Būtent taip pavadinta Lukiškių kalėjime duris atvėrusi Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda, kurioje pristatoma šokių muzikos kultūros istorija 1992–2004 m. – nuo pirmojo reivo vakarėlio iki įstojimo į Europos Sąjungą.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Per dvidešimt salių išdėstytoje ekspozicijoje pristatomi archyviniai artefaktai, menininkų kūriniai, garsas ir vaizdas, dokumentuojantys skirtingas scenas – nuo vakarėlių atvirame lauke iki avangardinių klubų.
-
Poetė Giedrė Kazlauskaitė – apie kūną, ironiją ir tai, ką pirktų, jeigu būtų turtinga it Holivudo žvaigždė
-
Posovietinio bendrabučio realybę aprašęs Dovydas Grajauskas: „Debrecene buvo keli keliai – išvažiuoti iš jo, mirti arba sėsti į kalėjimą“
-
„Donbaso“ savanorių pulko fotografu buvęs Aliaksandras Vasiukovičius: „Karas visada turi žmogišką veidą“
Pasak kuratorių, ši paroda ne tik atveria reivo kultūros raidą, bet ir reflektuoja jo socialinę, politinę bei estetinę reikšmę. „Tai pirmas kartas, kai įvairios Lietuvos reiverių „gentys“ susitinka vienoje erdvėje“, – teigia parodos kuratorės Justė Kostikovaitė ir Egla Mikalajūnė.
– Parodoje pristatote intriguojantį ir nemažai dėmesio pastaruoju metu sulaukiantį pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Tad pradžiai įdomu išgirsti apie pačią parodos koncepciją ir tai, kas yra ta „Reivo nacija“.
Justė Kostikovaitė: Parodos pavadinimas „Rave nation“ – tai labai populiarus, be galo lengvai įsimenantis ir skirtingų elektroninės muzikos bendruomenių – vakarėlių organizatorių, didžėjų, šokėjų ir lankytojų – bendrumą atspindintis DJ Hooligan kūrinio pavadinimas. Šia prasme, galima drąsiai sakyti, Lietuvos „rave nation“ buvo globalios kultūros dalis.
Devintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje gyvavusi elektroninės muzikos kultūra buvo masinis jaunimo judėjimas, kuriame drąsiai buvo eksperimentuojama su kūnu, malonumo potyriais, muzikos patirtimis, svaigalais bei kitokiomis laisvalaikio leidimo formomis. Žinoma, Lietuvos situacija čia buvo kiek kitokia.
Egla Mikalajūnė: Parodą pradedame 1992 metais, kai, mūsų žiniomis, Lietuvoje įvyko pirmieji reivo vakarėliai, o baigiame 2004 m. – įstojimu į Europos Sąjungą.
Elektroninė muzika į mūsų šalį atėjo kone iškart su Nepriklausomybės atkūrimu, tad „rave nation“ savotiškai tampa laisvės sinonimu.
Įdomu tai, kad elektroninė muzika į mūsų šalį atėjo kone iškart su Nepriklausomybės atkūrimu, tad „rave nation“ savotiškai tampa laisvės sinonimu. Juk kai vyresnės kartos ėmė kurti valstybę, daryti verslus, jaunimas nėra į visiškai naujus kultūrinius potyrius, kurie iki tol dėl politinių priežasčių buvo gerokai apriboti.
Tarp 1992 ir 2004 galime matyti akivaizdų mūsų kultūros vakarėjimą: nuo pirmųjų elektroninės muzikos tūsų iki visiškai vakarietiško klubo „Gravity“ atsiradimo ar vizualiai ir konceptualiai kokybiškų festivalių po atviru dangumi.
– Kuo lietuviška reivo subkultūra skyrėsi nuo jos pirmtakės Vakaruose?
Egla Mikalajūnė: Chronologiškai mes tartum nebuvome labai atsilikę nuo Vakarų Europos, juk elektroninės muzikos tradicija čia užgimė apie 1987 metus. Tad mus skyrė apytiksliai vos penkeri metai – tai tikrai nėra didelis laiko tarpas
Lietuvoje reivo kultūra buvo tiesioginis ir akivaizdžiausias vakarietiškumo ženklas: tai, kas ką tik buvo už geležinės uždangos, beveik neprieinama, pamažu tapo neatsiejama jaunimo kultūros dalis.
Jaunajai kartai tai siejosi ne tik su iki tol negirdėtais ritmais, nepatirtais pojūčiais, tačiau ir laisve – galima buvo daryti tai, kas ką tik buvo draudžiama. Visa tai, žinoma, intrigavo ir masino jaunimą.
