Sekite 15min Google
Režisierius S.Loznica ne pirmą kartą tyrinėjantis sovietinės kolonijistinės ideologijos prigimtį vaizdingai atskleidžia paradoksalų reiškinį: sovietų „imperija“, visaip bandžiusi demonstruoti „vienybę“, valdė iš esmės heterogeniškus pasaulius – skirtingas tautas, kurios okupacijoje išsaugojusios savo unikalumą niekaip negalėjo tapti dirbtinai sukurtu vienetu ir ilgai gyventi po tuo pačiu – juolab kiauru – ideologiniu stogu.
„Sovietų lyderiai niekada nepripažino, kad SSRS buvo kolonijinė imperija. Šis terminas niekada nebuvo vartojamas oficialiuose režimo apibūdinimuose. Priešingai, jie pasitelkė savo įtaką remdami antikolonijines kovas Azijoje ir Afrikoje. Oficialioji retorika rėmėsi tokiais klišiniais teiginiais kaip „kova prieš imperializmą“, pirmiausia nukreipta prieš kitų valstybių imperializmą.
Tačiau visiškai aišku, kad tiek tuomet SSRS, tiek dabar Rusija puoselėja imperialistines ambicijas, kurių pasekmės jaučiamos ir šiandien. 1983 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Ronaldas Reaganas savo garsiojoje kalboje SSRS pavadino „blogio imperija“. Tai buvo labai tikslu“, – sako režisierius S.Loznica.
Dokumentinio filmo „Imperium“ idėja, anot jo, jam kilusi po apsilankymo archyvuose Romoje: „Atsitiktinai, kaip tai dažniausiai ir nutinka, sužinojau apie lobį, saugomą jų archyve. 1970–1973 m. grupė italų kino kūrėjų leidosi į kelionę per Sovietų Sąjungą, siekdami dokumentuoti nepaprastą skirtingų tautų kultūrinę, socialinę ir religinę įvairovę. Tai buvo didžiausio masto užsienio kino kūrėjų vykdytas filmavimas SSRS. Ši medžiaga unikali ne tik aprėptimi, bet ir savo žvilgsniu“.
Italų operatoriai, pasak S. Loznicos, nejautė jokio poreikio filmuoti sovietinius valdžios simbolius. Tuo tarpu SSRS dokumentiniai filmai, išskyrus retas išimtis, buvo propagandiniai filmai. Specialūs skyriai ir studijų redaktoriai atidžiai kontroliavo ideologinį filmų grynumą ir „teisingumą“. Todėl nėra daug filmų, kuriuose būtų užfiksuotas žmonių gyvenimas tuo metu be ideologinio šališkumo.
„Iš kitos, laisvų žmonių, perspektyvos nufilmuota medžiaga padėjo atskleisti tikrą okupacijoje gyvenusių tautų kasdienį gyvenimą ir centralizuotos valdžios santykį.
Pavyzdžiui, filme yra epizodas, kuriame tyliai, ramiai ir be jokios dramos parodoma kolonizacijos realybė ir vietinių gyventojų požiūris į ją. Tarsi nieko nevyksta, o aiškiai matai vietinių žmonių santykį į kolonizatorius“, – sako S. Loznica.
Anot kino kritikės Meredith Taylor, S.Loznica filme nesiekia pravesti istorijos pamokos ar nostalgiškai rekonstruoti sovietinio laiko. Filmas veikiau primena „imperijos“ archeologinius kasinėjimus ją pergyvenusių vaizdų pagalba.
Pasak kritikės, didžiausias Loznicos pasiekimas – jis paverčia pačią archyvinę medžiagą ironiška. Sovietų Sąjunga, matyt, tikėjosi, kad italų operatorių nufilmuoti vaizdai, paliudys jos didybę, tačiau po kelių dešimtmečių ukrainiečių kino kūrėjas juos paverčia imperinės pompastikos ir absurdo portretu.
„Tai monumentalus filmas apie monumentalią melagystę – ir nepaprastai gyvas kino pasakojimas apie žmomes ir vietas, egzistavusias anapus jos“, – kino žurnale „Filmuforia“ rašo kritikė.
„Manau, kad „Imperium” šiandien yra labai svarbus filmas, nes parodo Rusijos politikos prigimtį. Filme matome, kaip ideologija buvo naudojama skirtingų kultūrų tautas pajungti imperinei sistemai. Rusijai jau penktus metus tęsiant karą prieš Ukrainą, šis istorinis kontekstas tampa dar aktualesnis. S. Loznicos filmas primena, kad šis karas nėra atsitiktinis istorinis epizodas“, – teigia filmo prodiuserė Uljana Kim.
„Imperium“ sukurtas bendradarbiaujant Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos kino kūrėjams. Lietuvos koprodiuseriai – Uljana Kim ir Ignas Dilys, garso režisierius – Vladimir Golovnitski, montažo režisieriai – Audinga Kučinskaitė ir Sergejus Loznica, vaizdo restauratorius – Jonas Zagorskas, muzikos apipavidalinimas – Vladimir Tarasov.
Filmo gamybą bei pristatymą Venecijos kino festivalyje iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
