Knygą iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Publikuojame antrą knygos ištrauką.
Pirmą ištrauką skaitykite čia.
***
Pagal 2014 m. „Gallup“ kompanijos atliktą apklausą, daugiau kaip du trečdaliai suaugusiųjų tvirtina, kad darbas jų nedomina, o nemažai iš jų buvo „aktyviai atsiriboję“.
Užsienyje vaizdas dar niauresnis. 141 tautos apklausa parodė, kad visose kitose šalyse, išskyrus Kanadą, nesidominčių bei „atsiribojusių darbe“ darbuotojų daugiau negu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viso pasaulio mastu tik 13 proc. suaugusiųjų vadina save įsitraukusiais į darbą.
Taigi, atrodo, tik labai nedaug žmonių gyvenime pamėgsta darbą, garantuojantį pragyvenimą.
Tikrai sunku tuos tiesmukus paraginimus įkvepiančiose kalbose suderinti su epideminiu abejingumo darbui lygiu. Tad kaip susiklosto, kad kai savo užsiėmimą tenka suderinti su malonia veikla, daugelis iš mūsų šauname pro šalį? Ir ar mano tėvo sėkmės pavyzdys atgraso paklusti argumentams už ištikimybę aistrai? Ir kaip mums reikėtų suprasti tą faktą, kad iki man gimstant tėvo darbas jau buvo tapęs jo aistra? O gal mums metas liautis žmonėms kartojus, kad jie liktų ištikimi savo aistrai, ir tiesiog liepti jiems paklusti nurodymams? Aš taip nemanau.
Willas Shortzas ir Jeffas Bezosas, mano galva, gali nepaprastai įkvėptai papasakoti apie darbą. Nors ir naivu tikėtis, kad įmanoma mėgautis kiekviena darbo minute, tikiu tais tūkstančiais minėtų metaanalizių duomenų, kurios patvirtina sveiku protu paremtą nuojautą apie susidomėjimo svarbą. Juk nesama žmonių, kurie domėtųsi viskuo, tačiau kiekvienas mūsų kuo nors domisi. Vadinasi suderinti darbą su tuo, kas traukia jūsų dėmesį ir vaizduotę, yra nebloga mintis. Gal tiesiogiai tai laimės bei sėkmės ir neužtikrins, tačiau į taikinį smūgiuoti padės.
Kad jau kalba pasisuko apie tai, manau, ne visiems jauniems žmonėms reikia paskatinimo paklusti aistrai. Daugelis, jei tik kuo nors užsidegtų, nė nesusimąstę tik taip ir pasielgtų. Jeigu kada mane pakviestų pasakyti kalbą studijų baigimo ceremonijoje, pradėčiau nuo patarimo, kaip puoselėti aistrą. O paskui likusį laiką pasistengčiau jauniems protams išaiškinti, kaip viskas vyksta.
Laimingi tie, kurių aukščiausio lygio tikslas toks svarbus pasauliui, kad suteikia reikšmės viskam, ką tik jie daro, kad ir kaip tai menka ar nuobodu. Štai, pavyzdžiui, parabolė apie mūrininkus.
Tris mūrininkus paklausė: „Ką tu darai?“ Pirmasis atsakė: „Aš kloju plytas.“ Antrasis tarė: „Aš statau bažnyčią.“ Trečiasis tarė: „Aš statau Dievo namus.“
Pirmasis mūrininkas turi darbą. Antrasis – karjerą. Trečiasis – pašaukimą. Daugelis mūsų norėtume būti tuo trečiuoju mūrininku, tačiau veikiau esame panašesni į pirmąjį ar antrąjį.
Jeilio vadybos dėstytoja Amy Wrzesniewski nustatė, kad žmonės be jokio vargo atsako, su kuriuo mūrininku besitapatinantys. Beveik toks pats skaičius žmonių sako turį: DARBĄ („Savo darbą laikau gyvenimo būtinybe, panašiai kaip kvėpuoti ar miegoti“), KARJERĄ („Savo darbą visų pirma regiu kaip pakopą į kitus darbus“), PAŠAUKIMĄ („Darbas – man vienas svarbiausių dalykų gyvenime“).