Justė Kostikovaitė: Svarbiu skirtumu įvardyčiau tam tikrą politinį jaunimo maištą, kuris buvo neatsiejama šios kultūros dalis. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje rave turėjo maištingos ir nesuvaldomos jėgos reputaciją: dešimtūkstantinės minios rinkosi į tokius malonaus maišto vakarėlius, kurie išaugę iš klubų aplinkos persikėlė į masiškus tūsus po atviru dangumi.
Tuo tarpu Čekijoje užgimė gan aktyvus free techno judėjimas, kurio dalis narių organizuodavo protestus gatvėse prieš dalykus, netenkinusius čekų visuomenės. Tad čia reivo kultūrinė aplinka buvo gerokai politizuota. Lietuvoje to tikrai nebuvo.
Lietuvoje reivo kultūra buvo tiesioginis ir akivaizdžiausias vakarietiškumo ženklas: tai, kas ką tik buvo už geležinės uždangos, beveik neprieinama, pamažu tapo neatsiejama jaunimo kultūros dalis.
Įdomu ir tai, kad Lietuvos elektroninės muzikos aplinka gerokai skyrėsi nuo Latvijos bei Estijos. Nepriklausomybės pradžioje, palyginus su Ryga ar Talinu, mūsų elektroninės šokių muzikos pasiekimai buvo gan maži. Ypač latviai čia buvo pažengę gerokai toliau: jie turėjo geriausius diskžokėjus, Rygoje koncertuodavo šios muzikos žvaigždės, o lietuviai važinėjo mokytis iš latvių, pirko jų įrangą ir t.t.
Kita vertus, jei paklausytume 1995 metų laidos „Dūžiai“, kuri skambėjo per Lietuvos radijo trečią programą, įrašų, šiandien labai nustebtume jos progresyvumu. Tarkime, DJ Saga čia kalbėjo apie tai, kad spydas yra labai madingas San Fransisko techno bendruomenėse. Ar šiandien tai galėtume įsivaizduoti?
Reivo kultūra Lietuvoje, nors ir patyrė šiokį tokį demonizavimą dėl narkotikų, tačiau tai tikrai nepasiekė tokio lygio, koks buvo, tarkime, Didžiojoje Britanijoje. Ir tai taip pat yra gan reikšmingas sociokultūrinis skirtumas. Beje, narkotikų temai šioje parodoje taip pat yra skiriamas atskiras dėmesys.
– Kaip jūs nusakytumėte, ar muzika anuomet buvo tik fonas įvairiems jaunimo laisvės potyriams, ar ji – esminė šios kultūros ašis, apie kurią viskas ir sukosi?
Justė Kostikovaitė: Tai yra pats pagrindas, ant kurios ir stovi reivo kultūra. Beje, ji tikrai nėra tokia vienalytė, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Čia egzistavo gan įvairios bendruomenės, kurios pasiskirstydavo tiek pagal grojamą muziką, konkrečius vietas, kur buvo renkamasi šokti ar diskžokėjus, grojančius tam tikros stilistikos muziką.
Reiveriais anuomet save laikė ne tik tie, kurie klausė diskžokėjų kuriamos muzikos, tačiau ir tokių lietuviškų pop grupių kaip „XXL“, „Junior“ ar „Pompa“ gerbėjai.
Bene akivaizdžiausia skirtis įvyko tarp iki tol egzistavusios roko ir naujosios šokių muzikos subkultūrų. Ir čia kalbu ne tik apie muzikos skambesį, bet ir madas, techniką, aplinką. Svarbu, kad muzikantų grupę čia keitė muziką grojantis diskžokėjus, kuris pamažu taip pat imtas suvokti kaip autentiškas garsų ir vaibo kūrėjas. Nors, būtina pabrėžti, kad kai kurie roko mėgėjai taip pat mielai domėjosi elektronine muzika kaip iš principo alternatyva.
Naujai užgimstanti reivo kultūra skatino žmones būti kūrybingus, proaktyvius ir net verslius. Juk reikia suprasti, kad tai buvo laikas iki interneto: jauni žmonės turėjo sukurti iki tol neegzistavusias komunikacijos formas, per kurias galėtų pasiekti šios muzikos mylėtojus, kurti klubus ir rengti smagius vakarėlius. Tai galima net įvardyti kaip kūrybinių industrijų pradžiamokslį.
