Tie, kas jau skaitė O.Pamuko romanus, ir šioje knygoje nesunkiai ras šio autoriaus kūrybai labai būdingų bruožų – jis sugeba sujungti detektyvą, meilės romaną, politines analizes, įžvalgas apie kultūrų sandūras, o pagrindinis motyvas išlieka Vakarų ir Rytų sąjunga bei priešprieša. Jo romanų siužetai iš šono gali atrodyti gana paprasti ir aiškūs, tačiau O.Pamukas sugeba viską suvelti į tokį kompozicinį mazgą, kad galiausiai sunku net suprasti, kur gi tas siūlo galas. O ir ta detektyvinė menamoji intriga dažnai tebūna tik fonas, galiausiai tampantis ne toks jau ir svarbus.
„Juodoji knyga“, „Stambulas“, „Mano vardas Raudona“, „Nekaltybės muziejus“ – daugelis šių romanų, išverstų į lietuvių kalbą, kritikų dažnai vertinami palankiau nei „Sniegas“, kuris kai kam užkliūna dėl pernelyg didelio politiškumo, tačiau bent jau man būtent šis romanas yra bene mėgstamiausias šio autoriaus kūrinys. Beje, būtent ši knyga dėl išaštrinamų Turkijos visuomenės problemų tapo kone daugiausia diskusijų sulaukusiu O.Pamuko kūriniu.
Autorius knygoje aprašomame Karso mieste tarsi kuria savotišką Turkijos mikrokosmosą. Pamirškite melancholišką „Stambulo“ grožį. Tai, kas vyksta šiame mieste, persunkta juodųjų spalvų – čia gajus fundamentalizmas, jaunos merginos žudosi, radikalieji islamistai žudo vardan tikėjimo, korupcija klesti, vyksta kova dėl valdžios, liberaliosios idėjos kietai kertasi su konservatyviosiomis. Tai – provincijos Turkija, galbūt geriau atspindinti tikrąją padėtį šalyje nei nostalgiški Bosforo pakrančių vaizdai Stambule. Kaip sakė O.Pamukas, „nesiginčysiu, visa tai gali pašiurpinti europiečius, labiau pratusius prie liberalesnių politikos metodų. Bet argi ne romanisto užduotis atskleisti ir žmogiškąją šių žmonių pusę, parodyti, kokie jie panašūs į mus?“
Šios knygos pagrindinis herojus poetas ir žurnalistas Ka po dvylikos metų, praleistų Vokietijoje, grįžta į Turkiją. Iš Stambulo jis važiuoja į pasienio miestelį Karsą rašyti leidiniui apie vyksiančius rinkimus ir mįslingas merginų savižudybes. Dar viena – turbūt pagrindinė – jo kelionės į miestą priežastis yra nuo seno puoselėjama meilė Ipekai, kuri, jis girdėjo, išsiskyrė. Ka viliasi užmegzti su ja artimesnius santykius.
Vietoje nostalgiškos kelionės į gimtinę jis stoja akistaton su realybe – prieštaravimų draskomu, skurstančiu miestu. Jis bendrauja su nusižudžiusių merginų artimaisiais, leidžiasi į pokalbius apie identitetą, tikėjimą, politiką, tradicijas. Ka giliai įklimpsta į tai, kas čia vyksta – tarpusavyje kaunasi visos įmanomos jėgos – politinės, religinės, kultūrinės, kurios griebiasi ir smurto. Jeigu jo knygoje „Mano vardas Raudona“ pasakojimas buvo dėliojamas iš skirtingų pasakotojų perspektyvų (šioje knygoje O.Pamukas irgi leidžia sau pažaisti – Ka istoriją pasakoja Orhanas Pamukas, o pats rašytojas pripažįsta, kad jo kūriniuose daugiau autobiografinių motyvų nei daugeliui atrodo), čia yra platus įdomių, išraiškingų herojų kaleidoskopas, įkūnijančių tam tikrus būdingus visuomenės bruožus.
Ka giliai įklimpsta į tai, kas čia vyksta – tarpusavyje kaunasi visos įmanomos jėgos – politinės, religinės, kultūrinės, kurios griebiasi ir smurto
Pagrindinis personažas Ka simbolizuoja pačios Turkijos padėtį, jos blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų, tarp tradicijų ir kosmopolitiškumo. Poetas, gyvenantis Vokietijoje, nesijaučia savas ten, tačiau ir grįžęs atgal į gimtinę viską stebi tarsi iš šono, per atstumą. Jis niekur nepritampa. Beje, neatsitiktinai Ka yra ne prozininkas, o poetas, tai jį tarsi pakelia visuomenės laipteliais aukštyn – anot paties O.Pamuko, poezijos kūrimas Turkijoje yra itin gerbiamas užsiėmimas, tapimas poetu nuo senų laikų buvo laikomas būdu pelnyti intelektualo vardą.
Lygiai kaip knygos puslapiuose keliaujame nuo vieno personažo prie kito, čia keičiasi ir nuotaika. Nors puslapis iš puslapio keliaujantis drebiančio sniego motyvas čia kuria ne apsivalymo, tyrumo atmosferą, o greičiau jau liūdesį ir gana slogoką nuotaiką („jau pirmąją Karse praleistą dieną Ka prarado sniego žadinamą nekaltumo pajautą. Sniegas čia buvo varginantis, gniuždantis, atgrasus“), ji keičiasi ir grotesko link, mąslumą ir melancholiją keičia siurrealistiniai potėpiai. Humoro čia gal net daugiau nei kituose O.Pamuko kūriniuose.
Kaip ir kitus O.Pamuko kūrinius, taip ir šį skaityti nėra labai lengva. Šiame romane, kurį daugelis lygina su F.Dostojevskio kūriniais, autorius vinguriuoja sakinių labirintais, nardina skaitytoją į klampų pasakojimą, O.Pamukas yra autorius, kurio kūrinių skaitymui reikia apsišarvuoti kantrybe. Be to, autorius, kaip visuomet, pateikia įvairių istorinių, kultūrinių aliuzijų, poteksčių, poetinių metaforų, kurias ne visuomet lengva išgliaudyti ir kurios belieka kritikų interpretacijų reikalu. Tačiau skyrusiems jam laiko, kantrybės, O.Pamukas apdovanoja išties puikiu pasakojimu.
O.Pamukas sakė, kad „Sniegas“ – istorinis romanas, kurį jis rašė tuomet, kai atrodė, kad šalyje valdžią užgrobs islamo fundamentalistai, ir teigia tikįs, kad situacija smarkiai pasikeitė. Tačiau padėtis pastaruoju metu šalyje leidžia sakyti, kad nebūtinai Karso miestas „Sniege“ toks jau tolimas nuo to, kokios tendencijos pastebimos Turkijoje šiuo metu. Pats O.Pamukas pastaruoju metu išsakė nuogąstavimus, kad raiškos laisvė Turkijoje nusmuko iki labai žemo lygio, šalyje įsivyrauja baimės atmosfera. O ir pats O.Pamukas vis dažniau tampa Vyriausybės šalininkų kritikos taikiniu. Kokia gi yra ta visuomenės susiskaldymo, baimės ir netolerancijos atmosfera, kaip ji kuriama? Apie tai O.Pamukas ir rašo „Sniege“, kuris, pasirodo, yra ne visai toks jau ir istorinis romanas.
