Rašytojas gimė ir augo Tiuringijoje, Rytų Vokietijoje, mokėsi staliaus ir mūrininko amato, tarnavo kariuomenėje, studijavo filologiją Halės universitete. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo Berlyne: 1995-aisiais debiutavo kaip poetas, o iki šiol yra išleidęs penkis kritikų labai gerai įvertintus eilėraščių rinkinius.
Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė ir bestseleriais tapę du L.Seilerio romanai „Kruzas“ (2014) ir „Stern 111“ (2020). Rašytojo kūryba išversta į dvidešimt penkias kalbas, tarp jų ir lietuvių. Už savo kūrybą Vokietijoje rašytojas yra įvertintas visais svarbiausiais literatūros apdovanojimais, tarp jų Vokietijos literatūros premija, Leipcigo knygų mugės, Ingeborgos Bachmann ir Georgo Büchnerio premijomis.
Išskirtinis susitikimas ir pokalbis su rašytoju, jo romano „Stern 111“ pristatymas vyks gegužės 9 d., šeštadienį, Kauno menininkų namuose. L.Seilerį kalbins Marijus Gailius ir Laurynas Katkus.
Prieš trumpą rašytojo viešnagę Lietuvoje pasikalbinome jį apie laisvės dvasia alsuojančius jo herojų gyvenimus Rytų Vokietijoje, Berlyno sienos nugriovimą ir šį įvykį lydėjusį išlaisvinimą, o kartu ir naujas traumas, per pastaruosius kelerius metus iš esmės pasikeitusį vokiečių pažiūrį į Rusiją ir baigiamą rašyti naują romaną, kurio dalis veiksmo vyksta ir Lietuvoje.
– Literatūroje debiutavote kaip poetas, vėliau išleidote ne vieną eilėraščių rinkinį, tad, galima sakyti, kaip ir romano „Stern 111“ veikėjas Karlas įgyvendinote svajonę tapti poetu. O kas nulėmė, kad jau gan brandžiame amžiuje ėmėtės prozos?
– Ilgą laiką man atrodė, kad eilėraštis yra nepalyginamai įdomesnė ir vertingesnė forma. Ir tik esė rašydamas atsidūriau pasakojime, o galiausiai ėmiau rašyti ir prozą. Kai kuriuose iš šių mano ankstyvųjų tekstų jau iškyla vaizdai ir scenos, kurias vėliau išplėtojau apsakymuose bei romanuose.
Ilgą laiką man atrodė, kad eilėraštis yra nepalyginamai įdomesnė ir vertingesnė forma. Ir tik esė rašydamas atsidūriau pasakojime, o galiausiai ėmiau rašyti ir prozą.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tai buvo tarsi bandomieji gręžiniai. Manau, kad visų pirma autobiografinio pobūdžio esė buvo gera mokykla, kurioje reikėjo tolygiai plėtoti vaizdą ir mintis bei rasti tam tinkamą ritmą.
Maždaug iki 2010 metų, kai pradėjau dirbti prie pirmojo ilgesnio prozos kūrinio, rimtai nebuvau galvojęs apie romano rašymą. Maniau, kad tai bus gan lengva užduotis – galiausiai už tai teko nemažai sumokėti. Daug ko tuomet tiesiog nežinojau – nei apie prozininko amatą bei įrankius, nei ką tai reikš mano paties buvimui pasaulyje.
– Esate gan netipinis prozininkas – jūsų romanuose gausu poetinių nukrypimų, nutylėjimų, įtrūkių, o vidinė tapsmo istorija, rodos, yra kur kas svarbesnė už siužetinius vingius ir net pačius įvykius. Kaip pats nusakytumėte, kaip jūsų poetinė patirtis, mąstymas veikia prozos rašymą? O gal tai yra du absoliučiai skirtingi kūrybiniai gyvenimai?
– Darbui prie ilgo prozos kūrinio būtinas kitoks režimas: rašymas reikalauja nuolatinio susikaupimo, reikia ketverius ar penkerius metus praleisti statybvietėje, nuolat girdint veikiančią maišyklę. Net kai nesėdi prie teksto, kitaip klausaisi pasaulio, sieki užrašyti dialogus, fiksuoti įvairias detales, kurios galėtų būti tinkamos personažams ir pan.
