Sekite 15min Google
Kiekvieną, kuris sekė L.Donskio kūrybines, mokslines ar politines veiklas, skaitė jo tekstus, klausėsi komentarų ir įžvalgų, tikėtina, traukė tie patys dalykai – erudicija, gebėjimas tiksliai įvardyti dalykus, atvirumas, pagarba ir dėmesys kitam. Šiandien jo knygose galima atrasti tai, ko taip trūksta mūsų viešojoje erdvėje – išmintingą, empatišką ir drąsų kalbėjimą.
Apie Leonido pamokas šiandien, jo būdą, pyktį, išmintį, knygas ir tai, ko labiausiai ilgimės – pokalbis su J.Donskiene.
-
„Aš be teisių, automobilis prikrautas dėžių su alkoholiu“: pašėlęs ir dramatiškas Almos Adamkienės gyvenimas
-
Andrius Blaževičius apie filmą „Skyrybos karo metu“: kodėl bijo premjeros Lietuvoje ir kokie šansai laimėti „Oskarą“
-
Vokiečių žurnalistė: „Mes turėjome geriau įsiklausyti į ukrainiečių rašytojų perspėjimus“
– Jolanta, net neabejoju, kad pačiai ne kartą teko iš kitų žmonių išgirsti pasakymą „įdomu, ką apie tai pasakytų Donskis“. O ar pati dažnai susimąstote apie tai, ką Donskis šiandien sakytų ar rašytų?
– Ne, apie tai nemąstau. Labiausiai, matyt, todėl, kad nesijaučiu esanti Leonido akademinio palikimo ekspertė. O kartu ir nenoriu savęs kankinti mintimis, „kas būtų, jei būtų“. Manau, kad mūsų viešojoje erdvėje ir šiandien yra pakankamai žmonių, kurie geba kalbėti išmintingus dalykus.
Taip pat niekur nepradingo ir Leonido knygos, jo tekstai – nors parašyti prieš keliolika ar daugiau metų, tačiau nėra pasenę ir juose šiandien galime rasti atsakymus į mums rūpimus klausimus. Įdomu, kad daugelis šių tekstų atrodo, lyg būtų parašyti užvakar.
Neseniai Haroldas Mackevičius viešai kalbėjo apie Leonidą ir pasakė, kad, jo manymu, jam būtų baisiai liūdna dėl to, koks pasaulis yra šiandien. Bet aš nežinau... Man tai buvo žmogus, su kuriuo mes kūrėme įdomų gyvenimą. O mąstyti apie tai, „kas būtų, jei būtų“ – tai tiesiog nepakeliama.
– Leonido „be pykčio“ turbūt buvo ne tik jo gyvenimo maksima, tačiau, kažkuria prasme virto ir viešumoje labiausiai atpažįstama jo savybe. Šiandien, kai mūsų socialiniuose tinkluose tiek daug susiskaldymo, neapykantos ir purvo, to „be pykčio“ labai trūksta.
– Savo kalbėjimo būdu, bendravimo kultūra, požiūriu į pašnekovus Leonidas parodė, kokia gali būti mūsų viešoji erdvė. Savo erudicija, intelektualumu, noru dalintis žiniomis jis kūrė dialogo erdvę net ir su žmonėmis, kurių pažiūros jam buvo svetimos. Bet toks buvo jo būdas, nieko specialiai nedarė.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad laida „Be pykčio“ pasirodė tuomet, kai tokių laidų, tokių pokalbių Lietuvoje išvis nebuvo. Nebuvo jokių tiklalaidžių, jokių ilgų pokalbių laidų. Šiandien mūsų viešoji erdvė yra gerokai platesnė: galime klausytis ko tik norime, apie ką norime ir kada tik norime. Dabar mes galime rinktis. Tiesa, problema, su kuria susiduriame jau yra kita – tai informacijos kiekiai.
Leonido pasirodymas eteryje ir jo bendravimo kultūra buvo unikali – jį atpažindavo net turguje. Pamenu, viena obuolių pardavėja pagyrė jo laidas, tuomet aš jos pasiteiravau, ar jai įdomios tos laidos. Ji atsakė: pasižiūriu, paklausau, o paskui labai gerai miegu... Neabejoju, kad buvo ir tokių žiūrovų, kuriuos tos laidos įkvėpdavo veikti, kurti, o gal kovoti savo kasdienes kovas.