Neseniai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 982 zoologijos sodo prižiūrėtojai – o tai profesija, kur 80 proc. atstovų turi koledžo laipsnį, bet uždirba vidutiniškai 25 000 JAV dolerių per metus, – panašiai atskleidė, kad tie, kas savo darbą laiko pašaukimu („Darbas su gyvūnais man atrodo kaip gyvenimo pašaukimas“), turi ir gilų tikslą („Mano darbas daro pasaulį geresnį“). Darbą pašaukimu laikantys zoologijos sodo prižiūrėtojai buvo pasiruošę daugiau neapmokamo laiko po darbo valandų paskirti sergantiems gyvūnams. Zoologijos sodo prižiūrėtojai, be pašaukimo, išreiškė ir moralinės pareigos jausmą („Mano moralinė priedermė pasirūpinti savo gyvūnėliais kuo geriau“).
Noriu pabrėžti ir kitą akivaizdų dalyką: visai nesmerktinos ir tik tokios profesinės ambicijos kaip tiesiog noras dorai užsidirbti pragyvenimui. Tačiau daugelis mūsų trokštame daugiau. Tai žurnalisto Studso Terkelio, ano amžiaus aštuntajame dešimtmetyje apklaususio daugiau kaip šimtą dirbančių suaugusių įvairiausių profesijų atstovų, išvada.
Pagal 2014 m. „Gallup“ kompanijos atliktą apklausą, daugiau kaip du trečdaliai suaugusiųjų tvirtina, kad darbas jų nedomina, o nemažai iš jų buvo „aktyviai atsiriboję“.
Terkelio duomenys, kad tik mažuma darbuotojų darbą laiko pašaukimu, nuostabos nekelia. Tačiau ne todėl, kad nenorėtų tokio rasti. Terkelis priėjo prie išvados, kad visi ieškome „kasdieninės prasmės, kaip ir kasdieninės duonos... ieškome gyvenimo, ne tik lėtos nuo pirmadienio iki penktadienio trunkančios mirties“.
Neviltį dėl to, kad daug sąmoningų valandų praleidžiame darydami beprasmius darbus, taikliai nupasakojo Nora Watson, dvidešimt aštuonerių metų autorė, visą dieną dirbanti institucijoje, publikuojančioje informaciją apie sveikatos priežiūrą. „Daugelis mūsų ieškome pašaukimo, ne darbo, – pasakojo ji Terkeliui. – Niekas manęs taip nedžiugintų kaip darbas, kuris būtų man toks prasmingas, kad neščiausi jį namo.“ Deja, prisipažino, realiai dirbanti porą valandų per dieną, o visą kitą laiką darbą „imituojanti“.
„Aš vienintelė visame tame sumautame pastate, kurios rašomasis stalas atsuktas į langą, ne į duris. Aš tiesiog nusigręžiu nuo visko, nuo ko tik galiu. Nemanau, kad šiuo metu turiu kokį nors pašaukimą, išskyrus būti savimi, – pasakė Nora baigdama mūsų pokalbį, – tačiau už tai niekas nemoka, tad šiuo metu tiesiog dirbu institucijai...“
Atlikdamas šį tyrimą, Terkelis sutiko „keletą laimingųjų, kurie mėgaujasi kasdieniu darbu“. Bet pažvelgus iš šalies ir tie atradusieji pašaukimą ne visada darbavosi prasmingesnėse nei Nora darbovietėse. Vienas buvo mūrininkas, kitas knygrišys. Penkiasdešimt aštuonerių metų šiukšlių surinkėjas, vardu Roy Schmidtas, Terkeliui pasakojo, kad jo darbas sekinantis, purvinas, pavojingas. Pats suprantąs, kad daug kitų užsiėmimų, ir jo paties ankstesnis darbas kontoroje, daugeliui žmonių atrodytų patrauklesnis. Tačiau jis sakė: „Aš neniekinu savo darbo... Visuomenei jis reikšmingas.“
Kokį kontrastą šio pokalbio su Roy’umi pabaiga sudaro Noros svarstymams. „Kartą vienas gydytojas pasakojo man tokią istoriją. Prieš daug metų Prancūzijoje patekęs į karaliaus nemalonę būdavai pasiunčiamas dirbti žemiausių darbų, tai yra valyti Paryžiaus gatvių, – įsivaizduoju, koks anais laikais ten turėjo susikaupti šiukšlynas. Ir vieną palankumą praradusį lordą paskyrė vadovauti šiam darbui. Jis taip puikiai tvarkėsi, kad net gavo pagyrimą. Dirbo prasčiausią Prancūzijos karalystėje darbą ir už tai buvo pagirtas. Tai pirma mano girdėta istorija apie šiukšlininką, kur jo darbas šį tą reiškia.“
Parabolėje apie mūrininkus visi dirba tą patį, tačiau subjektyvi jų patirtis – tai, kaip jie patys vertina savo darbą, – dar labiau skirtis negalėtų.