Tuo tarpu eilėraščiai reikalauja to, ką kartą pavadinau „sutelkto nebuvimo forma“: tai leidžia nesukti galvos dėl priežastinių ryšių ir pagauti stiprų vaizdą. Tai yra du visiškai skirtingi buvimo būdai, susiję su skirtingomis suvokimo būsenomis.
Tikiu, kad egzistuoja nusiteikimas eilėraščiui ir nusiteikimas prozai. Tarp jų taip greitai pereiti nepavyksta – bent jau man taip yra, tam reikia daug laiko. Todėl ir negaliu paraleliai dirbti prie eilėraščių ir prozos, iš esmės tai yra du skirtingi gyvenimai.
– Tiek savo debiutiniame romane „Kruzas“, tiek ir „Stern 111“ atsigręžiate iš esmės į tą patį laikotarpį aplink Berlyno sienos griūtį. Šis istorinis įvykis yra be galo reikšmingas ir tapo savotišku naujosios istorijos atskaitos tašku visai Vidurio Europai. Ką jums asmeniškai reiškia šis kūrybinis sugrįžimas į tą laikmetį ir pastanga sužadinti asmeninius prisiminimus?
– Nežinau, ar literatūra kada nors yra atlikusi ypatingą vaidmenį istoriškai reikšmingais laikais, bet mano kartai beveik neįmanoma savo kūryboje ignoruoti 1989–1990 m. įvykių: tai buvo lemiamas mūsų jaunystės įvykis, o kartu pasaulinės istorijos lūžis, peržengiantis ir Europos ribas.
Nežinau, ar literatūra kada nors yra atlikusi ypatingą vaidmenį istoriškai reikšmingais laikais, bet mano kartai beveik neįmanoma savo kūryboje ignoruoti 1989–1990 m. įvykių
Be jokios abejonės, prie to prisideda ir kiti lūžiai, persidengiantys su 1989-aisiais, pavyzdžiui, mechaninio amžiaus pabaiga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali turėti net didesnių pasekmių nei tas konkretus istorinis įvykis.
– Lietuvoje iki šiol yra gan jautrus ir prieštaringas požiūris į sovietmetį, jo kultūrinį palikimą bei traumas. Nuolat įsižiebia ir aštrios diskusijos dėl kai kurių rašytojų pasirinkimų, jų kūrybos vertinimų. Ypač tai paaštrėjo ir tapo vėl aktualu po Rusijos invazijos į Ukrainą. Kokias neįvardytas traumas, nesusikalbėjimus šiandien vis dar atveria Berlyno sienos griūtis?
– Tai, kad buvusios VDR piliečiai sovietinę okupaciją patyrė tiesiogiai, šiandien (keista) dažnai veda ne į kritiškesnę, o į tolerantiškesnę laikyseną Rusijos atžvilgiu – nepaisant to, kad šiandienė Rusija negali būti sutapatinta su tuometine Sovietų Sąjunga (ir tuo, ką ji įkūnijo).
Tai yra labai sunkiai aprašomas reiškinys su daugybe niuansų ir Rytų Vokietijos savitumų. Paminėsiu tik vieną aspektą: Vakarų vokiečių dominavimas po 1990-ųjų, lydimas tuo pačiu metu akivaizdaus abejingumo Rytų vokiečių biografijoms, kasdienio gyvenimo patirtims ir tapatybėms, ilgainiui pažadino Rytuose maišto ir protesto jausmą, kuris ne tik virto parama naujai Rusijai palankios partijos Alternatyva Vokietijai (AfD) sukūrimą, bet ir, palyginus su Vakarais, kitokiu Sovietų Sąjungos istoriniu vertinimu.
Naujasis Vakarų vokiečių dominavimas ir ekonomika Rytuose greitai nustūmė kentėjimą diktatūroje į antrą planą, juo labiau kad daugelis prarado darbą, o transformacijos reikalavimai vis augo.
Prie šių antivakarietiškų solidarumo efektų prisideda detalės: daugelis mano kartos žmonių šalyje buvusius sovietų karius laikė „kančių bendražygiais“ ir „vargšais“, nes jie dažnai buvo uždaryti kareivinėse itin skurdžiomis sąlygomis. Tiesa, su šiais paprastais kareiviais mes beveik nebendravome… Tačiau buvo gausu nepakeliamos propagandos apie vokiečių ir sovietų draugystę, kuria tuo metu iš tikrųjų niekas netikėjo.
