Mantas Adomėnas apie naują savo knygą „Barbarų įsiveržimai“: „Keičiasi tik barbarų pavidalas“

Renginį moderavo Jūratė Žuolytė. Knygos pristatymas prasidėjo nuo žiūrovų klausimų, o pats M.Adomėnas prisipažino, kad Kauno knygų mugės auditorija yra pirmoji, kuriai jis pristato naująjį romaną.

„Tik vakar iš leidyklos pasiėmiau knygą“, – sakė rašytojas.

„Barbarų įsiveržimų“ pagrindinis veikėjas – literatūros profesorius Gerardas Gavronskis, kurio gyvenimą supina akademinės intrigos, manipuliatyvūs santykiai ir šnipinėjimo istorija. Tuo metu vienas po kito įtartinomis aplinkybėmis miršta operatyvininkai, dalyvavę nepavykusioje Biuro operacijoje.

Nors veikėjai nauji, romanas išlaiko ryšį su ankstesne M.Adomėno kūryba.

„Veikėjai kiti nei knygoje „Moneta & labirintas“, bet pasaulis, kuriame vyksta knygos veiksmas – tas pats. Iššūkiai taip pat atpažįstami“, – sakė autorius.

„Moneta & labirintas“ 2023 m. buvo išrinkta Metų knyga, o antroji dilogijos dalis 2024 m. tapo bestseleriu Nr. 1. Vis dėlto „Barbarų įsiveržimai“ nėra tiesioginis ankstesnio romano tęsinys.

„Tai nėra „Moneta & labirintas“ tęsinys. Tik yra bazinė informacija šioje knygoje apie „Monetą ir labirintą“, – paaiškino M.Adomėnas.

Paklaustas, ar naujasis romanas sulauks antros dalies, rašytojas buvo kategoriškas.

„Ne, antros dalies nebus, čia yra visa knyga. Bet tai nereiškia, kad baigsis mano rašomos knygos“, – sakė jis.

Kas yra tie barbarai?

Vienas pagrindinių klausimų, lydėjusių pokalbį, buvo pats romano pavadinimas. Kas yra M.Adomėno „barbarai“?

„Taip, bet jų yra daugiau negu galima nuspėti“, – į klausimą, ar knygoje įvardijama, kas yra barbarai, atsakė autorius.

Pasak jo, romanas kalba apie pasaulį, kuriame grėsmių nuolat daugėja, todėl žmogus negali tikėtis atrasti visiškai saugaus kampelio.

„Knyga apie tai, kiek kainuoja buvimas pasaulyje, kur grėsmių vis daugėja. Istorija niekada nesibaigia. Saugaus kampelio nebus pasaulyje, nuolat reikia nusiteikti, kad reikės reaguoti ir gintis. Grėsmės nesibaigia“, – sakė M.Adomėnas.

Saugaus kampelio nebus pasaulyje, nuolat reikia nusiteikti, kad reikės reaguoti ir gintis.

Tačiau „barbarai“ jam nėra vien išorinis priešas.

„Ir ta, ir daugybė kitų prasmių. Knyga yra bandymas pamąstyti apie tai, kokios barbarybės mums gresia. Taip, be abejo, ir tie išoriniai, jie niekur nedingo ir jų tik gausėja. Bet taip pat ir vidinė barbarybė – nuo susitapatinimo su priešo kategorijomis, kokias vertybes mes apskritai giname ir barbarybė, ant kurios ribos visą laiką balansuoja žmogaus asmenybė ir kuriam gresia nuslysti į savo žemesnį „aš“ ir tapti šalutiniu veikėju savo paties gyvenimo istorijoje.“

J.Žuolytė klausė, ar dabartinis laikotarpis iš tiesų yra išskirtinis, ar barbarai visada buvo šalia.

„Keičiasi tik barbarų pavidalas. Nėra taip, kad mes apsigynę nuo vienos grėsmės pateksime į saugų pasaulį, kur bus galima nurimti. Nuolatinė gynyba – yra naujoji istorinė fazė. Šitas šimtmetis bus toksai“, – teigė rašytojas.

Keičiasi tik barbarų pavidalas. Nėra taip, kad mes apsigynę nuo vienos grėsmės pateksime į saugų pasaulį, kur bus galima nurimti, nuolatinė gynyba – yra naujoji istorinė fazė.

Pasak jo, tikėjimas, kad galima tiesiog atsitraukti nuo pasaulio grėsmių, turi savo kainą.

„Gyventi ramiai galima tik tikrovės praradimo sąskaita“, – sakė M.Adomėnas.

