Praėjusį ketvirtadienį buvo paskelbta, kad vengrų rašytojui skirta Nobelio literatūros premija, ir jis staiga tapo geidžiamiausiu pašnekovu literatūros pasaulyje. Buvo planuota, kad jis bus ir pagrindinė Frankfurto knygų mugės atidarymo spaudos konferencijos žvaigždė, tačiau visgi šis susitikimas atšauktas – paskelbta, kad rašytojas susirgo.
Visgi jis mugėje matomas – Vengrijos stende gausiai išdėliotos jo knygos, jo knygas Vokietijoje leidžianti leidykla pagamino didelius plakatus, kuriais papuošė savo stendą, ir net pagamino jam skirtus ženkliukus.
Vieną iš tų ženkliukų įsisegusi ir A.David, su kuria susitinkame Vengrijos stendo mugėje vakarėlyje. Ji neslepia džiaugsmo Nobelio premijos skyrimu – rašytojas ištikimas leidyklai nuo pat savo karjeros pradžios, o pati A.David su šiuo rašytoju dirba dešimt metų, – nuo tada, kai tapo „Magveto“ vadove.
– Kaip rašytojas reagavo į Nobelio premiją? Iškart po paskelbimo jis nedavė jokių interviu.
– Jis buvo labai laimingas, bet kartu ir priblokštas. Kai paskambino mums, padėkojo kolegoms iš leidyklos ir sakė, kad dabar supranta Samuelio Becketto žodžius – „laimėti Nobelio premiją reiškia katastrofą“.
– Panašu, kad jis nemėgsta viešumo, interviu ir didelio dėmesio?
– Taip, jis retai pasirodo viešumoje. Tačiau dalyvauja festivaliuose ir per pastarąjį dešimtmetį pelnė daugybę apdovanojimų – tarp jų „Formentor“ premiją ir tarptautinę „Man Booker“ premiją. Tokiais atvejais jis pasirodo viešai. Pavyzdžiui, kitą savaitę jis vyks į literatūros festivalį Portugalijoje – šis renginys suplanuotas dar prieš Nobelio paskelbimą.
– Esu matęs nuotraukų iš Frankfurto, kur jis kalba keliolikai žmonių, o dabar staiga visas pasaulis nori jo klausytis.
– Vengrijoje jis labai populiarus. Kai tik pasirodo viešai, susirenka šimtai žmonių. Pastarąjį kartą, kai pasirašinėjo knygas, tai truko tris valandas – tai buvo vasaros knygų festivalyje prieš trejus metus. Nors jis nėra komerciškai labai sėkmingas rašytojas, literatūros pasaulyje turi ištikimą ir nuolat atsinaujinančią auditoriją – kiekviena nauja karta jį atranda iš naujo.
– Ar galima sakyti, kad jis – vienas žinomiausių rašytojų šiuo metu Vengrijoje?
– Taip, jis tikrai labai žinomas. Turi nuolatinę, nors ir ne milžinišką, bet pastovią auditoriją. Jau keturis dešimtmečius jo knygos parduodamos stabiliai. Kiekviena nauja karta jį atranda iš naujo. Jis tapo neatsiejama Vengrijos literatūros ir kultūros dalimi.
– Tačiau, kiek suprantu, premjeras Viktoras Orbánas nėra tarp jo gerbėjų.
– Taip, ir jis pats Orbáno taip pat nemėgsta.
– Kokia buvo oficiali reakcija į Nobelio premijos skyrimą šiam rašytojui?
– Nors L.Krasznahorkai nėra „Fidesz“ partijos šalininkas, dauguma valdžios atstovų į tai pažiūrėjo per nacionalinio pasididžiavimo prizmę – džiaugėsi dar vienu vengru Nobelio laureatu. Man atrodo, kad Orbánas oficialiai pasveikino, bet tiksliai to nežinau.
– Ar jis šiuo metu gyvena Vengrijoje?
– Jis savo gyvenamą vietą dalina tarp Vengrijos, Triesto ir kelių kitų vietų Europoje.
Tereikia priprasti prie ritmo
– Įsivaizduoju, kad dabar daugybė žmonių atras jo kūrybą, tačiau daliai jų L.Krasznahorkai knygos gali pasirodyti pesimistiškos, sudėtingos.
– Taip, jo kūryba tikrai nėra optimistinė, bet mes leidykloje stengiamės kovoti su išankstine nuostata, kad jo knygas sunku skaityti. Tarkime, ne visos jo knygos parašytos ilgais sakiniais. Pavyzdžiui, „Šėtoniškas tango“, jo pirmasis ir, ko gero, svarbiausias romanas, toks nėra. Tereikia kokių dvidešimties minučių priprasti prie jo ritmo – tada net nebejauti, kad nėra taškų, nes tekstas toks tikslus ir aiškus.
