Prieš penkis dešimtmečius šiose vietose abipus Ukmergės plento, jungusio Vilnių su Ryga, buvo išsidėstęs ne vienas kaimas – žmonės čia augino vištas, laukuose baubė karvės, o tarp laukymių ir gojelių buvo išsibarsčiusios kaimiškos pirkios su senais sodais ir šuliniais.
Šitoks – kaimiškas – Fabijoniškių gyvenimas kaip tik ir atgyja R.Miečkovskio atsiminimų knygoje „Mano Fabijoniškės“.
-
Kai Fabijoniškės dar buvo kaimas: Varšuvoje gyvenančio rašytojo knygoje – prisiminimai apie nežinomą Vilniaus istoriją
-
Literatūrologė Neringa Butnoriūtė: „Mūsų kritikai šiandien labiausiai trūksta nepriklausomybės“
-
Fotomenininkas Alis Balbierius: „Esu sumautas estetas. Kartais labai nenoriu juo būti“
„Kadaise egzistavusio Fabijoniškių kaimo nebeliko, nebeliko ir ten gyvenusių žmonių. Tai buvo paprasti žmonės, apie kuriuos niekas nežino ir turbūt nesužinotų, todėl rašydamas siekiau nenutolti nuo dokumentikos, paminėti pavardes – norėjau įamžinti tuos žmones, parodyti, jog jie tikrai egzistavo“, – teigia knygos autorius.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš šios prisiminimų knygos. Knygą išleido leidykla „Slinktys“, į lietuvių kalbą išvertė rašytoja ir vertėja Birutė Jonuškaitė.
Vaikystėje namuose dažnai skambėjo nesuprantamas žodis kolchozas. Turbūt todėl, kad tėvai kiek įmanydami stengėsi į jį neįsirašyti, nors spaudė juos nepakeliamais mokesčiais.
Po karo tėvas atsisakė darbo prie geležinkelio ir įsidarbino naujame fabrike netoliese esančiuose Lužuose (Łuże). Iš pradžių ten buvo gaminamos kailinės kepurės ir veltiniai, vėliau veikė pūkų valykla, dar vėliau – galanterijos įmonė.
Motina laikėsi prie namų: dirbo valytoja netoli esančioje mokykloje, paskui uždarbiavo kaip siuvėja. Kurį laiką apie mūsų buvusį turtą bylojo ištuštėjęs kluonas.
Apie kolchozą daugiau sužinojau, kai iš mūsų atėmė ir kluoną – jame buvo įrengtas vienas iš sovietinių sandėlių. Atvažiuodavo vežimai ir sunkvežimiai su įvairiausiais kroviniais. Kadangi nepriklausėme kolchozui, mums buvo skirta mažiau žemės ir už tą pačią dar reikėjo kažkiek valandų atidirbti. Taigi padėdavome motinai ravėti burokus ir taip prisidėdavome prie kolektyvinės liaudies gerovės.
Tuo metu netoliese buvo pasodinta topolių alėja, kurios kuklias liekanas dar ir šiandien galima pamatyti Pašilaičiuose (Po szyłajcie). Taip pat buvo pastatyta jovarais apsodinta pavėsinė.
Tačiau joje, be vaikų, niekas neprisėsdavo, nevarinėjo kalbų apie šviesią ateitį, todėl pavėsinė greitai apžėlė piktžolėmis ir buvo pamiršta. Kartais, žvelgdamas į šalia plytinčius laukus, tėvas sakydavo:
– Tai mūsų žemė.
Vaikštinėjome į „mūsų mišką“. Jis glaudėsi prie Visorių (Wyszary). Ištisai suartuose laukuose neliko buvusiems ūkininkams priklausančių žemės sklypų. Dabar čia augo grikiai arba rugiai, kartais – menkučiai kukurūzai. Netoliese, senelio Pietrowskio laukuose, žydėjo lubinai.
Šiandien ant dalies Mieczkowskių – broliams Franciszkui ir Władysławui Mieczkowskiams priklausė 10 hektarų žemės – ir vos ne ant visos Pietrowskių nuosavybės išaugo du Vilniaus gyvenamieji rajonai – Fabijoniškės ir Pašilaičiai. Beveik visiškai dingo pušynas, to peizažo pasikeitimo liudininkas, dabar išlikę tik skurdūs jo fragmentai, tarp jų – ir kuokštas žalumos iš senelio Pietrowskio ir jo sūnaus, dėdės Bolesławo, sodo.
Kartais svarstau, kurioje vietoje šiame sode stovėjo stalas, kai lauke susėsdavome valgyti. Dėdė išgyveno tremtį, perėjo visus jos etapus su tėvo sesers vyru Aleksandru Popławskiu, mano krikštatėviu.