Egla Mikalajūnė: Išties, reiveriais anuomet save laikė ne tik tie, kurie klausė diskžokėjų kuriamos muzikos, tačiau ir tokių lietuviškų pop grupių kaip „XXL“, „Junior“ ar „Pompa“ gerbėjai. Beje, skirtis tarp šių reiveriais anuomet save identifikavusių grupių egzistuoja iki šiol: esame net sulaukę priekaištų, kad į parodą įtraukėme šias lietuviškos muzikos grupes ir jų gerbėjus, kuriuos kiti, „tikrieji reiveriai“, anuomet vadino „sakeriais“.
Bet mūsų tikslas nebuvo išgryninti reivo kultūros sampratą, o pateikti jos įvairovę, bendruomenių išskirtinumą, muzikos plotį – nuo „Karališkos erdvės“ iki andergraudinių vakarėlių nišiniuose klubuose. Visus juos pristatome vienoje parodos erdvėje motyvuodami tuo, kad jie save identifikavo su reiveriais.
– Įprastai kai kalbame apie kultūrinio gyvenimo madas, dažniausiai kalbame apie didmiesčius. Šioje parodoje, kiek suprantu, išeinate už Vilniaus ir Kauno ribų. Ką čia atradote? Kaip ši kultūra vystėsi kituose Lietuvos miestuose?
Naujai užgimstanti reivo kultūra skatino žmones būti kūrybingus, proaktyvius ir net verslius.
Egla Mikalajūnė: Parodoje kalbame apie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio bei Marijampolės šokių muzikos kultūrą. Neabejotinai čia esama nemažai skirtumų, kuriuos nulėmė miestų bei bendruomenių dydžiai.
Vis dėlto, įdomu pastebėti, kad, tarkime, gan panašaus dydžio Šiaulių ir Panevėžio kultūrinė aplinka taip pat turėjo savo niuansų. Itin reikšmingu dėmeniu buvo faktas, kad Šiauliai turėjo menų studijas ir būrius studentų. Būtent todėl čia egzistavo gan stiprus videomenas: šokių vakarėlių metu buvo demonstruojami specialiai tam sukurti filmukai.
Taip pat išskirtiniai buvo ir renginių plakatai, kuriuos kūrė jauni menininkai. Beje, nemažai vakarėlių tuomet vyko miesto dailės galerijoje, tad galime kalbėti apie gan stiprią Šliauliuose egzistavusią menų sintezę.
Mūsų tikslas nebuvo išgryninti reivo kultūros sampratą, o pateikti jos įvairovę, bendruomenių išskirtinumą, muzikos plotį – nuo „Karališkos erdvės“ iki andergraudinių vakarėlių nišiniuose klubuose.
Tuo tarpu Panevėžyje nebuvo aukštosios mokyklos, todėl didžėjai šokių muzikos mėgėjų gretas auginosi mokyklų diskotekose, kur supažindino su įvairiais muzikos stiliais ir parodė, kad „rave is cool“. Ilgainiui jaunimas pradėjo vaikščioti ir į mieste rengiamus šokių muzikos vakarus.
Žinoma, pavieniai renginiai vyko ir mažesniuose Lietuvos miestuose: Utenoje, Kretingoje bei kitur. Įdomu, kad jie būdavo rengiami bibliotekose, teatruose, kino teatruose, gamtininkų stotyje ir panašiose vietose.
– Kokios yra jūsų asmeninės šio laikmečio patirtys? Ar ir pačios anuomet save tapatinote su reiveriais?
Justė Kostikovaitė: Parodoje siekiame įamžinti tai, ką galima reflektuoti iš laiko perspektyvos. Juk jau užaugo nauja karta, kuriai visos šios jų tėvų patirtys yra nežinomos. Tad tai pirmasis bandymas objektyviai papasakoti reivo laikmečio istorijas.
Aš pati jaunystėje dalyvavau reivo vakarėliuose. Tačiau iki šiol apgailestauju, kad netapau didžėja. Anuomet tai buvo daugiau jaunų vyrų užsiėmimas. Dabar jau galime matyti, kaip per tuos keliasdešimt metų situacija yra gerokai pasikeitusi.
Rengdamos šią parodą susipažinome su daugybe žmonių, kurie aktyviai dalyvavo tuometiniame šokių muzikos pasaulyje. Tai buvo nepaprastai įdomios patirtys ir pasakojimai. Tačiau šioje parodoje mes tikrai nesiekiame reivo kultūros konservuoti, o pagerbti, įvertinti ir apmąstyti.
Egla Mikalajūnė: Mano gimtajame Justiniškių rajone 1996 m. buvo įkurtas vienas pirmųjų klubų „Maxas“, kuriame vykdavo reivo tūsai. Tačiau aš buvau per maža, kad tuomet ten lankyčiausi. Bet jau tada supratau, kad šis klubas yra svarbiausia vieta mūsų rajone.
