Vis didesnį vaidmenį šiame kontekste įgauna skaitmeninės priemonės, galinčios bent iš dalies kompensuoti fizinį atstumą ir išplėsti kultūros ribas. Būtent tokiu įrankiu siekia tapti nauja nacionalinė kultūros turinio platforma „ekultūra“ – vienas didžiausių Lietuvos kultūros skaitmeninimo projektų, suteiksiantis prieigą prie daugiau nei 1 mln. kultūrinių objektų.
Šių metų gegužę startuosianti „ekultūra“ sujungs kultūros paveldą, šiuolaikinę kūrybą ir įvairių kultūros, meno ir atminties institucijų duomenis, sudarydama galimybę vienoje vietoje pasiekti daugiau nei milijoną suskaitmenintų objektų: nuo vaizduojamojo meno kūrinių ir archyvinių dokumentų iki garso įrašų, filmų, trimačių nekilnojamojo kultūros paveldo modelių bei virtualių parodų.
Platforma „ekultūra“ nėra vien skaitmeninis katalogas ar virtuali vitrina. Tai jungtinė, bendradarbiavimo principu kuriama platforma, kurią koordinuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir kurioje kaip partnerės dalyvauja daugiau nei dvidešimt kultūros institucijų, o turinys į platformą atkeliaus dar iš maždaug 150 įstaigų.
„ekultūra“ taps ne pavienių kolekcijų, o visos Lietuvos kultūros infrastruktūros atspindžiu.
Tokiu būdu „ekultūra“ taps ne pavienių kolekcijų, o visos Lietuvos kultūros infrastruktūros atspindžiu, leisiančiu regionų gyventojams pasiekti kultūrą vienoje vietoje, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
Anot kuruoto turinio eksperto Žygimanto Jančoro, platformoje „ekultūra“ bus sutelkta dar daugiau ne tik paveldo, bet ir šiuolaikinio kultūros turinio. Platforma taip pat pasiūlys ir patrauklaus teminio turinio, edukacinių priemonių ir skaitmeninių pasakojimų vienoje vietoje.
„Tai išplės kultūros prieinamumą, stiprins mokymąsi ir tuo pačiu sudarys galimybes portalo vartotojams patiems pasitelkti kūrybiškumą, išnaudojant esamą turinį ir pasitelkiant platformos įrankius, kurti jiems aktualius pasakojimus, paviešinti jį per socialinius tinklus“, – sako Ž.Jančoras.
Kultūros prieinamumas – daugiau nei fizinis ar skaitmeninis pasiekiamumas
Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vadovė Gražina Norvilė-Šeputė pabrėžia, kad kultūros prieinamumas apima ne vien infrastruktūrą ar technologijas.
„Neabejotinai svarbi ir fizinė galimybė pasiekti kultūrą, ir gebėjimas ja naudotis, – sako ji. – Nors palaipsniui skaitmeninio raštingumo problema mažėja, tarp vyresnių gyventojų ji vis dar aktuali.“
Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad per pastaruosius kelerius metus internetu nesinaudojančių 65–74 metų Lietuvos gyventojų dalis išlieka panaši ir sudaro apie trečdalį visos šios amžiaus grupės. Vis dėlto, pasak pašnekovės, net ir turint techninius įgūdžius, tai dar nereiškia realaus kultūros vartojimo.
„Gebėjimas naudotis skaitmeninėmis priemonėmis nereiškia noro ir poreikio jomis naudotis, ypač kalbant apie kultūros paslaugas. Alkis kultūrai turi būti diegiamas nuo vaikystės“, – teigia G. Norvilė-Šeputė.
Lietuvos kultūros tarybos tyrimai rodo, kad kultūros poreikis dažniausiai yra ugdomas nuo vaikystės. Tie, kurie šeimoje ar mokykloje buvo skatinami dalyvauti kultūrinėje veikloje, ir suaugę išlieka aktyvesni kultūros lauke. Be to, tokie žmonės, kaip rodo tyrimai, jaučiasi laimingesni, geriau vertina savo gyvenimo kokybę ir yra pilietiškesni.
Regionai – ne vienintelė kultūrinės atskirties ašis
Kalbant apie kultūros prieinamumą, dažnai akcentuojama regioninė atskirtis. Vis dėlto tyrimai atskleidžia sudėtingesnį paveikslą.
„Net 28 proc. jaunų didmiesčiuose gyvenančių žmonių nedalyvauja kultūroje, – atkreipia dėmesį G. Norvilė-Šeputė. – Tai rodo, kad ne visada svarbiausia yra paslaugų prieinamumas, o greičiau – noras jomis naudotis.“
Tai leidžia kultūros prieinamumą suprasti ne tik kaip geografijos, bet ir kaip motyvacijos, ugdymo bei socialinių įpročių klausimą.
