Sekite 15min Google
Mirko Vackės požiūris į istorinį įvykį priminė mano pačios, septintokės, reakcijas į Rugsėjo 11-osios įvykius JAV. Tą popietę grįžau iš mokyklos tikėdamasi įsijungti savo mėgstamą serialą, o per televiziją, mano didžiam nusivylimui, rodė kažkokius griūvančius dangoraižius...
Pasaulyje garsus autorius lapkričio 25–27 d. lankysis Vilniuje ir ves komiksų dirbtuves literatūros industrijos dienose „Kūrėjų sala“, ta proga pasikalbėjome, kodėl jis nemėgsta „grafinių romanų“, apie knygos „Kinderland“ sėkmę ir tai, ką reiškia būti populiariu komiksų autoriumi Vokietijoje.
– Lankėtės Lietuvoje dar 2013-aisiais, kai vedėte dirbtuves studentėms, vėliau tapusioms žinomomis knygų autorėmis, o paskui drauge išleidote komiksų knygą „Piešiant XX amžių“ (Drawing the XX Century). Kas įsiminė iš to vizito? Ar Lietuvoje atpažinote ką nors artima Rytų Vokietijai?
– Kai griuvo Berlyno siena, aš dažnai keliaudavau po buvusias Rytų bloko šalis. Kuo daugiau metų praslinkdavo po sienos griūties, tuo labiau džiūgaudavau aptikęs mus vienijančios praeities reliktų – senas „Ladas“ („Žigulius“?), muziką, patiekalus ar tiesiog supratimą, kad mes, Rytų europiečiai, vis dar kažkuo išsiskiriame. Baltijos šalyse apsilankiau gana vėlai ir, sorry, bet baisiai nustebau – maniau, kadangi jos dar toliau nuo Lenkijos, taigi turėtų būti dar labiau rytų europietiškos. Ir tada netgi šiek tiek nusivyliau pamatęs, kad jos labiau primena mini Skandinaviją. Tačiau gerai atsimenu, kad universitete mačiau VDR pagamintą „Polylux“ skaidrių projektorių!
– Viename žymiausių jūsų komiksų „Kinderland“ apie istorinį Berlyno sienos griuvimą pasakojate iš vaiko perspektyvos. Tą ypatingą dieną septintokui Mirkui Vackei praleistas stalo teniso turnyras atrodo svarbesnis negu kažkokios sienos atvėrimas. Kaip dabar matote politinę situaciją Vokietijoje ir pasaulyje iš suaugusio žmogaus perspektyvos? Ar jaučiate, kad išgyvename dar vieną istorijos lūžį?
– Dabar, būdamas suaugęs, esu dėkingas tėvams, kad vaikystėje mums leido nejausti Šaltojo karo grėsmės. Suprantama, mes apie Šaltąjį karą iš savo naivios vaikiškos perspektyvos žinojome, bet tai atrodė labiau kaip dviejų skirtingų sistemų varžybos, siekiant įrodyti, kad būtent viena iš jų yra kažkuo geresnė žmonijai už kitą. Šiais laikais, kai tiek daug girdime apie skandalus ir nežmonišką politikų elgesį aplinkosaugos ir ekonomikos srityse – o tai yra stipriųjų kova prieš silpnesniuosius – pasidaro sunku įskiepyti savo vaikams kokius nors idealus. Juolab, kad pasaulio galingiesiems į visa tai nusišvilpt.
– Jūsų knygoje „Kinderland“ nematome komiksus skaitančių vaikų. O kokią reikšmę jie turėjo jūsų vaikystėje? Ar šis žanras apskritai buvo skaitomas ir lengvai pasiekiamas VDR?
– Buvo kokie trys skirtingi žurnalai ir kiekvienas jų turėjo keletą puslapių, skirtų specialiai tam leidiniui kurtiems komiksams. Žurnaluose dedamas turinys, o dažnai ir patys komiksai, buvo persmelkti propagandos. Tačiau buvo ir „Mosaik“ – autorių kolektyvo kuriamas žurnalas, kuriame spausdinti komiksai istorinėmis temomis.
Kam pavykdavo susimedžioti tą daugelio geidžiamą nepropagandinį žurnalą, tam gerai sekdavosi istorijos pamokose.
Kam pavykdavo susimedžioti tą daugelio geidžiamą nepropagandinį žurnalą, tam gerai sekdavosi istorijos pamokose. Anuometiniai jo skaitytojai iki šiol perka jį savo vaikams. Retkarčiais mūsų rankose atsidurdavo iš Vakarų kontrabandiniu keliu atkeliavę komiksai – „Asteriksas“, „Laimingasis Lukas“ („Peliukas Mikis“ greitai atsibosdavo, nes kartodavosi siužetai). Tuos komiksus vis iš naujo skaitydavau ir perpiešdavau.
– Kokie šiuolaikiniai komiksų autoriai, kuriantys suaugusiesiems, patektų į jūsų mėgstamiausiųjų penketuką?
– Išrinkti penketuką nelengva. Jame neabejotinai turėtų būti prancūzų kūrėjų. Be abejonės, Riadas Sattoufas, Christophe'as Blainas, taip pat įtraukčiau ir Bill'ą Wattersoną. Taip pat du vokiečių autorius – Mikaelį Rossą ir Ferdinandą Lutzą. Jie puikiai piešia ir puikiai pasakoja istorijas... Po galais, išvardijau vien senus vyrus, nors šiuolaikinė komiksų scena gerokai jaunesnė ir įvairesnė.