– Lietuvių vertėjas, išvertęs „Šėtoniškas tango“ ir „Priešinimosi melancholiją“, yra sakęs, kad tai buvo vieni sunkiausių jo vertimų.
– Taip, vertėjams tenka atrasti ypatingą stilių. Jo kalba unikali – ir žodžių pasirinkimu, ir sakinių struktūra. Iš pirmo žvilgsnio jo kūryba atrodo suprantama, bet įsigilinus atsiveria daugybė prasmių sluoksnių. Jis pats sako, kad vis rašo tą pačią knygą – tik kiekvieną kartą bando prie jos prieiti iš kitos pusės.
Iš pirmo žvilgsnio jo kūryba atrodo suprantama, bet įsigilinus atsiveria daugybė prasmių sluoksnių.
– Tiesą sakant, daugybė žmonių, ir aš pats, pirmiausia atrado jį per Bela Tarro filmus, sukurtus pagal jo knygas ir kuriems pats rašytojas kūrė scenarijus. Pavyzdžiui, „Šėtoniškas tango“.
– Taip, tai labai padėjo išauginti jo tarptautinę auditoriją. Vengrijoje jis pirmiausia buvo žinomas kaip rašytojas, o užsienyje jį išgarsino filmai. Įdomu tai, kad filmas „Šėtoniškas tango“ netgi tamsesnis už knygą.
– Tačiau šiam filmui irgi reikia ryžto – visgi trunka daugiau kaip septynias valandas.
– Taip, bet nors trunka septynias valandas, jis nė kiek nenuobodus – pradėjęs žiūrėti, tiesiog panyri į jo pasaulį.
Laukė daug metų
– Kokią jo knygą rekomenduotumėte tiems, kurie dar nieko iš jo kūrybos neskaitė?
– Siūlyčiau pradėti nuo „Šėtoniško tango“. Kai kurie kolegos rekomenduoja jo apsakymus, bet, mano manymu, „Šėtoniškas tango“ yra geriausias būdas pradėti pažintį su jo kūryba. Ši knyga išversta į daugybę kalbų ir yra prieinamiausias jo kūrinys.
– Lietuvoje išleisti du jo romanai. Dabar jie bus perleisti. Turbūt toks ažiotažas vyksta visame pasaulyje?
– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Nuostabu matyti, kad tiek daug rašytojų ir leidėjų nuoširdžiai džiaugėsi jo laimėjimu. Net Nobelio komitetas pabrėžė, kad apdovanojimas skirtas už visą jo kūrybos visumą, o ne už vieną kūrinį.
– Ar jūs patys tikėjotės, kad L.Krasznahorkai laimės Nobelio premiją?
– Taip, jau kelerius metus to tikėjomės. Leidykloje net nusistovėjo tradicija susėdus kartu žiūrėti Nobelio premijos paskelbimą. Kiekvienais metais sakydavome: „Šiemet vėl nerado tinkamo žmogaus“. O šiemet, kai ištarė jo pavardę, tiesiog ėmėme šaukti iš džiaugsmo.
Leidykloje net nusistovėjo tradicija susėdus kartu žiūrėti Nobelio premijos paskelbimą.
– Tiesą sakant, aš ir pats tądien netgi paskelbiau „Facebook“, kad labai norėčiau, kad jis laimėtų. Tačiau atrodė, kad tai vis tiek nelabai realu.
– Taip gali atrodyti. Tačiau juk Nobelio premijos paskelbimo dieną jo kūryba jau buvo išversta į 42 kalbas, ir šis skaičius vis auga. Tai rodo, koks platus yra jo skaitytojų ratas.
„Tikras džentelmenas“
– Ar prisimenate savo pirmąjį įspūdį, kai perskaitėte „Šėtonišką tango“?
– Įsimylėjau ją iškart. Knyga pasirodė 1985-aisiais, ir jau tada buvo išspausdinta net 5000 egzempliorių tiražu – didelis skaičius debiutiniam romanui. Leidykloje iškart suprato, kad tai ne tik naujas talentas, bet tikras rašytojas. Daugeliui mūsų jo knygų skaitymas tapo tam tikru literatūrinio brendimo ženklu.
– Viename interviu jis yra sakęs, kad nenori, jog žmonės skaitytų jo knygas. Ar taip sakė rimtai, o gal tik provokavo?