Nei Mieczkowskiai, nei Pietrowskiai į kolchozą neįstojo. Ir kiti mano tėvų broliai nesusižavėjo kolchozų tvarka. Dirbo jie pramonėje, o už žemę kartais atidirbdavo moterys.
Tuojau po karo su nauja valdžia ne savo valia susidūrė kitos tėvo sesers vyras Bronisławas Stankiewiczius, Rugsėjo kareivis. Grasinant tremtimi, jam buvo paskirtos seniūno pareigos. Girdėjome, kad tais kraupiais laikais jam daug kas buvo dėkingas: iš sielsovieto, kitaip tariant, kaimo tarybos, jis išvogdavo gyventojų, kuriuos buvo planuojama išvežti, sąrašus.
Dėdė Bronisławas nuolat pažeidinėjo to meto tvarką, „kombinavo“ ir todėl trumpai ėjo seniūno pareigas. Kurį laiką savo namuose turėjo parduotuvę, paskui įsidarbino mieste, geležinkelių apsaugos srityje. Kvailiojo su polėkiu. Kartais prie pat savo namų durų parvykdavo ne taksi, o priemiestiniu autobusu. Tiesiog gerai užmokėdavo vairuotojui, ir tas, nesilaikydamas savo maršruto, važiuodavo nurodytu adresu, nepaisydamas protestuojančių keleivių, išbaidydamas vištas ir keldamas dulkių debesis.
Dėdė Bronisławas nuolatos kur nors ką nors pralošdavo, bet vis tiek kažkaip savo atgaudavo. Jo sodybos vietoje irgi išliko tik kelios obelys, čia statybines medžiagas savo būsimai vilai norėjo sandėliuoti vienas tų, kurie po 1990-ųjų kūrė naują, nepriklausomos Lietuvos erą, bet dėdė ilgai priešinosi. Norėjo, kaip ir kiti, atgauti bent sklypą savo tėvų žemėje. Pagaliau pasidavė ir susitaikė su likimu, kaip ir daugelis Fabijoniškių gyventojų.
Panašus likimas ištiko ir likusių dviejų tėvo seserų vyrus – Józefą Hrypińskį ir Edwardą Kołoszewskį: jų žemėje šiandien stovi stikliniai biurų pastatai, prekybos centrai, parduotuvės, įvairios dirbtuvės. Ir jie niekada nebuvo įstoję į kolchozus, bet papildė sovietų imperijos darbininkų klasę.
Lenkiškai skaityti mane mama išmokė dar prieš mokyklą. Viena iš mano knygelių buvo nepaprasta, išlankstoma – „Apie Jonelį, kurs šunims batus siuvo“. Toks likimas laukė ir manęs, jeigu kartais nenorėčiau mokytis. Knygelė buvo labai populiari netolimoje žvyrduobėje – mūsų žaidimų aikštelėje, o žaidėme dažniausiai karą. Nežinau, kiek kartų, įsijautęs į griežto pasakotojo vaidmenį, skaičiau ją savo bendraamžiams!
O kodėl verkė mano mokytoja Teresa Fedorowicz, supratau t ik po daugelio metų. Mokydama mus ji pavadavo ponią Leparską – neprisimenu šios mielos žydės vardo. Ponia Teresa iki mirties gyveno viena mokyklos palėpėje. Visą gyvenimą negalėjo susitaikyti su mylimojo mirtimi, jis buvo kareivis, o gal – partizanas. Tais laikais nebuvo kalbama apie Armiją Krajovą. Ponia Teresa kiekviena proga, net ir už mokyklos ribų, nuolatos mus taisydavo, sakydama:
– Tai ne lenkiškai, taip mūsų kalba nesakoma!
Mano tėvas Tomaszas Mieczkowskis okupacijos metais duoną užsidirbdavo vežimu gabendamas įvairius daiktus. Kieme Ulonų (Ułańska) gatvėje, kur buvo nuvežęs spintą, rado šimtus iš kareivinių bibliotekos išverstų knygų. Jos gulėjo purve, vėjas sklaidė jų puslapius, nešiojo išplėštus lapus. Tai buvo šaltas lapkričio vakaras, praeivių beveik nesimatė, tik kartais per grindinį nukaukšėdavo pakaustyti vokiečių batai. Tėvas pakėlė vieną knygą, paskui antrą, trečią... Susirinko pačias gražiausias, paskubom peržvelgęs dailiai įrištus egzempliorius, susidėjo į vežimą.