– Lietuvoje jau turime susiformavusią komiksų kultūrą, tačiau literatūros lauko atstovai, menkiau susipažinę su šiuo žanru, grafinius romanus vis dar linkę automatiškai priskirti paauglių literatūrai. Kokia situacija Vokietijoje? Kiek suprantu, jūsų „Kinderland“ iš pradžių taip pat buvo skirtas suaugusiesiems?
– Vokietijoje žodžio „komiksas“ problema mus kamavo ilgai, todėl leidėjai ir sugalvojo rinkodaros triuką – pavadino komiksus „grafiniais romanais“, taip tarsi paskatindami ir suaugusiuosius išbandyti šią mediją. Tuo terminu apibūdinamos ilgesnės, rimtesnės, vientisą siužetą turinčios istorijos. Na, jeigu kam nors reikia kitokio pavadinimo, man visiškai netrukdo, nors iš esmės, tai vis tiek yra komiksai.
Maloniai nustebau, kad komiksą skaito ir daugybė suaugusiųjų.
Tiesa, kad „Kinderland“ iš pradžių kūriau savo kartai, gyvenusiai VDR, norėdamas priminti jiems įvairias atpažįstamas bendros praeities detales: ar prisimenate tą, o aną? Ir, žinoma, dėl to, kad toje santvarkoje gyvenau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje, galėjau papasakoti istoriją tik iš vaiko perspektyvos. O dar ir tas mano gana mielas piešimo stilius. Bet tada, knygai išėjus, maloniai nustebau, kad komiksą skaito ir daugybė suaugusiųjų iš Vakarų Vokietijos, taip pat vaikų, gimusių ir augusių jau po Berlyno sienos griūties. Pasirodo, jiems taip pat pavyko susitapatinti su veikėjais ir situacijomis. Štai todėl vėlesniuose komikso leidiniuose pridėjau aiškinamąjį žodynėlį.
– Ką reiškia būti populiariu komiksų autoriumi? Ir kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Laimei, būdamas komiksų kūrėjas niekada netapsi toks garsus kaip aktoriai ar muzikantai. Aš taip pat nesu labai žinomas, tad gyvenu gana paprastą gyvenimą. Šiuo metu mano pagrindinis darbas – buvimas trijų mažamečių tėčiu. Ir greta to nemažai laiko praleidžiu tvarkydamas įvairius administracinius reikalus – planuoju susitikimus su skaitytojais, dirbtuves ir nedidelius kūrybinius projektus. Be to, netrukus „Kinderland“ bus išleistas Italijoje ir Slovėnijoje. Dar, pavyzdžiui, Lublianoje turėsiu ištapyti mano leidyklos miestui padovanotą betoninį stalo teniso stalą.
– Taip pat jūs pradėjote kurti knygas, skirtas mažiesiems skaitytojams. Kuo šis žanras skiriasi nuo komiksų suaugusiems?
– Jei atvirai, nežinau, nes savo knygose vaikams šiek tiek šaipausi iš šito žanro. Tiksliau būtų galima pasakyti, kad jos skirtos tėvams, kuriems tenka tas knygas savo vaikams pirkti ir skaityti garsiai. Na gerai, jose pilna ir vaikiškų juokelių, patinkančių tam vaikui, kuris tebegyvena manyje. Norėtųsi, kad jos teiktų džiaugsmo visai šeimai.
– Kaip manote, ar populiarumas kartais nepakiša kojos komiksų kūrėjui, kai norisi sulaukti rimtų recenzijų, literatūrologų dėmesio? Kiek jums apskritai svarbūs atsiliepimai apie savo knygas, kad ir tokiose platformose kaip „Goodreads“?
– Savo lauke nelabai sulaukiu tokių rimtų komiksų recenzijų. Apie išties populiarius komiksus masinė žiniasklaida paprastai nerašo, todėl kai laikraštyje paminimas koks nors komiksas, visi labai džiaugiasi. Tiesa, recenzentai tas retas progas dažniausiai išnaudoja rašydami apie savo mėgstamiausius kūrinius. „Blogi“ komiksai tiesiog ignoruojami. O „Goodreads“ tikrai įdomi platforma. Kad ir kaip keista, ją atradau visai neseniai. Labai nustebau pamatęs, kad „Kinderland“ ten turi net 800 atsiliepimų įvairiausiomis kalbomis. Ten yra ne tik pagyrų, bet ir kritiškų komentarų iš tų, kuriems knyga nepatiko.
– Kokių netikėčiausių atsiliepimų ar istorijų apie savo komiksus esate išgirdęs?
– Visada labai džiaugiuosi sulaukęs skaitytojų komentarų ir atsiliepimų. Kadangi dauguma mano komiksų pasakoja apie kasdienes situacijas, skaitytojams dažnai jose būna malonu atpažinti savo pačių patirtis. Labai džiaugiausi, kai „Kinderland“ išėjo Pietų Korėjoje, todėl kad ji taip toli, ten visai kitokia komiksų kultūra. Ir jie taip pat turi sieną (tik, deja, neįsivaizduoju, kad tos dvi šalys kada nors vėl galėtų susijungti).
Labiausiai mane džiugina žmonės, kurie prisipažįsta iš tiesų nemėgstantys komiksų. O knygą paėmę į rankas, nes iš kažko gavę dovanų. Iš pradžių nesusižavėję piešimo stiliumi, galiausiai buvę nuginkluoti. Ir taip komiksų pasaulyje atsiranda dar vienas naujas skaitytojas.
