A.Repšio aistra fotografijai iš aukščio gimė jam dirbant fotoreporteriu Panevėžio dienraštyje „Sekundė“, kur susipažinęs su ekstremalaus sporto entuziastu, atrado malonumą fotografuoti iš skraidančių lėktuvų ar oro balionų. Tačiau toks fotografavimas kėlė daugybę techninių kliūčių ir buvo itin brangus malonumas. Vėliau, pasinėręs į paprastesnių techninių sprendimų paieškas, A.Repšys atrado dronų fotografiją.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Pastaroji jį patraukė neįprasta perspektyva – žvilgsniu iš viršaus, kuris nuolat atveria naujų atradimų, kelia netikėtas asociacijas ir leidžia įžvelgti daugiau, nei matome įprasta akimi. Dronu padarytos nuotraukos A.Repšiui leidžia gvildenti socialinius bei filosofinius klausimus iš netradicinės perspektyvos. Pasitelkęs šį būdą menininkas sukūrė vienus populiariausių savo fotografijų ciklų – „Balti medžiai“, „Saulės grafika“, „4m² laisvės“, „Projektas 1808. Karantinas“.
-
„Pas Žulkų“: žinomo Palangos kūrėjo darbai – ir Japonijos imperatoriaus, ir popiežiaus rankose
-
Sąjūdžio laikų metraštininkas Virgilijus Usinavičius: „Du dešimtmečius buvau palaidojęs save kaip fotografą“
-
Karaliaus Vazos uždraustos meilės vingiais vedanti Gerda Jord: pauzes puslapiuose palieku sąmoningai
Vilniaus „Prospekto“ galerijoje eksponuojamoje parodoje „dieve, dieve...“ A.Repšys pasitelkia drono žvilgsnį ir iš viršaus žvelgia į sakralumo ženklus – bažnyčias, kapines, kryžius. Žaisdamas perspektyva, šešėliais ir vizualiniais ryšiais, menininkas kviečia žiūrovą permąstyti santykį su tikėjimu ir atmintimi, palikdamas vietos ironijai ir asmeninei interpretacijai.
– Savo fotografijose dažnai pasitelkiate šešėlius, kurie yra tartum jūsų fotografuojamų objektų tęsiniai. O apie ką kalba šešėliai šioje parodoje?
– Šešėlių čia yra gerokai mažiau. Siekdamas vientisumo, stengiausi fotografuoti rudens sezonu, esant apsiniaukusiam dangui, medžiams numetus lapus, ir pavasarį, kai jie dar nesužaliavę. Kai šešėlių būna per daug, galutiniame vaizde atsiranda objektų perteklius ir nebesimato paslėptos prasmės.
Vis dėlto keliose fotografijose šešėliai yra svarbūs ir šioje parodoje. Štai kapinėse, kurios savo forma primena namą, šešėliai tampa čerpiniu stogu su kaminu. Arba prie kapinių esančio vaikų darželio vaikų šešėliai: pastarieji čia simbolizuoja mūsų vidinius pasaulius bei ateitį. Saulei leidžiantis šešėliai ilgėja ir krypsta į šoną, tad kyla klausimas, ar į teisingą pusę mes einame. Kita vertus, o kas mums gali pasakyti, kuri pusė teisinga?...
– Jūsų kūryboje šešėliai veikia ne tik kaip optinis reiškinys, bet ir kaip tam tikras pasakojimas. Ką apibendrintai savo fotografijose jais siekiate perteikti?
– Šešėlis dažniausiai yra didesnis už patį žmogų – tai tarsi vidinis jo balsas, kai siekiai ir svajonės yra didesnės už jį patį. Žvelgiant iš kitos pusės, tai gali būti ir jo blogasis „aš“, nuolat persekiojantis ir neleidžiantis pamiršti praeities klaidų ar blogų poelgių. Visa tai priklauso nuo konkrečios fotografijos bei žiūrovo interpretacijos.
– Naujausioje parodoje „dieve, dieve...“ pasitelkiate savotišką ironiją – apie ką ji ir kam skirta?
– Kai pradėjau kurti fotografijų serijas dronu, parodose bei apžvalgose iš menotyrininkų dažnai išgirsdavau, kad žvelgiu į pasaulį Dievo akimis. Būtent tada man kilo mintis, ką ir kodėl mes (ne)sąmoningai rodome savo Dievui.
Pakeitę žiūros tašką ir žvelgdami į kryžiaus formos bažnyčias iš viršaus, galime pamatyti ir priešingus, kontrastingus simbolius: skenduolių kapinės prie jūros, o šalia – besimaudantys poilsiautojai – potencialūs šių kapinių klientai ar kapų plokštės su išpieštomis lelijomis, taip primenančiomis SPA centro reklamą, bei daugybė kitų.
Bažnyčia ir Dievas yra skirtingi dalykai: Dievas – tikėjimo sąvoka, o Bažnyčia – žmonių sukurta institucija. Vis dėlto religijos simboliai mums taip yra įkalti į pasąmonę, kad net ir kryžkelėje mes regime kryžių. Džiugu, kad visuomenė po truputį laisvėja nuo šios institucijos įtakos.
– Jūsų kūryba išsiskiria kritišku, kartais kandžiu, klausimus provokuojančiu žvilgsniu į pasaulį. Kokie klausimai ir idėjos sukasi „dieve, dieve...“ ciklo centre?
