti šunį. Danielius vaikščios po vasaros sezono įkarščio nurimusiomis kurorto gatvėmis, vietinių pramintais pušynų takeliais, švęs draugės gimtadienį ir vis kalbins Vismantės tėtį (Arvydas Dapšys).
-
Karlovi Varų kino festivalyje Katkus su filmu „Svečias“ laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą
-
Prie filmo „Svečias“ prisidėjęs lietuvių kino kūrėjų žvaigždynas: „Mes tiesiog mėgstame kartu dirbti“
-
Filmo „Svečias“ režisierius Vytautas Katkus: „Galima emigruoti ne tik į užsienį, bet ir iš vieno Vilniaus rajono į kitą“
Po truputį, per įvairias detales įsitrauki į filmo pasaulį, kuris toks pažįstamas – nuo dažnai girdėtų frazių dialoguose iki vis kur nors suskambančios Vaido Baumilos dainos „Kunigunda“, apsėdusios visas radijo stotis ir automobilius prieš kelias vasaras. Kadangi pati esu kilusi iš mažo miestelio, nors toli gražu ne kurortinio, filme kuriamas sugrįžimo jausmas buvo labai artimas. Pažįstamas Danieliaus slankiojimas vietomis, kuriose kadaise praleidai daug laiko, kuriose augai, kurios reiškė namus.
Kiekvienas turime emociškai įkrautų vietų, o grįžimas į jas prilygsta savotiškam tikrinimui – ką ten jausi dabar, ar pavyks susitikti su jausmu, kurį kadaise jautei.
Kiekvienas turime emociškai įkrautų vietų, o grįžimas į jas prilygsta savotiškam tikrinimui – ką ten jausi dabar, ar pavyks susitikti su jausmu, kurį kadaise jautei, o gal kaip tik lengviau atsikvėpsi, kad tam tikros sienos ar medžiai nebekelia stiprių jausmų. Bet kuriuo atveju – su vietomis atsisveikinti lengviau nei su žmonėmis, gal dėlto Danielius grįžta tik dabar, po metų, praleidęs laidotuves, į kurias, pasak Vismantės, susirinko daug žmonių atsisveikinti.
Scenarijaus autorių Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės kuriama istorija pasakojama nelinijiniu būdu ir nesusitelkiant tik į Danieliaus grįžimą. Į pagrindinę siužetinę liniją įpinamos nuolatinių miestelio gyventojų istorijos – motiną (Eglė Gabrėnaitė) slaugančio Tomo (Rokas Siaurusaitis), vaikutį auginančios Vismantės ir savo kioskelyje besidarbuojančio jos tėčio.
Pajudėjus laiku tolyn vienoje istorijoje, po to vėl grįžtama laiku šiek tiek atgal, tarsi atsisukant videokasetę arba ją pakeičiant. Vieni perėjimai nuo vieno veikėjo prie kito labai organiški – pratęsiant tai veikėjo, tai žiūrovo žvilgsnį kameros judesiu.
Tačiau yra ir tokių, kurie atrodo mažiau apgalvoti, bet ilgainiui pati ėmiau jaustis kaip veikėja, slampinėjanti Šventojoje, tik turinti galių keliauti laiku. Ar tikrai matome tik vienos vasaros pabaigą? Galbūt žiūrime į vieno veikėjo gyvenimo albumą – nuo kūdikystės, kai mama dainavo „Telebimbam“ „Vorą“, iki lankymo senų vietų pagyvenusiame amžiuje? O gal visi Danieliaus sutikti arba prasilenkti žmonės Šventojoje įkūniją pastangą susigyventi su vienatve ir priimti trūkinėjančius santykius? Kiek laiko ir veikėjų sutelpa šiame filme turbūt lieka atviru klausimu kiekvienam žiūrovui.
Keliavimą laiku V.Katkus dar sustiprina leisdamas žvilgtelti į sapnus ar veikėjų būsenas atspindinčias magiškas filmo scenas.
Keliavimą laiku V.Katkus dar sustiprina leisdamas žvilgtelti į sapnus ar veikėjų būsenas atspindinčias magiškas filmo scenas. Pagrindinis įprastą kasdienybę peržengiantis leitmotyvas – sala, kurioje auga nedidelė obelis. Į ją ar aplink ją kartais nusikelia Danielius, į ją referuoja ir kiti veikėjai. Šis dosnus interpretacijoms simbolis man vis dėlto labiausiai įkūnija pačių namų idėją. Vietą, kur jautiesi (ar bent turėtum) saugus, į kurią gali nusikelti sapnuose, kurioje telpa viso gyvenimo etapai – nuo vaikiškų žaidimų iki miego nuo visko pavargus.