Savo kalbėjimo būdu, bendravimo kultūra, požiūriu į pašnekovus Leonidas parodė, kokia gali būti mūsų viešoji erdvė.
Bet Leonidas visada buvo toks, ne tik laidų filmavimo metu..
– Be pykčio?
– Jis mokėjo ir supykti, ypatingai susidūręs su neteisybe, žeminančiomis ar žeidžiančiomis aplinkybėmis. Esu mačiusi, kaip Leonidas mušasi... Tiesa, vos vieną kartą. Tai buvo moksleivių poilsiavietėje prie jūros. Tuomet į teritoriją kažkaip pateko išgėręs paauglys, kuris elgėsi labai agresyviai ir įžūliai.
Stovykloje buvo keli šimtai jaunuolių, nemažai merginų, tad saugodamas šiuos žmones Leonidas reagavo staigiai: apsisuko ir trenkė tam jaunuoliui į paširdžius. Tas pakilęs į orą atsitrenkė į sieną, paskui pakilo ir išėjo. Tai buvo spontaniška Leonido reakcija į grėsmingą situaciją.
Žinoma, jis ir vėliau pykdavo, tačiau savo pyktį nukreipdavo į kūrybą. Nors gal tai ne visai pyktis, kiek susidūrimas su neteisybe, neteisingu ir įžeidžiu jo paties vertinimu. Juk Leonidas darė labai daug, jis buvo gerai matomas, todėl ir reakcijų sulaukdavo įvairių.
Tačiau jo geriausias ginklas prieš neteisybę buvo intelektualinė veikla – rašymas, skaitymas, muzikos klausymasis. Jam labai patiko kurti – prisėsdavo ir rašydavo. Švariai, be jokių taisymų. Jam nereikėjo nei įkvėpimo, nei susikaupimo, nei geros nuotaikos rašymui.
– Per pastaruosius ketverius metus pasirodė net keturios Leonido knygos, kurios tebėra labai populiarios. Kas, jūsų manymu, tai lemia?
– Žmonės ilgisi šitokio kalbėjimo, Leonido erudicijos ir išmanymo. Ir, kaip jau sakiau, jie randa jose atsakymus į klausimus, kurie tebėra aktualūs ir šiandien.
2022 m. buvo išleista jo paskutinių gyvenimo metų eseistikos knyga „Man skauda“. Gyvenime Leonidas nuolat rašė, todėl vos ne kasmet pasirodydavo jo publicistikos rinktinės.
Jam staiga mirus, 2015–2016 m. laikotarpio eseistika taip ir liko nesudėta į knygą. Tad šio darbo ėmėsi ilgametė bičiulė Birutė Garbaravičienė. Ji peržiūrėjo Leonido tekstus, atrinko svarbiausius ir sudėjo į pirmąją pomirtinę Leonido knygą. Niekas neįsivaizdavo, kad ši knyga sulauks tokio skaitytojų susidomėjimo.
Kadangi susidomėjimas buvo didžiulis, leidykla paragino parengti dar vieną knygą. Tuomet aš kreipiausi į vertėją Laimantą Jonušį, kuris savu laiku iš anglų kalbos išvertė dvi Leonido knygas ir pasiūliau jam sudaryti naują eseistikos rinkinį.
Taip gimė knyga „Blogis yra laikinas“ – rinktiniai vienuolikos metų Leonido eseistikos tekstai. Laimantas sudėjo tekstus apie gyvenimą ir meną, futbolą ir kultūrą – visa tai, kas jam asmeniškai pasirodė įdomu ir svarbu. Ir ši knyga vėl sulaukė fantastiško skaitytojų susidomėjimo.
– Tuomet jau pati ėmėtės knygos „Donskis yra Donskis“ – savotiškos jo biografijos?
– Taip. Tiesa, aš nenorėjau pati rašyti Leonido biografijos – tai būtų buvę labai keista. Bet juk buvo ir tebėra daugybė artimų žmonių, su kuriais bičiuliavomės įvairiais gyvenimo metais ir kurie turėjo ką papasakoti apie Leonidą. Aš skambinau jiems ir prašiau papasakoti savo istoriją – ir nė vienas jų neatsisakė.
Knygos „Donskis yra Donskis“ rašymas man pačiai tapo nepaprastai svarbiu gyvenimo įvykiu – gydančia patirtimi. Aš susitikdavau su tais bičiuliais, mes ilgai kalbėdavomės, drauge prisimindavome – tai buvo stebuklingas metas, kuris leido man susigrąžinti praėjusį gyvenimą, jo tikrumą.
