Įspūdingos architektūros muziejaus kompleksą suprojektavo garsus suomių architektas Raineris Mahlamäki, o Lietuvos miesteliuose šimtmečius gyvavusią štetlų civilizaciją nuolatinėje parodoje pristato tarptautinė tyrėjų komanda iš Lietuvos, Amerikos bei Izraelio.
Oficialiai „Dingęs štetlas“ atidaromas jau rugsėjo 20 d., artimiausius metus muziejaus lankymas, ekskursijos bei edukacijos bus nemokamos.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Istorikų manymu, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo šimtai miestelių, kuriuose gyveno žydai, o Abiejų Tautų Respublikoje tokių miestelių būta daugiau kaip tūkstantis. Per ilgą savo gyvavimo laikotarpį šiuose miesteliuose, jidiš kalba vadinamuose štetlais, susikūrė ištisa štetlų civilizacija su savita kultūra, tikėjimu, švietimu, jidiš kalba ir tarmėmis, papročiais, amatais, gyvenimo būdu. Štetluose žydams buvo suteikta galimybė užsiimti verslais ir tokiu būdu plėtoti ekonomiškai menkai išsivysčiusį agrarinį kraštą.
Lietuvos ir Lenkijos didikai žydams leido gyventi jų valdose ir išpažinti savo tikėjimą, gynė juos įstatymais – tokių garantijų Vakarų Europos žydai tuo metu neturėjo. Būtent tai ir nulėmė, kad žydų pirkliai bei amatininkai su šeimomis ėmė keltis į Abiejų Tautų Respublikos žemes (LDK ir Lenkijos karalystę) bei kurti štetlus, kuriuose žydai gyveno kartu su krikščionimis.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje štetlais buvo galima vadinti apie 200 lietuviškų miestelių: Jonavą, Radviliškį, Švenčionis, Eržvilką, Rozalimą, Žaslius, Žiežmarius, Joniškį ir dešimtis kitų, kuriuose žydai sudarė apie 20–70 proc. gyventojų.
Apie tris šimtus metų Šeduvos štetle taip pat gyvavo žydų bendruomenė, kurios istorija tragiškai nutrūko 1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis Liaudiškių ir Pakutenių miškuose: čia naciai ir jiems talkinę 25 vietiniai Šeduvos miestelio bei apylinkių gyventojai nužudė 664 Šeduvos žydus.
Muziejaus komplekse – senosios kapinės ir atminties parkas
Daugiau nei prieš dešimtmetį užgimusi idėja Šeduvoje įkurti Šeduvos žydų istorijai skirtą muziejų prasidėjo nuo Šeduvos senųjų žydų kapinių sutvarkymo. Pasak muziejaus „Dingęs Štetlas“ edukacijų skyriaus vadovės, dr. Jolantos Mickutės, 2018 m. įkasta simbolinė kapsulė žymėjo šio muziejaus statybų pradžią. Tuo tarpu senosios Šeduvos miestelio žydų kapinės ilgainiui tapo ir paties muziejaus dalimi.
„Labai simboliška, kad Šeduvos žydų atminimui skirtas muziejus iškilo toje vietoje, kur anksčiau tebuvo plynas laukas, o šalia – žydų kapinės, kuriose apie tris šimtus metų buvo laidojami Šeduvos miestelio žydai. Tokiu būdu „Dingęs Štetlas“ sugrąžina žydų istoriją į Šeduvą ir prikelia ją dabarčiai – per susitikimą su šio štetlo žydais, per jų istorijas“, – teigė J.Mickutė.
Naujai iškilusio muziejaus komplekso dalimi tapo ne tik senosios Šeduvos žydų kapinės, tačiau ir nužudytiems žydams atminti skirti memorialai Liaudiškių bei Pakutenių miškuose esančiose žudynių vietose, miestelio centre stovinti Romualdo Kvinto skulptūra, skirta Šeduvos žydų bendruomenės atminimui, bei Šeduvos turgaus aikštėje pastatytas paminklas kadaise ten stovėjusioms dviem sinagogoms.
