„Vytautas Katkus prisistato kaip išskirtinis naujas balsas“, „Pailsėk, regis, sako Katkus, ir pasilik trumpam“, „Kiekvienas kadras – tarsi kambarys, kuriame personažai pamažu pasijunta lyg namie“ – šitokiais žodžiais po pasaulinės premjeros prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje šių metų liepą apie V.Katkaus filmą rašė įvairių šalių kino leidiniai.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Svečio“ siužetas nukelia į nedidelį kurortinį miestelį, kuriame po vasaros šurmulio gyvenimas vėl stoja į įprastas vėžes. Būtent čia – į savo gimtąjį miestą – sugrįžta trisdešimties Danielius. Norvegijoje jis gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, į Lietuvą sugrįžta tam, kad parduotų savo vaikystės namus.
Iš lėto slenkant nerūpestingoms dienoms, jis susitinka su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais. Tai šviesus ir drauge kiek melancholiškas pasinėrimas į gimtąjį miestelį prieš atsisveikinant su juo visam laikui.
Prieš pat filmo premjerą Lietuvoje su V.Katkum pasikalbėjome apie sentimentalumą ir „mažąją“ emigraciją, siekį kine maksimaliai priartėti prie realybės ir dokumentiškumą sustiprinančias keistenybes, vaikščiojimą Šventosios gyventojų pramintais takeliais ir filmą kaip būseną, operatoriaus ir kartu režisieriaus vaidmenį bei lėtą siužetą, kuriame, rodos, nieko reikšmingo nevyksta.
– Vytautai, apie jūsų būsimą filmą Lietuvoje pradėta kalbėti prieš trejus metus, kai jo projektas laimėjo kelis apdovanojimus Prancūzijoje. Paskui sekė premjera Karlovi Varų kino festivalyje – čia buvote apdovanotas kaip geriausias režisierius. Kaip šiandien, prieš premjerą Lietuvoje, apibūdintumėte tuos metus, dirbant prie šio filmo?
– Kai visą šį procesą suskaidai į atskiras dalis – filmo idėjos gimimą, projekto rašymą, jo įvertinimus, filmavimą, montažą, premjerą – tai atrodo kaip ilgai besitęsiantis procesas. Tačiau viskas buvo sudėliota aiškiai ir nuosekliai, darbai vyko sklandžiai, todėl kūrybinis procesas neprailgo.
Žinoma, tai buvo gan intensyvus metas, galiausiai tai suvokiau tik premjeros Karlovi Varų kino festivalyje metu. „Svečią“ filmavome lygiai prieš metus – 2024-ųjų rugsėjo pradžioje, o premjera Karlovi Varų kino festivalyje įvyko šių metų liepą. Per tuos nepilnus metus reikėjo ir viską nufilmuoti, ir sumontuoti, sutvarkyti garsą, spalvas, titrus ir daugybę kitų techninių dalykų.
Nors ir nereikėjo verstis per galvą ir lėkti tartum akis išdegus, tačiau atsitraukti nuo filmo, į viską pažvelgti tartum iš šalies, irgi nebuvo kada. Ir jei atvirai – taip nuo pat scenarijaus rašymo pradžios...
Todėl po pasaulinės premjeros apėmė gan dvilypiai jausmai: viena vertus, štai, viskas padaryta ir filmą jau reikia paleisti, kad jis gyventų savo gyvenimą. Kita vertus – dar reikia atsikvėpti ir pačiam susivokti, ką mes padarėme.
Prieš premjerą Lietuvoje, žinoma, jaudulys suintensyvėja, nes, nori nenori, imi jaudintis ir galvoti, kaip šį darbą priims savi – žmonės, kurie ir turėtų geriausiai suprasti šį filmą.
– Kodėl?
– Čia daug kas savaime yra aišku ir atpažįstama – vieta, kurioje vyksta veiksmas, aplinka, kalba, žmonių bendravimas ir net emocijos.
– Šis filmas pristatomas kaip „odė vietoms ir žmonės, kurie mus užaugino“, o siužetiniu atspirties tašku tampa lietuviškame kine jau ne pirmą kartą nagrinėjama emigracijos tema. Vis dėlto, susidaro įspūdis, kad jus domina ne tiek socialinė emigracijos problema, kiek vidinės žmogaus patirtys ir jo pastanga atkurti ryšį, prisiliesti prie savosios praeities. Įdomu, ar pats esate sentimentalus?