O kur dar begalinės rusų kalbos pamokos mokykloje, tuo tarpu anglų kalba buvo tarp pasirenkamų dalykų. Aš mokiausi rusų kalbos 10 metų, iki pirmojo studijų kurso. Deja, kalbos per prievartą gerai neišmoksti. Ir kai šiandien skaitau Achmatovą ar Mandelštamą, dėl to apgailestauju...
– Politiškai atmetus totalitarinį režimą ir jo ideologiją, kartu yra tartum nubraukiamas ir įprastas gyvenimas, kasdienybė, įvairios detalės, emocijos, kurios niekaip nėra susijusios su ideologija. Ar galima sakyti, kad jūsų romanas „Stern 111“ – tai savotiška pastanga išsaugoti tas kasdienybės patirtis, kurias storu dulkių sluoksniu, ypač radikalių permainų laikotarpiu, nukloja „didžioji istorija“?
– „Stern 111“ – tai visų pirma bandymas papasakoti apie laikotarpį, kuriam buvo skirta pernelyg mažai dėmesio – laikotarpį nuo Berlyno sienos griuvimo 1989 m. lapkričio mėn. iki Vokietijos susivienijimo 1990 m. spalio 3 d.
Tai laikotarpis, sukūręs labai savitus scenarijus, pereinamasis laikotarpis su santykinai autonomiškomis, savitomis mikroaplinkomis, iš kurių sklido nekonformistinės koncepcijos ir kriminalinė energija.
Čia taip pat tarpo solidarios bendruomenės bei alternatyvūs gyvenimo modeliai, pranokstantys tai, ką visuomenė paprastai numato ir yra pasirengusi toleruoti – būtent tą pogrindį, kuriame „kaupiama vidinė laisvė“. Tai mane ypač domina. Šis didžiausios laisvės laikotarpis buvo įmanomas, nes senasis įstatymas buvo silpnas ir bejėgis, o naujasis dar nebuvo įsigaliojęs.
Nuo 1990 m. spalio 3 d. su tuo buvo baigta – privačios nuosavybės apsauga tapo nauja šventa karve… Nuo tada Berlyne pradėta iškelti gyventojus iš jų užimtų namų ir ši gyvenimo scena pamažu išnyko…
– Teko skaityti, kad pagal jūsų romane „Kruzas“ aprašytas vietas Hidenzės saloje yra rengiamos ekskursijos. Gal tas pats galėtų nutikti ir Berlyne – romano „Stern 111“ geografinėje erdvėje? Kiek dar tas Berlynas jums pačiam yra atpažįstamas, o gal jau seniai nugarmėjęs į nebūtį? Gal šia prasme romanas yra ir savotišką undergoudinio miesto rekonstrukcija?
– Taip, to devintojo dešimtmečio Berlyno jau seniai nebėra. Žinoma, tos vietos tebėra, bet viskas atrodo visiškai kitaip. Romanas „Stern 111“ tikrai išsaugojo dalį to laikotarpio ir tų vietų: Oranienburger Straße Berlyno Mitte rajone, kelias gatves Prenzlauer Berg rajone… Šiandien šios vietos tapo itin madingos ir prabangios.
Ir, aišku, ano meto gyventojų ten jau seniai nebėra: pirmiausia atvyko nekilnojamojo turto agentai ir supirko namus. Po to pasirodė švabai, kurie galėjo mokėti naujas nuomos kainas. Bet dabar ir jie jau seniai išstumti amerikiečių ir pasiturinčių naujakurių iš viso pasaulio.
– Tiek romano „Kruzas“, tiek „Stern 111“ veikėjai bando susikurti laisvės oazes skirtingomis aplinkybėmis – Edas sprukdamas į atokią Rytų Vokietijoje „nepritapusiųjų“ salą, Karlas – permainas išgyvenančiame Berlyne įsiliedamas į neformalų ir skvoterių bendruomenę. Visa tai vyksta prieš keturis dešimtmečius – per tą laiką gyvenimas radikaliai pasikeitė, o išvajotos laisvės idėja tapo realybe. O kokius iššūkius laisvei pateikia šiandienos realybė? Ir kas yra jūsų laisvės oazės šiuo neramiu, sunkiai prognozuojamu laiku?
Mano laisvės prieglobstis – tai mažytis senas rąstinis namelis Prignico kaime, Vokietijoje… Su sodu ir karvėmis.