Parodoje nesiekiame reivo kultūros konservuoti, o pagerbti, įvertinti ir apmąstyti.
Prieš keletą metų suvokiau, kad aš šiame klube, kuris dabar jau uždarytas ir apleistas, taip niekada ir nebuvau. Tuomet kilo mintis surengti parodą, kuri būtų skirta tiek paties klubo, tiek ir rajono istorijai. Deja, šio sumanymo įgyvendinti taip ir nepavyko.
Tačiau tuomet socialiniame tinkle pasidalinau keletu įrašų su prašymu žmonėms pasidalinti klubo „Maxas“ istorijomis. Taip iš Justės gavau krūvą skrajučių, o galiausiai ji mane pakvietė prisijungti prie šios parodos kūrimo.
– Šokių muzikos istorija dar nėra tokia sena, tad įdomu kaip sekėsi rinkti eksponatus susijusius su reivo kultūra Lietuvoje?
Justė Kostikovaitė: Juokais sakome, kad ši paroda – tai vakarėlių skeveldros, tai, kas iš jų liko. O liko tikrai ne tiek jau daug. Visų pirma, skrajutės ir plakatai, šiek tiek festivalių dekoracijų. Taip pat parodoje demonstruojami radijo laidų „Dūžiai“ bei „Vargo vakarienė“ įrašai. Išliko šiek tiek nuotraukų, vaizdo įrašų ir, žinoma, ano laikmečio technika: grotuvai, savadarbiai pultai ir panašūs dalykai.
Visa ši medžiaga mus pasiekė ilgų, vos ne detektyvinių tyrinėjimų, keliu: vieni pašnekovai nukreipdavo pas kitus, ragino susisiekti su savo senais pažįstamais ir t.t. Taip pat kvietimą pateikti turimus eksponatus buvo paskelbęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Tik visų šių žmonių dėka ši paroda ir galėjo įvykti.
Egla Mikalajūnė: Buvo tokių, kurie neturėjo ką duoti parodai, bet turėjo ką papasakoti. O buvo ir tokių, kurie išsaugojo įvairių to laikmečio objektų, tačiau neturėjo ką papasakoti. Tad iš viso to ir susidėliojo šis parodos pasakojimas.
– Kokie didžiausi netikėtumai ir atradimai jums pačioms buvo rengiant parodą?
Justė Kostikovaitė: Mane nustebino tai, kad jau 1998 metais antropologė Kristina Šliavaitė buvo parašiusi nedidelį darbą „Reivo kultūros ypatumai Lietuvoje (apie „tikruosius“ ir „netikruosius“ reiverius). Tai be galo įdomi medžiaga, nes daryti tuo aktyviuoju reivo kultūros gyvavimo metu.
Taip pat sužavėjo platūs ryšiai, kuriuos anuomet mezgė Dovydas Bluvšteinas bei kiti šokių kultūros propaguotojai. Juk gan greitai įvairių užsienio atlikėjų koncertai buvo rengiami ne tik Lietuvoje, tačiau ir aplinkinių šalių miestuose: Minske, Rygoje, Taline ar Sankt Peterburge.
Sutikome net ir tokių žmonių, kurie po savo kasdienių darbų kelerius metus buvusiose kolūkio patalpose įrenginėjo klubą. Visa tai dar sykį patvirtino, su kokia energija, entuziazmu ir kūrybiškumu anuomet buvo kuriama Lietuvos šokių muzikos scena.
Sutikome net ir tokių žmonių, kurie po savo kasdienių darbų kelerius metus buvusiose kolūkio patalpose įrenginėjo klubą.
Egla Mikalajūnė: Mane labai nustebino 2001 ir 2002 m. Kernavėje vykęs festivalis „Raganos“. Tai buvo bene pirmasis trance muzikos festivalis, įdomus taip pat ir tuo, kad jo pagrindiniai rengėjai buvo vokiečiai.
Pasaulyje šitoks formatas yra žinomas jau ne vieną dešimtmetį: vakariečiai, įprastai, šiltuose, egzotiniuose kraštuose, rengia festivalius, kurie daugiausia ir pritraukia užsieniečius.
Šiuo atveju įdomu tai, kad vokiečiai „Raganas“ darė visai ne šiltuosiuose kraštuose, o mūsų šalyje. Visa tai, neabejotinai, yra tapę Lietuvos reivo kultūros istorijos dalimi.