– Ir taip, ir ne. Sentimentalumą suprantu kaip tam tikrą prisirišimą prie praeities, nostalgiją ir nenorą ar negalėjimą judėti į priekį. Būtent todėl sentimentalumas mane erzina ir norisi išvengti to, kas žadina tokius jausmus. Tačiau kartais tame atsiduri nejučia, tarsi savaime. Ir tai, matyt, labai žmogiška. Tad esu sentimentalus, nors kartais norėčiau tokiu ir nebūti (juokiasi).
Filme kaip tik ir kalbama apie žmogaus santykį su praeitimi, jo sugrįžimą į vaikystės vietas, prisiminimus bei pastangą susigrąžinti prabėgusį laiką, o kartu ir save tame laike. Man įdomu suprasti, kada praeities įvykiai jau tampa sentimentu, o kada jie vis dar yra aktuali dabartis.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad praeitis nesvarbi, o visus atsiminimus reikia atmesti kaip prisirišimą. Ilgėtis yra normalu. Bet klausimas – kiek tame reikia užsibūti? Ir ar tai padeda bei sustiprina, o gal, priešingai, pakiša koją darant šiandienos sprendimus.
– Norite pasakyti, kad, perfrazavus garsiąją filosofo mintį, į tą pačią jūrą antrą kartą neįbrisi?
– Būtent. O jei jau išbridai, tai gal verčiau ieškoti kitų jūrų. Aišku, vėl įbristi galima, tik kokia viso to prasmė? Sentimentai praeičiai kyla iš noro būti pririštam, kažkokiais nematomais saitais likti susijusiam su ta praeitimi, kurios jau nebėra.
– Pagrindinis filmo veikėjas Danielius į gimtąjį miestelį trumpam sugrįžta iš užsienio. Pirmuosiuose kadruose matyti, kad naujus santykius tiek su žmonėmis, tiek ir aplinka jis kuria toli už Lietuvos. Bet turbūt nebūtina nukeliauti labai toli, kad kažkada praeityje buvę svarbūs ryšiai imtų trūkinėti?
– Gyvenime nesu turėjęs emigracijos patirties, todėl šio filmo ir nekūriau apie emigraciją kaip socialinį reiškinį. Vis dėlto manau, kad žmonės, sugrįžę į Lietuvą iš kitos šalies, išgyvena labai panašius jausmus, kokius patiria ir žmogus, iš vieno Vilniaus rajono sugrįžęs į savo vaikystės vietas kitame miesto gale. Skiriasi gal tik jausmų intensyvumas, o esmė lieka tokia pat. Abiem atvejais žmogų lydi naujos patirtys kitur ir senųjų ryšių trūkinėjimai čia. Todėl galima emigruoti ne tik į užsienį, bet ir iš vieno Vilniaus rajono į kitą, o sugrįžus išgyventi arba sentimentus, arba svetimumo jausmą.
Žinoma, filme galėjome rodyti ir „mažąją“ emigraciją – Danieliaus sugrįžimą iš vieno Lietuvos miesto, kuriame dabar kuria savo gyvenimą, į gimtinę. Bet tuomet tas sugrįžimo efektas būtų labai mažas ir lokalus – tai labiau būtų filmas apie Lietuvą. O man norėjosi parodyti visai kitus dalykus.
Kartais užtenka persikraustyti į kitą laiptinę, kad patirtum kitoniškumo jausmą. Bet kaip suprasti, kada buvę namai jau nebėra tavo namai? Juk, rodos, viskas vyksta natūraliai ir niekas iš šalies tau nesako, kad štai tu jau svetimas šiai vietai ir nuo dabar čia būsi tik svečias. Tai yra labai asmeniška, todėl šią ribą kiekvienas pasiekia savaip.
Kita vertus, sugrįžimas gali būti ne tik sentimentalus, bet ir labai sąmoningas – matant ir suvokiant, kaip pasikeitei ne tik tu pats, bet ir visa aplinka. Būtent todėl Danieliaus vaikystės erdvė filme vaizduojama tartum atskiras personažas, turintis savo charakterį, bruožus.
– Pats esate gimęs Vilniuje, tačiau šio filmo veiksmas vyksta pajūrio miestelyje. Kodėl filmavimui pasirinkote Šventąją, o ne savo gimtąjį miestą ir jo kiemus? Bandėte išvengti subjektyvumo? O gal su Šventąją turite nebaigtų asmeninių reikalų?