Tailandiečių režisierius Apichatpongas Weerasethakulis filmuose dažnai vaizduoja miegančius žmones, miegas jam svarbi būsena. Kalbėdamas apie savo projektą „SLEEPCINEMAHOTEL“ (kuriame žiūrovai buvo kviečiami žiūrėti, klausytis ir taip pat užmigti), jis sakė: „miegodamas tu taip pat tampi kitokio kino kūrėju“.
Daug kartų į miegą nuslysta ir filmo „Svečias“ pagrindinis veikėjas – tai ant sofos, tai po medžiu, tai paplūdimyje. Pažeidžiamiausia – miego – būsena kartu yra ir kitokio susitikimo su savimi vieta. V.Katkus ne tik mirkteli A.Weerasethakuliui, bet kartu atranda raktą į savo veikėjo išgyvenimų ritmą, suteikdamas ir jam, ir mums kaip žiūrovams atokvėpio akimirkas, kur kartais įvyksta daugiau nei būdraujant.
Mirktelėjimų mėgiamiems režisieriams ar režisierėms V.Katkaus filmuose visuomet rasdavosi. Tai ne aklas mėgdžiojimas ar kopijavimas, bet meilės kinui išraiška, dialogas su svarbiais kūrėjais ir jų sukurtais vaizdais. Kitas kino mylėtojas galėtų nurodyti kitokias nuorodas, bet man šiame filme labiausiai jautėsi V.Katkaus dialogas su jam svarbiais kūrėjais iš Azijos. Pirmiausia, jau minėtu A.Weerasethakuliu. Kameros priartinimas naudojamas labai panašiu principu kaip ir Hong Sang-soo filmuose, netikėtas veikėjų uždainavimas primena Tsai Ming-Liangą. Kartu V.Katkaus kaip operatoriaus meistrystė visas įtakas paverčia savitomis. Tam tikri kameros rakursai ar judesiai, kompozicijos jau tampa atpažįstamomis būtent kaip V.Katkaus.
V.Katkus ne tik mirkteli A.Weerasethakuliui, bet kartu atranda raktą į savo veikėjo išgyvenimų ritmą, suteikdamas ir jam, ir mums kaip žiūrovams atokvėpio akimirkas.
Ilgametražiame debiute V.Katkus sujungia ir pratęsia trumpametražiuose filmuose vystytas temas – tėvo ir sūnaus santykius „Kolektyviniuose soduose“ ir „Uoguose“ (pastarajame jis pats ir vaidino su savo tėčiu), ryšį su besikeičiančiomis vaikystės vietomis ir draugais filme „Miegamasis rajonas“. Išlieka ir režisieriui būdinga šviesi melancholija bei humoras. Taip pat darbas su savo draugais – kino profesionalais, bet ne profesionaliais aktoriais: filme vaidina režisieriai Saulė Bliuvaitė, Domas Petronis, pasirodo ir scenarijaus bendraautorė Marija Kavtaradzė, aktorių atrankos režisierė Ugnė Šiaučiūnaitė, filmo dailininkė Ieva Rojūtė ir kiti.
Karlovi Varų kino festivalyje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą V.Katkus kuria pasaulį, kuriame net vienatvė neatrodo tokia baugi, nes susitikimą su savo praeitimi ar ateitimi vis vien lydi širdžiai mieli veidai. Niekada nesutiksiu su teigiančiais, kad šiame filme „nieko nevyksta“ – vyksta labai daug, visas gyvenimas vyksta. Kartais išties būna kūrėjų, kurie slepiasi už įmantrios kameros darbo, spalvų ar kitų sprendimų, grožiu maskuodami tuštumą. Bet juk būna ir atvirkščiai – įvykiais ir skambiais dialogais pridengiamas minties seklumus.
„Svečias“ nėra nė vienas iš jų. Tai nuoširdus filmas, kviečiantis kartu paieškoti atsakymo, kas yra namai, ir jį radus branginti, net jei tai reikštų atsisveikinti su viena vieta ir keliauti į kitą, kur tavęs laukia nauji takeliai, nauji veidai. O jei visgi jums pasirodys šis filmas per lėtas ir turintis per mažai veiksmo, tikiu, kad „Svečio“ režisierius nesupyks, jei filmo peržiūros metu susapnuosite sau svarbią vietą arba veidą.
