„Kenčiantys vaikai turi matyti savo atspindį istorijose. Kitaip jie linkę manyti, kad yra vieninteliai, patiriantys sunkumų, kad niekas kitas nežino, ką jie išgyvena“, – teigia ispanų rašytoja Maite Carranza, kurios gausiai apdovanota knyga „Mano filmas, mano taisyklės“ (leidykla „Debesų ganyklos“) ką tik pristatyta skaitytojams Lietuvoje. Tai jautri ir vilties kupina istorija apie drąsą svajoti, vaizduotės galią ir gebėjimą net sunkiausiame filme rasti laimingą pabaigą.
– Kaip prasidėjo jūsų, kaip rašytojos, kelias?
– Visada buvau aistringa skaitytoja, ir nuo pat vaikystės svajojau rašyti knygas, panašias į tas, kurios mane palietė. 1980 metais laimėjau keletą prizų už trumpas istorijas ir parašiau savo pirmąją humoristinę knygą jaunimui. Knyga buvo sėkminga ir pelnė Kritiko apdovanojimą („Critics’ Award“). Nuo tada prasidėjo mano, kaip rašytojos, karjera, ir ji tęsiasi iki šiol. Jaučiuosi labai laiminga.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Ar turite griežtą rutiną?
– Pradiniame etape viskas gana chaotiška. Skaitau, žiūriu, ieškau, galvoju, braižau, užrašinėju idėjas, lankausi įvairiose vietose ir giliai pasineriu į istoriją, kurią noriu papasakoti. Kai pagaliau atsisėdu rašyti, turėdama kūrinio planą, tampu kur kas organizuotesnė. Susidarau fiksuotą rašymo grafiką ir nustatau terminą, kada turiu baigti. Tai gali užtrukti nuo dviejų iki penkių ar šešių mėnesių, priklausomai nuo darbo apimties.
– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „Mano filmas, mano taisyklės?“
– Viskas prasidėjo nuo mano susirūpinimo dėl įvykių aplinkoje – finansų krizės Ispanijoje, kuri buvo labai skausminga ir ne itin plačiai žinoma už šalies ribų. Atsispyrimo taškas buvo vizitas mokykloje, kurioje mokytojai organizavo atvirų durų dienas, kad vaikai galėtų lankyti pamokas net ir tada, kai jų tėvai prikaustyti prie lovos dėl depresijos, praradę darbus. Mokytojai juos priimdavo bet kuriuo metu, suteikdavo maisto ir meilės. Tai mane giliai sujaudino, ir nusprendžiau, jog šios istorijos turi būti papasakotos – kad vaikai kenčia nuo bado, jaučiasi bejėgiai, o jų tėvai panyra į neviltį.
– Apie ką yra ši knyga ir kokiam skaitytojui ji skirta?
– Tai istorija apie vaikų skurdą ir atsparumą. Apie mažuosius herojus, kurie gyvena ekstremaliomis sąlygomis ir dažnai būna ignoruojami. Knyga skirta vaikams – tiek tiems, kurie patyrė panašių sunkumų, tiek tiems, kurie net neįsivaizduoja tokių rūpesčių, tačiau galbūt turi tai išgyvenantį bendraklasį. Kenčiantys vaikai turi matyti savo atspindį istorijose. Kitaip jie linkę manyti, kad yra vieninteliai, patiriantys sunkumų, kad niekas kitas nežino, ką jie išgyvena.
– Kokia žinutė ar pamoka yra užkoduota šioje istorijoje?
– Aš smerkiu neteisybę. Ispanijoje vyriausybė sumokėjo milijardus bankams, tiems patiems, kurie buvo atsakingi už krizę, tuo pat metu iškeldindama šimtus tūkstančių šeimų, palikdama jas be namų ir be apsaugos. Tai buvo kolektyvinė gėda. Jei apie tai neparašoma – tai pamirštama.