Mano tėvas Tomaszas Mieczkowskis okupacijos metais duoną užsidirbdavo vežimu gabendamas įvairius daiktus. Kieme Ulonų gatvėje, kur buvo nuvežęs spintą, rado šimtus iš kareivinių bibliotekos išverstų knygų.
Paskui jau rinko ir krovė net nepažvelgdamas į pavadinimus. Kelis kartus sustingo išgirdęs svetimą kalbą, bet niekam nerūpėjo sulysęs, prastai apsivilkęs jaunuolis. Knygas pridengė purvina marška ir pajudėjo miesto pakraščio link.
Temstant laimingas pasiekė namus. Sustabdė arklį prie tvarto, padavė jam abrako ir savim patenkintas išklojo turtą – tiek knygų čia niekas nebuvo matęs. Jas apžiūrėjęs jo tėvas, kitaip tariant, mano senelis Franciszekas, tylomis išklausęs sūnaus paaiškinimo, paragino arklį ir nuvežęs už tvarto išvertė visas knygas ant žemės. Ilgai negalėjo įdegti laužo, bet galiausiai ugnis vis dėlto ėmė ryti sudrėkusius puslapius.
Sutemo. Senelis vis dar šėrė ugnį žagarais ir malkom, stebėjo, kad viskas sudegtų iki galo. Tėvo akys buvo pilnos ašarų, širdis daužėsi. Vežimo dugne jis dar buvo užslėpęs keletą knygų, tarp jų vieną visai mažytę. Tik vėliau perskaitė jos pavadinimą, tai buvo Henryko Sienkiewicziaus „Jūros švyturio sargas“.
Tėvui jaunystėje patiko poezija. Kartą prieš Velykas pradėjo ra šyti eilėraštį apie gyvenimą sodyboje. Draugai jį vis prašė, kad paskaitytų. Kai perskaitė pirmas eilutes: „Apsiavė batus ir apsivilko švarką, ėjo ūkyje daryti tvarką…“, jie prapliupo kvatoti:
– Tai ką, be kelnių išėjo, nuogas, tik su batais ir švarku!? – šaipėsi.
Nuo tada eilėraštukų neberašė.
Užaugęs pasijutau, lyg būčiau išvažiavęs labai toli, nors iš tikrųjų gyvenau tik už poros žingsnių nuo savo vaikystės vietų.
Kas yra vaikystė? Ploniausias, nesugaunamas ir galbūt spalvingiausias prisiminimų sluoksnis? Laikui bėgant nugrimzta į užmarštį skaudūs įvykiai, o lieka tik šilti ir malonūs. Į vaikystę – dvasinį prieglobstį – žmogus dažniau sugrįžta išvykęs iš gimtųjų vietų arba patekęs tarp visiškai svetimų žmonių ir jų reikalų. Ir kai ilgisi kartu vaikščiojusių po gimtąją žemę.
Užaugęs pasijutau, lyg būčiau išvažiavęs labai toli, nors iš tikrųjų gyvenau tik už poros žingsnių nuo savo vaikystės vietų. Ir nors jų nenusiaubė jokios stichinės nelaimės, iš buvusių metų nieko nebeliko. Žmonės iškriko, žemė visiškai pasikeitė.
Fabijoniškės. Vietovė, o iš tikrųjų kaimas naujai suformuotame administraciniame Vilniaus rajone, nuo centro nutolęs penkis, daugiausiai šešis kilometrus, čia pat prie miesto ribų. Eidavome ant priemiesčio kalvų, nuo kurių tolumoje matėsi aukšti bažnyčių bokštai ir balti senamiesčio mūrai, visai šalia gyvenantys savo atskirą, paslaptingą gyvenimą.
Nuo smėlėtos, grikiais apsėtos arba nusususiais kukurūzais apaugusios kalvos atsiveriantis Vilniaus vaizdas atrodė kaip spalvotas atvirukas. Kažkaip nesugebėdavom įsisąmoninti, kad ten, slėnyje, matomi namai yra tikri. Kad šalia jų gali vaikščioti žmonės, važinėti automobiliai. Būdami mieste liesdavome kai kurių pastatų sienas, norėdami įsitikinti, kad jie iš tos pačios, nuo kolchozinės kalvos matomos panoramos.
Tuomet nežinojau, kad pasaulį išvydau pačiame Vilniaus centre, netoli Arkikatedros, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
Kartais svarstau, kokį seniausią prisiminimą esu išlaikęs at mintyje. Tikrai ne šalimais esančio, žalumoje skęstančio miesto vaizdą. Jis atsirado vėliau. Pirmasis galėjo būti močiutės komodos kvapas bei pro kluono, kuriame keliskart vasarą miegodavome, lentų plyšius besiskverbianti saulė