– Visa vadinamoji kryžiaus religija yra pilna paradoksų. Gailestingumas yra žiaurumas, o moralinės tiesos ir realūs veiksmai – nedera tarpusavyje. Religija atsirado kaip tikėjimo forma, tačiau Bažnyčia ją pavertė institucija, kad valdytų ir kontroliuotų žmones. Visa tai vyksta net ir dabar – Ukrainą užpuolę Rusijos kariai, žūdami kare, gauna „nuodėmių atleidimą“. Tai faktiškai yra religinis pritarimas žudymui, tarsi naujas kryžiaus žygis.
Ar neatrodo, kad taikos pirmiausia turėtų siekti ne tuščiagarbis, Nobelio taikos premijos ištroškęs politikas, o popiežius, drąsiai įvardindamas Rusiją agresore, aiškiai pasmerkdamas patriarcho Kirilo karo palaiminimą ir visais būdais stengdamasis nutraukti beprasmį kraujo liejimą?
Pažvelkime ir į paskutinį įvykį Lietuvoje, kai Vilniaus katedroje buvo rastas karališkosios insignijos lobis – vėl melas, nutylėjimai ir bandymas viską kontroliuoti. Gal jau metas apmokestinti visas Bažnyčios pajamas taip pat, kaip komercines įstaigas ir įdiegti „i.EKA“ kasos aparatus. Atsirastų pinigų gynybai, nes, kaip matome, karo metu Dievas nelabai padeda. Na, o stebint visa tai, belieka tik atsidusti ir ištarti „dieve, dieve...“.
– Užsimenama ir apie gyvenimo cikliškumą – jis atskleidžiamas dar neregėtomis kompozicijomis, pavyzdžiui, jau minėta prie kapinių esančia vaikų žaidimų aikštele. Kodėl jums, kaip fotografui, atrodo svarbu įprasminti žmogaus gyvenimo ciklą?
– Žmogus iš esmės yra silpnas. Būdamas vienas, jis negali nei atsirasti šiame pasaulyje, nei išgyventi, gimus arba pasenus, jam reikalinga kitų pagalba. Vienas žmogus keičia kitą, pratęsia arba sugriauna pradėtus darbus. Todėl verta susimąstyti, ar kas nors išvis mus prisimins...
Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena, tačiau ar mes padarėme ką nors, kad būtume verti prisiminimų? Ką paliekame po savęs, ką bandome pakeisti į gerąją pusę?
Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena, tačiau ar mes padarėme ką nors, kad būtume verti prisiminimų?
– Jūsų, kaip menininko, vizitinė kortelė – objektų fiksavimas iš viršaus. Kodėl pasirinkote būtent tokį fotografavimo būdą?
– Mane žavi nesibaigiančios paieškos ir atradimai, o nekasdienis vaizdas iš viršaus kaskart suteikia naujų atradimų ir netikėtų asociacijų. Čia galima laisvai fantazuoti ir matyti daugiau, nei yra iš tikrųjų.
Fotografuojant dronu sunku sugalvoti naujovių ir sukurti įdomių nuotraukų ciklą, nes vaizdas iš viršaus yra gana panašus, o fotografuojančių dronais – daugybė. Norint sukurti ką nors neįprasto, droną reikia skraidinti daugybę kartų, stebėti, analizuoti vaizdus.
Žiūrint iš viršaus viskas atrodo visiškai kitaip nei nuo žemės, todėl sunku iš anksto numatyti, ką pamatysi. Tinkamam apšvietimui pagauti dažnai tenka po kelis kartus važiuoti šimtus kilometrų į tą pačią vietą. Dažniau pasitaiko bereikalingų pakilimų, kai nieko naujo ar įdomaus nepamatai, nei sėkmingų fotografijų.
Dabar mėgstu pajuokauti, kad fotografavimas dronu yra tinginio darbas. Nereikia bėgioti su sunkiu fotoaparatu, o tiesiog sėdi automobilyje ir skraidini droną – lietus ant galvos nelyja, saulė nespigina, žiemą nešalta, o vasarą nekaršta. Tikras malonumas...
– Kiekvienas žiūrovas fotografijas mato ir interpretuoja savaip, viskas priklauso nuo jo patirties, išgyvenimų, apsiskaitymo. O kaip pasaulį savo naujausioje parodoje matote jūs pats?
– Jūs visiškai teisi – kiekvienas mato savaip. Tai trečioji mano serija apie kontrolę ir žmonių valdymą. Pirmos dvi buvo apie karantiną „Projektas 1808. Karantinas“ ir įkalinimo įstaigas „4m2 laisvės“. Esu dėkingas kuratoriui Gyčiui Skudžinskui už nuotraukų atrinkimą, originalią ir įspūdingą ekspoziciją, kuri labai sustiprina vizualinį poveikį.
Savo pasaulio suvokimą rodau per fotografijas ir jokiu būdu nesakau, kad Dievo nėra. Mes visi tikintys – tiki net ir tie, kurie galvoja, kad netiki. Tiesiog matau labai daug neteisybės ir kartais bijau, kad Dievas mus jau seniai pamiršo. Juk bet koks kūrėjas retai visą gyvenimą užsiima tik vienu projektu – galbūt jam, kaip ir mums, norisi ko nors naujo.