Be neteisybės pasmerkimo, kūrinys taip pat perteikia solidarumą, klestintį varginguose rajonuose, ir skleidžia vilties žinią. Svajonės ir vaizduotė visada yra atrama.
– Kodėl kūrinio veiksmas vyksta Barselonoje? Ar šis miestas jums turi ypatingą reikšmę?
– Tai mano miestas – vieta, kurioje gimiau, užaugau ir kuri yra mano gyvenimo atskaitos taškas. Barselona žinoma dėl savo paminklų ir grožio, tačiau ji slepia labai skurdžius rajonus, į kuriuos turistai niekada neužsuka. Norėjau parodyti, kad miesto gyvybingumą lemia jo daugiakultūriškumas ir skirtumai.
Siekiau atskleisti miesto pakraščių skurdą – vietovėje, garsėjančioje Viduržemio jūros pakrantės žavesiu – ir suteikti balsą personažams, kurie yra gyvybingi, linksmi, kupini svajonių, bet kartu tapę sistemos aukomis, pasmerktomis atskirčiai.
– Kaip gimė idėja apie „slaptai filmuojamą filmą“?
– Kaip scenaristė esu dalyvavusi daugybėje filmavimų – tiek studijose, tiek natūraliose vietose. Kino kūrimą visada gaubia tam tikra magijos ir paslapties aura. Kadangi Olivijos ir Timo motinai parinkau aktorės profesiją, man atrodė natūralu, kad abu vaikai būtų susipažinę su filmų kūrimo procesu ir kad paslapties kupinas slapto filmo žaidimas būtų Olivijos būdas palengvinti savo mažojo brolio skausmą.
– Knygoje jautriai paliečiamos skurdo ir depresijos temos. Kaip pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp realybės sunkumo ir šviesos, kurią skleidžia vaikai?
– Pasitelkiant vaizduotę, žaidimą ir humorą. Gyvenimas yra saldžiai kartus, ir nenorėjau rašyti niūrios realistinės dramos ar tragedijos. Kiekvieno gyvenime yra vietos ir ašaroms, ir juokui, o kartais jie ateina kartu.
– Kodėl, jūsų nuomone, suaugusieji kartais bijo tiesos labiau nei vaikai?
– Nes suaugusieji yra atsakingi už pasaulį, kuriame gyvename, – net jei tik per savo balsą rinkimuose ar tylų bendrininkavimą neteisybės akivaizdoje. Suaugusieji (laimei) jaučia gėdą ir slepia ją nepripažindami tiesos. Vaikai, priešingai, rodo pirštu į karalių, kai jis nuogas.
– Ką jums reiškia „gyvenimo scenarijaus“ idėja? Ar tikite, kad žmogus gali perrašyti savo likimą?
– Esu ne tik rašytoja, bet ir scenaristė. Kartu su dviem kolegomis šią knygą pritaikėme kinui („Olivija ir nematomas žemės drebėjimas“, Europos koprodukcija) ir sukūrėme daugiau nei dešimt versijų. Tai rodo, kad scenarijai yra lankstūs ir visada galima juos tobulinti.
Norėjau pažaisti su gyvenimo kaip scenarijaus metafora. Kiekvienas turime galimybę dalyvauti rašant gyvenimo scenarijų. Turiu galvoje ne tai, kad gyvenimas bus būtent toks, kokio norime, o veikiau kvietimą imtis aktyvesnio vaidmens visuomenėje ir savo gyvenime. Aukos vaidmuo, apatija ir susitaikymas yra prasti patarėjai. Turime įsitraukti į viską, kas mus liečia.
– Kurią sceną emociškai buvo sunkiausia rašyti?
– Kadangi pati esu mama, sunkiausia buvo rašyti, kaip motina atsidūrė ligoninėje ir nebenorėjo gyventi – ji pasidavė ir neturėjo jėgų grįžti pas savo vaikus, kuriems jos reikėjo. Suprantu, kad taip gali nutikti, ir tai atrodo labai, labai žiauru – tiek motinai, tiek vaikams.