– Žinoma, vaikystėje su tėvais esu vasarojęs ir Šventojoje, ir Palangoje, ir Nidoje, tačiau šis filmas nėra sentimentai mano paties praeičiai.
Aš augau Vilniuje, o mano rajonas man buvo tartum atskiras miestelis – nuvažiuoti į Senamiestį jau buvo tikras įvykis. Tas mažo miestelio jausmas filme labai svarbus. Scenarijų rašėme drauge su Marija Kavtaradze – ji augo Vilniuje, vėliau Druskininkuose, tad, neabejotinai, mūsų asmeninių patirčių čia taip pat esama.
Filmui ieškojome kurortinio miestelio, kuriame ir be turistų vyktų gyvenimas, o kartu, kad jo gyvenimas radikaliai pasikeistų tuomet, kai atostogų sezonas baigiasi. Žinoma, svarstėme ir kitus miestus – Palangą, Druskininkus, Trakus, tačiau Šventoji buvo geriausias ir kone vienintelis pasirinkimas.
Štai kodėl filmavimui pasirinkome rugpjūčio pabaigą–rugsėjo pradžią: būtent tuomet šis pokytis natūraliai ir įvyksta. Mums nieko nereikėjo dirbtinai kurti, inscenizuoti – užteko tiesiog prisitaikyti prie realios situacijos.
Filme stengėmės maksimaliai priartėti prie tikrovės ir realaus vietinių žmonių gyvenimo. Pavyzdžiui, kai filmo veikėjas eina per mišką iš savo namų į darbą, tai mes ir filmavome tą realiai esantį taką – ne dėl to, kad kamerai gražu, o todėl, kad tuo takeliu vietiniai gyventojai ir vaikšto. Norėjosi ne kurti situacijas, bet parodyti tai, kas išties šiame miestelyje vyksta.
– Kodėl jums tai yra svarbu?
– Mes, kino kūrėjai, visada esame savotiški įsibrovėliai į kažkieno kito pasaulį ir kasdienybę. Ateiname su savo kameromis, eismo ribojimais, palapinėmis ir burzgiančiais akumuliatoriais...
Tačiau man norisi panaikinti ribą tarp žiūrovo ir kino ekrano – kad žiūrintysis filmą jaustųsi dalimi to, kas vyksta. Šia prasme tarp dokumentikos ir vaidybos tartum nebelieka didelio skirtumo. Būtent todėl dalis aktorių filme yra neprofesionalai, dialogai tokie, kaip natūraliai žmonės kalba, o lokacijos – realios. Man patinka filmai, kuriuos žiūrėdamas jautiesi tartum dalyvautum kažkieno tikro gyvenimo įvykiuose.
Savo filmuose siekiu parodyti, kad gyvenimas vyksta ir be konfliktų bei didelių dramų. O buvimas tyloje, vaikščiojimas be jokio tikslo, žiūrėjimas pro langą bei pusryčiavimas taip pat yra gyvenimas. Ir tai yra labai svarbu.
– Tačiau filme jūs sukuriate tikroviškumo iliuziją, o tada vienu kadru viską tartum nubraukiate. Čia kalbu apie visokias keistenybes, kurių netrūko tiek ankstesniuose jūsų darbuose, tiek ir naujame filme.
– Bet juk gyvenimas taip pat yra kupinas keistenybių – ar gi ne? Ir jei mes dabar čia sėdėtume kelias paras, neabejoju, kad būtinai taip pat to sulauktume – už lango pravažiuotų neįprastai atrodantis automobilis, arba į kavinę užsuktų koks nors keistuolis ir imtų krėsti visokius cirkus.
Žinoma, tokie magiški, siurrealūs ir keisti dalykai nevyksta kasdien, nuolat, bet tai tikrai vyksta. Ir tai taip pat yra neatsiejama mūsų tikrovės dalis. Juk jei to nebūtų, realybei imtų trūkti kažko esminio.
Na, o filme... Kaip kitaip galima parodyti žmogaus jausmus, jei ne tokiomis keistenybėmis – netikėtai išdygusia sala, obuoliais vandenyje ar šokiais paplūdimyje. Ir tokie dalykai gali suveikti tik itin dokumentiškame filme. Šitaip tos keistenybės tik dar labiau sustiprina realybę.
