– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Manau, kad būdama maždaug aštuonerių metų. Tada buvau ką tik išmokusi rašyti ir supratau, kad man tai yra labai smagu ir lengva.
– Kaip apibūdintumėte savo rašymo stilių?
– Esu šiek tiek sena siela, todėl mėgstu rašyti pasitelkdama istorinį kontekstą. Man patinka aprašyti šiurpią aplinką, daug laiko skiriu senų nuotraukų tyrinėjimui.
– Kuo jus žavi rašymas vaikams ir jaunimui?
– Jaunieji skaitytojai gali būti labai reikli auditorija. Jie nieko neatleidžia, o man visada patiko iššūkiai… Jei atvirai, jokios knygų apžvalgos ar apdovanojimai neprilygsta tam jausmui, kai vaikas pasako, kad jam patiko mano knyga. Suomijoje šiuo metu daug diskutuojama apie tai, kad vaikai per mažai skaito. Todėl nepaprastai džiugu girdėti, jog mano knygos vaikams taip patinka, kad jas perskaito net po kelis kartus. Net tie, kurie paprastai knygomis nesidomi!
– Kaip jums gimė idėja parašyti knygą „Siaubo sanatorija“?
– Ši istorija pati atėjo pas mane! Buvo labai keista tai patirti. Paprastai ilgai galvoju, kol įsitikinu, kad idėja tiks knygai. Tačiau šiuo atveju galvoje išgirdau pagrindinės herojės Stinos balsą, todėl tiesiog turėjau kuo greičiau viską užrašyti.
– Apie ką yra ši knyga?
– Stina yra jauna mergina, įsitikinusi, kad greitai mirs nuo tuberkuliozės. Tačiau jai pasiūloma vieta išskirtinėje sanatorijoje ir ji palieka šeimą tikėdamasi pasveikti. Sanatorija pasirodo niūri ir bauginanti vieta, bet guodžia tai, kad Stina joje bent jau susiranda draugą. Tik labai keista, kad sanatorijoje sutiktas draugas Rubenas pasirodo tik naktį. O dar keisčiau, kad, nepaisant taikomo gydymo, Stinos būklė vis blogėja...
– Kokią žinią šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Norėjau padaryti Stiną tikra heroje. Ji labai maža, neturtinga ir silpna, bet vis tiek sugeba apginti save. Manau, tai svarbi žinia – vaikai visada turi turėti teisę spręsti patys, nepriklausomai nuo savo kilmės ar gyvenimo aplinkybių.
– Ši knyga liečia sunkias, skaudžias temas, parodo nevaikišką pagrindinės veikėjos brandą. Ar susidūrėte su kokiais nors iššūkiais ją rašydama?
– Kai rašiau paskutinius skyrius, verkiau tiek, kad vos nesugadinau kompiuterio. Prieš atiduodami knygą į spaustuvę, kelis kartus diskutavome su leidėju. Ar tema nebus per daug rimta ir gąsdinanti vaikus? Iš pradžių dvejojome, bet dabar labai džiaugiuosi, kad vis dėlto nusprendėme ją išleisti.
– Knyga sulaukė daug dėmesio ir pelnė reikšmingų apdovanojimų. Kaip reagavote sulaukusi tokios sėkmės ir ką jums tai reiškia?
– Žinoma, labai malonu gauti apdovanojimų! Tačiau vienas iš ryškiausių mano prisiminimų yra iš ceremonijos, kai man buvo įteiktas „Runeberg Junior“ apdovanojimas. Salėje buvo tik vaikai ir jie nežinojo, kas laimės. Tačiau vienas mažas berniukas buvo pasipuošęs kostiumu ir kaklaraiščiu, nes jam taip patiko „Siaubo sanatorija“, kad norėjo atrodyti gražiai, jei ši knyga laimėtų. Tai buvo nepaprastai gražus gestas ir akimirka, kai supratau, jog knyga iš tiesų pasiekė savo auditoriją.