Neseniai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 982 zoologijos sodo prižiūrėtojai – o tai profesija, kur 80 proc. atstovų turi koledžo laipsnį, bet uždirba vidutiniškai 25 000 JAV dolerių per metus, – panašiai atskleidė, kad tie, kas savo darbą laiko pašaukimu („Darbas su gyvūnais man atrodo kaip gyvenimo pašaukimas“), turi ir gilų tikslą („Mano darbas daro pasaulį geresnį“).
Lygiai taip ir Amy tyrimas rodo, kad pašaukimas mažai susijęs su formaliu darbo apibūdinimu. Ji įsitikinusi, kad veik bet koks užsiėmimas gali būti darbas, karjera arba pašaukimas. Pavyzdžiui, stebėdama sekretores iš pradžių beveik nesitikėjo, kad kas nors iš jų savo darbą apibūdins kaip pašaukimą. Kai ėmė grįžti duomenys, ji pamatė, kad sekretorės, lygiai taip kaip ir kitų profesijų atstovai, tokiomis pat proporcijomis buvo įsitikinusios turinčios darbą, karjerą arba pašaukimą.
Amy daro išvadą, kad profesija nelemia to, ar tai būtinai bus darbas, ar karjera, ar pašaukimas. Lemia tai, ar tą darbą dirbantis asmuo tiki, kad mūryti dar vieną plytą yra tik prievolė, ar tai ves jį į didesnę asmeninę sėkmę, ar galiausiai susies su kažkuo didesniu už save.
Sutinku. Tai, kaip suvoki savo darbą, svarbiau nei jo aprašymas. O tai reiškia, kad nuo darbo gali pereiti prie karjeros ir prie pašaukimo, nekeisdamas profesijos.
„Ką tu sakai žmonėms, – neseniai paklausiau Amy, – kai jie prašo patarimo?“ – „Daugelis mano privalantys rasti pašaukimą, – atsakė ji. – Nerimauti juos verčia įsitikinimas, kad pašaukimas yra tarytum kokia magiška esybė, kuri kažkur pasaulyje egzistuoja, laukdama, kada ją atrasime.“
Aš užsiminiau, kad panašiai klaidingai žmonės supranta ir susidomėjimą. Jie nesuvokia, kad patys turėtų vaidinti aktyvų vaidmenį atskleisdami ir gilindami savo susidomėjimą.
„Pašaukimas nėra koks galutinai susiformavęs atrandamas dalykas, – aiškina Amy patarimo prašantiems žmonėms. – Tai kur kas dinamiškiau. Kad ir ką darytumei – ar tu valytojas, ar firmos vadovas, – nuolat žvelgdamas į savo veiklą gali klausti, kaip tai susiję su kitais žmonėmis, kaip tai susiję su reikšmingesniais dalykais, kaip tai gali išreikšti giliausias tavo vertybes.
Kitaip tariant, mūrininkas, kuris vieną dieną sako „Aš kloju plytas“, kada nors gali tapti mūrininku, suvokusiu, kad „stato Dievo namus“.
Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.