– Šiandien pusę laiko gyvenu Stokholme – mano žmona yra švedė. Mano laisvės prieglobstis – tai mažytis senas medinis namelis kaime Prignico krašte. Su sodu ir karvėmis – milžiniškais gyvuliais, kurie, tiesa, priklauso ne man, o mano kaimynui, tačiau aš galiu žiūrėti pro langą ir įsivaizduoti, kad turiu tris jaučius.
Be to, aš vis dar esu dėkingas už laisvę, kurią mums atnešė Berlyno sienos griuvimas – arba, gal geriau sakykime daugiskaita: už laisves. Visų pirma už galimybę keliauti, už tai, kad nebesame uždaryti.
– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad Rytų vokiečiai, dėl suprantamų istorinių priežasčių, turi gan specifinį požiūrį į Rusiją – apie tai trumpai užsiminėte. O kokią įtaką tam turėjo 2022 metų vasarį prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą?
– Rusijos invazija į Ukrainą kiekvienam, kas turi akis, akivaizdžiai parodė, koks žmonių neapkenčiantis yra Putino režimas. Kas to nemato, tas nenori matyti. Vokietijos politika, kuri rėmėsi principu „permainos per prekybą“ (visų pirma siekiant ir toliau gauti pigią naftą), turėjo iš pagrindų permąstyti savo poziciją – ir tai įvyko. Rusija dabar – ir labai teisingai – suvokiama kaip didžiausia grėsmė demokratinei Europai.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje nemažai kalbama apie Vokietijos brigadą Lietuvoje. Šių metų pradžioje Berlyno laikraštis „Die Welt“ atliko karinę simuliaciją išsiaiškinti, kaip reaguotų Vokietija, jei Rusija įsiveržtų į Lietuvą. Rezultatai tuomet sukėlė diskusijų audrą visame pasaulyje: simuliacija atskleidė, kad vokiečių politikams pritrūktų ryžto sparčiai reaguoti į grėsmės situaciją. Kiek šiandien rytinės Europos Sąjungos dalies saugumas, pačių vokiečių akimis, yra susijęs ir su jų pačių stabilumu bei gerove? O gal Bundesvero stiprinimas rytų kryptimi visuomenėje tebekelia nemalonius jausmus ir prisiminimus?
– Manau, kad didžioji dalis vokiečių suprato, jog NATO išorines sienas reikia ginti kaip savo pačių teritoriją. Vokietijos brigada Lietuvoje gali būti suprantama tik šia prasme. Svarbu, žinoma, kad Vokietijos kariai ir karės kartu su savo šeimomis Lietuvoje integruotųsi, kad galėtų atsirasti vokiškai-lietuviška tapatybė.
– Gegužės pradžioje jau trečią kartą lankysitės Lietuvoje. Gal jau turite kokias nors susiformavusias tradicijas, įpročius, kur apsilankyti, su kuo susitikti, ką pamatyti, ką paragauti ir ką nuveikti?
– Tiesą sakant, Lietuvoje esu buvęs šiek tiek daugiau kartų. Myliu šią šalį, jei galima taip patetiškai sakyti – ypač Kuršių neriją. Deja, šįkart laiko beveik neturėsiu, mat kaip tik baigiu naują romaną ir likus savaitei iki kelionės į Lietuvą turiu jį atiduoti leidyklai.
Maždaug 100 iš beveik 500 puslapių romano veiksmas vyksta Lietuvoje – Kuršių nerijoje ir Lietuvos kaime. O vienas iš pagrindinių veikėjų užaugo Lietuvoje.
– Teko girdėti, kad šio jūsų romano veiksmas vyksta ir Lietuvoje. Ar šie gandai teisingi? Jei taip, apie ką bus naujasis romanas?
– Vokiečių patarlė sako, kad nereikia kalbėti apie dar neišperėtus kiaušinius… Na, bet gerai, trumpai užsiminsiu: maždaug 100 iš beveik 500 puslapių romano veiksmas vyksta Lietuvoje – Kuršių nerijoje ir Lietuvos kaime. O vienas iš pagrindinių veikėjų užaugo Lietuvoje, tiesa, čia jis negimė… Apie ką romane „Das tickende Herz“ (liet k. „Plakanti širdis“) pasakojama, galima perskaityti anotacijoje, kurią leidykla „Suhrkamp“ paskelbė savo svetainėje…