Pasak J.Mickutės, muziejų supantis parkas taip pat pilnas simbolikos, jis skirtas Šeduvos miestelio žydų atminimui ir jų įamžinimui.
Šviesioji ir tamsioji istorijos pusės
Nuolatinę muziejaus ekspoziciją sudaro dešimt salių, kuriose pagrindinis akcentas skiriamas Šeduvos žydų gyvenimui Lietuvoje tarpukariu bei visos žydų bendruomenės tragišką lemtį paženklinusiam Holokaustui.
„Į muziejų atėję lankytojai iš pradžių susipažins su žydų istorija Lietuvoje – kaip ir kada jie atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokiu būdu ir kodėl kūrėsi štetlai. Taip pat labai trumpai pristatomas jų gyvenimas Abiejų Tautų Respublikos bei carinės Rusijos laikotarpiais iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tai yra svarbus istorinis kontekstas, su kuriuo susipažįstama įvadiniame filme pačioje ekspozicijos pradžioje“, – pasakojo muziejaus edukacijų vadovė.
Toliau ekspozicijos salėse kalbama apie Šeduvos žydų gyvenimą tarpukariu – jų kasdienybę ir šventes, papročius, santykius su vietiniais lietuviais, darbus ir jaunimo svajones, laisvalaikį ir religines praktikas. Parodoje taip pat pristatomas žydų indėlis į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą bei Šeduvos miestelio puoselėjimą, kalbama apie antisemitizmo apraiškas.
Istorijos apie žydų gyvenimą pristatomos pasitelkus unikalius eksponatus – per šeimynines relikvijas, nuotraukas, rašytinius bei sakytinius archyvinius šaltinius, instaliacijas, vaizdo ir garso įrašus, kuriuos muziejaus kuratorės surinko iš įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių Šeduvos žydų palikuonių (JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio, Lietuvos), įvairiausių archyvų ir kitų institucijų.
Po pirmųjų salių apie Šeduvos žydų gyvenimą, kultūrą ir indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą seka salės apie tamsiąją Lietuvos istorijos pusę – pirmąją sovietinę okupaciją bei žydo komunisto mito atsiradimą, nacių okupacijos laikotarpį ir Holokaustą Šeduvoje bei Lietuvoje.
Ekspozicijos salėse kalbama apie Šeduvos žydų gyvenimą tarpukariu – jų kasdienybę ir šventes, papročius, santykius su vietiniais lietuviais, darbus ir jaunimo svajones, laisvalaikį ir religines praktikas.
Pasak J.Mickutės, nors šis istorijos puslapis skausmingas ir tragiškas, apie jį būtina pasakoti, nes jis paaiškina, kodėl ir kaip dingo ištisa Šeduvos žydų bendruomenė, gyvybe net tris šimtmečius pulsavęs Šeduvos štetlas.
Tiesa, į šią ekspozicijos dalį prasiskverbia keli šviesos spindulėliai – tai žydų gelbėtojai, taip pat pasakojimai apie išgyvenimą Holokausto metu slapstantis pas vietos lietuvius, kalint nacių koncentracijos stovyklose, kovojant miškuose arba karo pradžioje pasitraukus į Sovietų Sąjungą.
„Muziejuje pasakojame apie retus išlikimo atvejus – pavyzdžiui, karui pasibaigus, šeduvė Frida Ickovičienė grįžo iš Bergen-Belseno, o jos vyras – iš Dachau koncentracijos stovyklos. Po karo jiedu susitiko. Skaudu tai, kad jų pirmagimis sūnus bei abi Fridos seserys Holokausto Lietuvoje neišgyveno“, – pasakojo muziejaus „Dingęs Štetlas“ edukacijų vadovė.
J.Mickutė pabrėžia, kad svarbiausias „Dingusio štetlo“ akcentas – Šeduvos žydai, jų gyvenimai ir tragiška baigtis Holokausto metu. „Mes siekiame, kad lankytojai susipažintų su tikrais Šeduvoje gyvenusiais žmonėmis ir pajustų jų gyvenimo tikrovę, pamatytų jų veidus, išgirstų apie jų kasdienius vargus, džiaugsmus, svajones. Tikime, kad per žmones, kurie kadaise gyveno Lietuvoje, lankytojai sužinos ir pajus, kiek daug Lietuva neteko Holokausto metu“, – teigė pašnekovė.