Lietuvos kultūros tarybos vaidmuo: kultūra turi ateiti pas žmogų
Lietuvos kultūros taryba, pasak pašnekovės, auditorijos įtrauktį vertina plačiai. Ne visi žmonės gali fiziškai dalyvauti renginiuose – tiek dėl gyvenamosios vietos, tiek dėl negalios ar kitų aplinkybių.
„Stengiamės, kad kultūra ateitų iki gyventojų, – teigia G. Norvilė-Šeputė. – Autorių teisių ir gretutinių teisių programa skatina organizacijas teikti projektus skaitmeninių leidinių prieinamais formatais leidybai, taip mažinant žmonių su negalia informacinę atskirtį.“
Skaitmeninis turinys – viena iš priemonių mažinti atskirtį
Nepaisant investicijų, kultūros prieinamumas regionuose vis dar išlieka problema. Ten veikia mažiau kultūros organizacijų, kuria mažiau menininkų, kai kuriose vietovėse beveik nėra nevyriausybinių kultūros organizacijų. Dėl to kultūros pasiūla siauresnė, o kai kurios meno sritys apskritai neprieinamos.
„Regionų gyventojai dažniau skundžiasi informacijos trūkumu ir yra mažiau patenkinti kultūros paslaugomis, – sako pašnekovė. – Bent dalį šių problemų gali padėti spręsti skaitmeninis kultūrinis turinys.“
Ypatingas vaidmuo čia tenka bibliotekoms – plačiausiam ir arčiausiai žmonių esančiam kultūros įstaigų tinklui. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad beveik pusė kaimiškų vietovių bibliotekų vartotojų jose lankosi kartą per savaitę, o penktadalis lankytojų bibliotekose naudojasi internetu.
„Dažnam bibliotekininkas tampa vedliu į skaitmeninį pasaulį“, – pabrėžia G. Norvilė-Šeputė.
Platforma „ekultūra“ – tiltas, o ne pakaitalas
Platforma „ekultūra“ siekia tapti įrankiu, kuris padėtų mažinti kultūrinę ir informacinę atskirtį, nors, pasak pašnekovės, viena platforma visų problemų neišspręs.
„Galbūt vien „ekultūra“ ir negali išspręsti visų atskirties problemų, bet tai gali būti priemonė, padedanti ją mažinti“, – teigia ji.
Skaitmeninis kultūros turinys, ypač po COVID-19 pandemijos, įgavo naują reikšmę. Apklausos parodė, kad nuotolinis dalyvavimas kultūros renginiuose žmonėms padėjo išgyventi bendrumo jausmą. Be to, jaunajai kartai kultūra dažnai pirmiausia atsiveria per ekraną.
„Skaitmeninėje erdvėje išgirdus ar pamačius patinkantį kūrinį, gali kilti noras patirti jį ir gyvai“, – pastebi G. Norvilė–Šeputė.
Žvilgsnis į ateitį
Paklausta, kaip, anot jos, atrodys kultūros prieinamumas po penkerių metų, G. Norvilė–Šeputė sako, kad tai priklausys nuo daugelio veiksnių – turinio kokybės, sklaidos, institucijų bendradarbiavimo ir pačios visuomenės įsitraukimo.
„Svarbu ne tik geri ir prasmingi instrumentai, bet ir auditorijos noras jais pasinaudoti, įsitraukti ir atrasti“, – apibendrina G. Norvilė-Šeputė.
Šiame kontekste platforma „ekultūra“ tampa ne tik technologiniu projektu, bet ir platesnio mąstymo apie kultūros prieinamumą visiems dalimi – kvietimu permąstyti, kam, kaip ir kodėl kuriame kultūrą skaitmeninėje epochoje.
Lietuvos kultūros tarybos užsakymu 2023 m. atliktas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ parodė, kad 23 proc. respondentų pagrindine kliūtimi įsilieti į kultūrinį gyvenimą įvardijo tai, jog kultūros paslaugos per brangios; 16 proc. – sudėtinga nuvykti į renginio vietą, 16 proc. – nepakanka informacijos, 15 proc. – prastą sveikatą, 12 proc. – ribotą pasirinkimą, 8 proc. – prastos kokybės kultūrinę veiklą vietovėje, 7 proc. – netinkamą darbo laiką.
Virtuali nacionalinė kultūros erdvė padeda išspręsti šias problemas, ypatingai – gyvenantiems ne didmiesčiuose, turintiems riboti išlaidas ar patiriantiems sveikatos būklės keliamų apribojimų.
Platformos startas – jau šių metų gegužę. Kol kuriama platforma „ekultūra“, kviečiame apsilankyti informacinėje svetainėje ekultura.lt.
Pavienius skaitmenintus kultūros objektus galite rasti portale epaveldas.lt – čia jų sąrašas bus pildomas, kol bus baigta kurti platforma „ekultūra“.
Projektas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
