„Knygoje yra daug Vilniaus. Aušros vartais įeiname į miestą, kuris toliau mus lydi. Vilniaus stebuklą per pastaruosius septynerius metus pažinau, išgyvenau. Ne vienas iš skaitytojų atpažins tas vietas bei jausenas“, – dalijosi I.Valantinaitė.
Knygos vizualą praturtino dailininko Pauliaus Juškos perpieštos XVI a. nežinomo autoriaus graviūros. „Atsisakėme simbolių, kurių nesupratome. Palikome tai, kas artima ir suprantama. Pavyzdžiui, tos širdys, votai, kabo ir Aušros vartuose“, – aiškino autorė.
I.Valantinaitė taip pat pabrėžė ypatingą ryšį su poete Ramute Skučaite, kuri tapo viena pirmųjų juodraščio skaitytojų. „Atvykau Ramutę kalbinti laidai. Ir kažkas atsitiko – atpažinau jos sielos kilnumą, daug kas pradėjo sieti, – sakė ji. – Ramutė dar nežinojo knygos pavadinimo, bet jos kalėdinė dovana man buvo du šaukšteliai su širdutėmis. Gražus, palaiminimo ženklas.“
R.Skučaitė renginio metu pasidalijo savo mintimis: „Skaitant suskamba ne tik eilėraščių eilutės, bet ir balti tarpai, skiriantys posmus, nes šioje knygoje kartais ir tarpeliai turi ką pasakyti. Jie prabyla nė žodžio neištardami ir netrukdydami.“
Pasak jos, I.Valantinaitės eilės tarsi plaukia viena iš kitos, atverdamos jau perskaitytų tekstų paslaptis. „Radau vienoje eilutėje mįslę. Ar skauda pumpurui sprogti? Įminimo nereikia. Džiaugiuosi ir tam tikra prasme pavydžiu, kad skaitysite knygą dar tik pirmą kartą“, – kalbėjo ji, pridėdama, kad ši knyga skamba kaip gerai sustyguotas smuikas – turi savo temą, bet ne įsakmią, o gaubiančią.
Pristatymą I.Valantinaitė užbaigė skaitydama eilėraštį „Baltoji giesmė“. Anot jos, šis kūrinys ir padiktavo gaubiantį knygos baltumą.