Į romaną patenka ir tikrovės grėsmės

M.Adomėnas neslėpė, kad rašant jį domina tai, kas realiame pasaulyje galėtų nutikti. Vis dėlto jis pabrėžė, kad „Barbarų įsiveržimų“ nereikėtų skaityti kaip tikrų žmonių ar įvykių atspindžio.

„Santykis tarp įsivaizduojamo ir tikro pasaulio yra sudėtingas. Žmonės, kurie bandytų knygą skaityti kaip tikrovės užrašą, labai smarkiai klystų. Tikrovė gali įkvėpti, ji suteikia spalvas, bet sukonstruotas pasaulis turi savo logiką ir jis gyvena pagal ją“, – aiškino autorius.

Jis teigė, kad romanas tyrinėja realias galimybes, tačiau jame nėra konkrečių realių žmonių ar įvykių, tik pakeisti vardai.

„Romanas tyrinėja realias galimybes, kurios gali įvykti, bet tai nėra kalbėjimas apie realius žmones ar realius įvykius pakeistais vardais. Negerbčiau literatūros žanro, kuris nedrįsta pasakyti atvirai ir tada kažką maskuoja“, – sakė M.Adomėnas.

Anot jo, knyga leidžia pažvelgti į tai, kas galėtų nutikti valstybei, visuomenei ir pačiam žmogui.

„Tai kūrinys apie tai, kas gali būti, kaip gali įvykti. Tai galimybė apmąstyti mūsų politinę būtį, valstybės būtį, bet kartu ir asmeninę, ir visuomenę, kurioje gyvename. Tai bandymas pažvelgti, kas gali nutikti, kokios grėsmės, kokie barbarai gali įsiveržti ir ko reikia, kad mes prieš juos atsilaikytume? Apie tai ir yra knyga šita“, – teigė rašytojas.

Rašydamas nežino, kuo viskas baigsis

J.Žuolytė atkreipė dėmesį, kad „Barbarų įsiveržimų“ rašymo stilius šiek tiek skiriasi nuo „Monetos & labirinto“.

„Gal autorius bręsta. Šiek tiek keičiasi tonacija ir noras kalbėti apie kiek kitą pobūdį“, – pastebėjimą komentavo M.Adomėnas.

Pasak jo, naujajame romane požiūris į žvalgybą yra ne toks metafiziškas, tačiau išlieka egzistencinis, be to, knygoje atsirado daugiau ironijos.

„Kad sau pačiam nenusibosčiau, norisi paeksperimentuoti ir pakeisti temą“, – sakė jis.

Rašytojas taip pat prisipažino, kad pradėdamas knygą dažniausiai neturi aiškaus plano, kuo istorija baigsis.

„Kai pradedu rašyti knygą, nežinau, kuo visa tai baigsis, mane patį pabaigos kartais nustebina“, – teigė M.Adomėnas.

Kai pradedu rašyti knygą, nežinau, kuo visa tai baigsis, mane patį pabaigos kartais nustebina

Pasak jo, rašymo procese daug kas atsiskleidžia savaime. Pradžioje jis dažniausiai turi veikėją arba sceną, nuo kurios viskas prasideda.

„Ne, tikrai ne prieš rašydamas, rašymo eigoje daug kas atsiskleidžia. Pačioje pradžioje turiu veikėją arba sceną, kurie yra pirmas vaizdas“, – pasakojo autorius.

M.Adomėnas taip pat atskleidė, kad jau numatoma nauja knyga ir trečiosios knygos veiksmas jau numatytas Romoje.

„Praskleisiu uždangą, trečiosios knygos veiksmas vyksta Romoje“, – sakė jis.

Vis dėlto apie naujo romano žanrą ir tai, ar jis tikrai bus parašytas, M.Adomėnas kalbėjo atsargiai.

„Aš rašau tada, kai suintrigavęs siužetas pats pasisiūlo. Tai, kas mane domina toliau, būtų visai kito žanro kūrinys. Koks žanras, aš nesakysiu, bet tai irgi bus romanas. O gal išvis nebebus įdomu rašyti, gal pradėsiu auginti pomidorus“, – juokėsi jis.

Pokalbio pabaigoje J.Žuolytė paklausė, kas M.Adomėnas vis dėlto yra labiau – rašytojas, politikas ar diplomatas.

„Ar čia reikia pasirinkti? Tol, kol yra įdomu rašyti, tol, kol žmonėms bus įdomu skaityti tai, ką parašiau, tai tol gal ir būsiu rašytojas, bet viskas gali pasikeisti. Tai suderinama su visomis kitomis pareigomis. Ar aš esu labiau diplomatas ar rašytojas? Turbūt labiau klasikinis filologas“, – atsakė jis.