– Kartais jis mėgsta provokuoti. Viename interviu yra pasakęs, kad sakinius jam padiktuoja angelas. Jam patinka kurti mistikos aurą, bet iš tiesų jis labai mandagus, švelnus ir mąslus žmogus.
Viename interviu yra pasakęs, kad sakinius jam padiktuoja angelas. Jam patinka kurti mistikos aurą, bet iš tiesų jis labai mandagus, švelnus ir mąslus žmogus.
– Sakote, kad Vengrijoje jis sulaukia daug dėmesio. Kaip jis mėgsta pristatyti savo knygas?
– Jis nemėgsta įprastų knygų pristatymų – pokalbio ir ištraukų skaitymo. Jam labiau patinka paversti tai teatralizuotu pasirodymu. Pavyzdžiui, 2016 m., kai pasirodė romanas „Báró Wenckheim hazatér“, pristatymas vyko visiškoje tamsoje. Ir publika, ir kalbėjusieji buvo apsirengę juodai, o scenoje skaičiusieji ištraukas naudojo naktinio matymo akinius, kurie paprastai naudojami medžioklėje. Renginio pabaigoje visiems buvo pademonstruotos juodai baltos buvusiųjų scenoje nuotraukos.
– Sakote, kad jis mėgsta provokuoti, bet yra mandagus. Kaip dar apibūdintumėte jo asmenybę?
– Jis tikras džentelmenas – mandagus, turintis puikų humoro jausmą ir labai dėmesingas. Jis mėgsta skaityti naujų rašytojų kūrybą, ypač jaunų autorių, ir jei kas nors jam patinka, susisiekia asmeniškai. Jam iš tiesų rūpi kiti žmonės ir jis nuoširdžiai palaiko jaunuosius talentus.
Disciplinuotas rašytojas
– Kaip vyksta darbas su juo leidykloje?
– Jis labai disciplinuotas. Jei pažada atiduoti rankraštį po pusmečio – tikrai taip ir padaro. Mes dažniausiai siūlome tik smulkius pataisymus. Jis kruopštus ir atiduoda jau beveik visiškai parengtus darbus.
– Tad su jo knygomis dirbti lengva?
– Iš esmės – taip. Turime nusistovėjusią rutiną: pirmiausia aš perskaitau rankraštį ir pateikiu savo įspūdžius, tada pagrindinis redaktorius prideda pastabas, o kolegė peržiūri kalbą. Jis labai įdėmiai apsvarsto kiekvieną pasiūlymą. Be to, jis labai glaudžiai dirba su knygų viršelių dizaineriu – prieš pradedant darbą jam išsamiai papasakoja visą knygos istoriją. Tai tapo kone judviejų ritualu. Tačiau tie pokalbiai vyksta tik tarp judviejų… Aš taip norėčiau kada nors atsidurti kažkur ten kampe ir paklausyti, ką jie kalbasi… Bet ne, tai tik jų reikalas.
– Jis bando koreguoti, koks viršelis turėtų būti?
– Tik tuomet, jei jam kas nors iš tiesų nepatinka. Paprastai jis visiškai pasitiki dizaineriu.
Apokaliptiškas, bet kartu labai žmogiškas
– Kuriose šalyse, be Vengrijos, jis populiarus?
– Vokietijoje jis tikra žvaigždė, gana gerai žinomas Jungtinėje Karalystėje ir JAV, vertinamas visoje Europoje. Šią vasarą, dar prieš Nobelio paskelbimą, buvo surengta didelė paroda, skirta jo kūrybai – joje buvo net pasaulio žemėlapis, pažymėtas visomis vietomis, kur gyvena jo knygų personažai.
– Kaip trumpai apibūdintumėte jo kūrybą tiems, kurie jo dar neskaitė?
– Sudėtingas klausimas. O kaip jūs pats apibūdintumėte?
– Na, kai po Nobelio premijos daviau kelis interviu, vis minėjau žodžius apokaliptinis, pesimistinis, taip pat, kad turi labai savitą stilių.
– Taip, sutinku. Apokaliptiškas, bet kartu labai žmogiškas. Jo stilius unikalus – ilgi, tarsi upės srovė tekantys sakiniai, kupini filosofinės minties ir emocijos. Kai kas vadina jį pesimistu, bet aš sakyčiau, kad jis tiesiog realistas – jis rašo apie pasaulį tokį, koks jis yra.
– Ir jo kūryba labai tinkama tokiam pasauliui, kokiame mes gyvename dabar.
– Taip, tai visiška tiesa.