Muziejus kaip patirtis
„Šis muziejus pasakoja Lietuvos žydų istoriją visiškai kitaip, nei matėme iki šiol mūsų šalies atminties institucijose“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė, prieš kurį laiką apsilankiusi „Dingusio štetlo“ ekspozicijoje.
Pasak jos, tai yra labai suasmenintas pasakojimas apie konkrečios vietovės žmones bei jų gyvenimus – būtent tai leidžia žiūrovui tapatintis su šiais žmonėmis iš praeities, kelis šimtmečius buvusiais neatsiejama Lietuvos istorijos ir kultūros dalimi.
„Tai labai empatiškai sukurtas muziejus – tokios ekspozicijos iki šiol labai trūko, ypač, kalbant apie žydų istoriją“, – teigė R.Kačkutė. Ji pabrėžė, kad šiame muziejuje nevengiama kalbėti ir apie kai kurių lietuvių dalyvavimą Holokauste – tema, kuri mūsų visuomenėje iki šiol kartais vis dar yra neigiama ar nutylima.
Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė taip pat pabrėžė kaip svarbu, kad „Dingusio štetlo“ muziejus atsirado ne Vilniuje ar Kaune, bet Lietuvos regione. Būtent tai, pasak jos, leis geriau įsisąmoninti, kaip plačiai po mūsų miestus bei miestelius buvo pasklidusios žydų bendruomenės.
R.Kačkutė pabrėžė, kad Lietuvoje iki šiol itin trūko muziejų, kurie būtų sukurti kaip konceptuali visuma. Šią nišą puikiai užpildo „Dingusio štetlo“ muziejus, kuris, jos teigimu, taps svarbia mūsų muziejininkystės istorijos dalimi ir pavyzdžiu, į kurį bus lygiuojamasi ir ateityje.
„Čia yra tiek pasaulinio lygio architekto sukurti pastatai, tiek ir aplinka, kuri papildo muziejaus ekspoziciją, o kartu labai subtiliai įsilieja į lietuvišką kraštovaizdį. Muziejuje dera konceptualiai apgalvota visuma su tomis emocijomis, kurias patiri vaikščiodamas po ekspozicijos sales. Šia prasme muziejus bei jo aplinka žiūrovui suteikia tiek intelektualinę, tiek emocinę patirtį“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė.
Tarp didžiausią įspūdį padariusių muziejaus ekspozicijų ji išskyrė žydų religijai, tikėjimo simboliams bei praktikoms skirtą salę, profesionaliai padarytą filmą, lydintį žiūrovus per muziejaus sales bei emociškai itin paveikiai pristatomą Holokausto temą.
R.Kačkutė pabrėžė, kad Lietuvoje iki šiol itin trūko muziejų, kurie būtų sukurti kaip konceptuali visuma.
Tiesa, susižavėjimo naujai atvertu „Dingusio štetlo“ muziejumi neslepianti R.Kačkutė pasigedo žmonių, prisidėjusių prie šios ekspozicijos sukūrimo, pavardžių paminėjimo. Pasak jos, nežinant konkrečių pavardžių, negalima sužinoti ir šaltinių, kuriais remiantis pateikiama tam tikra informacija, kuri Lietuvos istoriografijoje iki šiol nebuvo žinoma.
„Vienoje iš ekspozicijų perskaičiau užrašą, kuriame nurodoma, kiek 1941 m. Lietuvoje buvo komunistų – kokią jų dalį sudarė lietuviai, o kokią – žydai. Tai labai nauja ir įdomi statistika, kurios anksčiau neteko niekur aptikti. Būtent todėl labai svarbu žinoti tokios informacijos šaltinius, o istorijos muziejui juos aiškiai įvardyti“, – mintimis dalijosi R.Kačkutė.