– Lygiagrečiai pagrindinio veikėjo Danieliaus istorijai filme rodoma kaimynystėje gyvenančio ir savo senstančią močiutę slaugančio Tomo linija. Kam jums prireikė šios istorijos? Gal parodyti, koks galėjo būti Danieliaus gyvenimas, jei jis nebūtų emigravęs?
– Įdomu, kad nemažai žmonių Tomo liniją traktuoja kaip Danieliaus praeities istoriją – tartum tai jis slaugo savo mamą prieš emigraciją. Lygiai taip pat ir kaimyno epizoduose įžiūrimi Danieliaus santykių su jo paties jau mirusiu tėvu projekcija. Aš su tuo nesiginčiju (juokiasi).
Tačiau man kuriant filmą šie epizodai buvo reikalingi tam, kad parodyčiau, jog tiek atostogų sezono metu, tiek ir vasarai pasibaigus, šiame mieste vyksta gyvenimas, o įvairaus amžiaus žmonės turi savo kasdienių reikalų, rūpesčių ir paprastų džiaugsmų. Tomas, kaip ir visi kiti vietiniai, yra aktyvus miesto gyventojas.
Tuo tarpu Danieliui emigravus, gyvenimas čia nesustoja ir miestas nesugriūva. Gyvenimas čia tęsiasi nepaisant to, kad jo čia nebėra. Šis sugrįžimo jausmas ir yra filmo pagrindas, esminis siužetas.
– Esate ne tik „Svečio“ režisierius, vienas iš jo scenarijaus autorių, tačiau ir operatorius. Vadinasi, savo filmo viziją ryžotės įgyvendinti be papildomo tarpininko, be kito žvilgsnio. Ar tai pasiteisino? O gal buvo sunkiau nei tikėjotės?
– Visus savo trumpametražius filmus filmavau pats, tik „Uogose“ reikėjo pagalbos, nes čia pats ir vaidinau. Mano tikroji profesija yra operatorius ir už kameros jaučiuosi žymiai tvirčiau nei režisieriaus kėdėje.
Ruošdamasis „Svečio“ darbams ilgai svarsčiau, kaip geriau daryti – filmuoti pačiam, ar patikėti tai kitam operatoriui. Ir vienas, ir kitas variantas turėjo tiek pliusų, tiek minusų. Galiausiai apsisprendžiau daryti tai, ką geriausiai moku – filmuoti. O mažesnę kūrybinę komandą ėmiau vertinti kaip didžiausius galimus privalumus.
Žinoma, prieš filmavimo darbus komanda buvo supažindinta su šitokia ne visai tipine situacija ir jau žinojo, ko galima tikėtis, tad buvo tam pasiruošusi. Manau, kad mums pavyko be didelių trikdžių įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.
Tačiau kartu turėjome daugiau laisvės improvizuoti. Pavyzdžiui, filmuodamas aš pats galėjau spontaniškai kamerą pasukti ten, kur natūraliai vyko veiksmas, o ne apsiriboti išankstiniais režisieriaus nurodymais. Tai leido dar labiau priartėti prie dokumentikos įspūdžio, o filmavimo kamerą išnaudoti kaip įrankį gyvenimui fiksuoti.
– Jūsų filme dominuoja ilgi kadrai ir mažakalbiai dialogai, siužetas gan fragmentiškas, beveik jokio veiksmo ir dramos. Net neabejoju, kad dalis žiūrovų „Svečią“ įvertins kaip „dar vieną lietuvišką filmą“, kuriame ir vėl nieko nevyksta...
– Aš nesiekiau sukurti veiksmo filmo, bet žiūrovus panardinti į vidines būsenas ir tam tikrą atmosferą. O tam juk ir reikia ne efektų, ne dramatiškai besivystančio siužeto, o laiko – būti ir patirti.
Man pačiam labai patinka būtent tokie filmai, kai šalia siužeto yra ir antras planas, kuris gal net svarbesnis nei pats pasakojimas. Tokie filmai man yra vidinio poilsio laikas.
Kita vertus, filmo lėtumas ir kadrų ilgis nėra išskirtinė lietuviško kino ar net charakterio savybė. Tokius – būsenų filmus – kuria režisieriai įvairiose pasaulio šalyse. O tai, kad pirmame plane, rodos, niekas nevyksta, tai dar nereiškia, kad išties taip ir yra.