Nuo Leonido mirties jau buvo praėję aštuoneri metai, todėl jau mažiau mums visiems skaudėjo. Gal todėl visi taip noriai ir kalbėjo, prisimindavo praėjusį laiką ir bendras patirtis. Kartu su pašnekovais išgyvenau džiugesį, sumišusį su liūdesiu, ir liūdesį – su džiugesiu. Visa tai mane be galo praturtino, o kartu leido susitaikyti su netektimi.
Naujausios knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ istorija yra išvis neįtikėtina. Dirbdamas Briuselyje 2012 m. Leonidas parašė pilietinio ugdymo vadovėlį dešimtai klasei. Kitas autorius papildė Leonido tekstą visokiais pedagoginiais aspektais – užduotimis, klausimais ir t. t. Ir vadovėlis pradėjo savo gyvenimą.
Tačiau neužilgo savo tekste Leonidas sukritikavo tuometinio Švietimo ministro sprendimus dėl mokinių krepšelio. Tas baisiausiai įsižeidė ir atsigriebė ant Leonido vadovėlio: nors jis ir buvo išleistas, tačiau ministro pastangomis buvo „nugramzdintas“. Grįžęs iš Briuselio Leonidas planavo pratęsti vadovėlio istoriją, deja, to padaryti nebespėjo.
Istorija netikėtai atgimė lygiai prieš metus. Tuomet pas mane viešėjo aštuonerius metus Niujorke kultūros atašė dirbusi Gražina Michnevičiūtė. Vartydama įvairias Leonido knygas, jos žvilgsnis užkliuvo už šio vadovėlio. Ji atsivertė ir iškart puolė garsiai skaityti – kas yra chamizmas, kas yra lyderystė ir t. t. „Kas čia?“ – paklausė. Sakau, vadovėlis. Gražina šią knygą pasiskolino.
Leonido kalbėjimas, jo išmintis suteikdavo žmonėms viltį. Viltį, kad blogiui pasipriešinti galima ne kova, ne smurtu, o kūryba. Kad gerumas, grožis ir tiesa blogį nusvertų.
Po kelių dienų sulaukiau kelių bičiulių skambučių, sako, žiūrėk, Edmundas Jakilaitis cituoja Leonido vadovėlį. Dar po dienos – Karolis Kaupinis, Dagnė Vildžiūnaitė. Visa tai sutapo su kultūros protesto laikotarpiu ir aš labai džiaugiausi, kad Leonido knyga tapo padrąsinimu ir įkvėpimu.
Na, ir supratau, kad laikas atėjo ir šiai knygai. Mes nuėmėme visus vadovėlinius priedus ir išleidome tiesiog kaip knygą, kuri tinka ir vaikui, ir suaugusiam, ir senukui. Svarbiausia, kad tai būtų žingeidus žmogus.
Pastaraisiais metais daug važinėju po Lietuvą, susitinku su Leonido knygų skaitytojais. Štai ir šiandien sulaukiau kelių bibliotekų kvietimų atvykti. Iš žmonių reakcijų, klausimų, jų pasakojimų suprantu, kad ir jie, kaip ir aš, ilgimės to paties.
Leonido kalbėjimas, jo išmintis suteikdavo žmonėms viltį. Viltį, kad blogiui pasipriešinti galima ne kova, ne smurtu, o kūryba. Kad gerumas, grožis ir tiesa blogį nusvertų.
– Kokios jums pačiai šiandien yra svarbiausios Leonido pamokos?
– Nežinau, ar tai pamoka... Aš džiaugiuosi, kad visą gyvenimą Leonidas nugyveno neatsidūręs situacijoje, kai jam būtų reikėję apsispręsti, kurią pusę pasirinkti. Jis visada buvo šviesiojoje pusėje, gyveno gyvenimą ir pats susirasdavo jam reikalingus atsakymus.
Jo nedomino buitis, jis nevairavo automobilio, bet sugebėjo sukurti katedrą universitete, mokymo programas. Jis buvo be galo stiprus ten, kur veikė. Jo gyvenimas liudija, koks yra laimingas žmogus, kuris daro tai, kas jam patinka. Meilė geram menui, geroms knygoms, gerai muzikai, geram futbolui – tai buvo Leonido aistra, suteikusi jam džiaugsmą, malonumą ir gyvenimo prasmę.
