Tarptautinio pripažinimo sulaukusio projekto „Angelų takais“ prodiuserė Eleonora J. Romuva atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis kūrėjų iki šiol jaučia vidinį konfliktą tarp kūrybos ir verslumo, tarsi abu stovėtų skirtingose barikadų pusėse. Noras augti dažnai eina greta baimės – kad įsileidus komandą, struktūrą ar verslo logiką bus prarastas autentiškumas, kūrybinės idėjos grynumas. Tačiau, pasak jos, ši priešprieša dažniau yra kultūrinė nei reali.
„Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad verslas yra kažkas „nešvaraus“, o menas – tarsi neliečiama šventa karvė. Tačiau praktika rodo, kad be struktūros, be resursų, be komandų ir tęstinumo net pats jautriausias kūrinys lieka trapus ir trumpalaikis.
Kūrybinėje ekonomikoje visada egzistuos skirtingi poliai.
Kūrybinėje ekonomikoje visada egzistuos skirtingi poliai. Yra greito vartojimo komerciniai produktai. Yra grynai meniniai darbai, kurie sąmoningai nesiderina prie rinkos ir lieka nišiniai, kartais net sunkiai prieinami. Abu šie poliai yra teisėti ir reikalingi – jie atlieka savo vaidmenį, patenkindami labai skirtingus poreikius.
Tačiau yra ir trečia erdvė, kurioje dirbame mes ir dauguma kitų komandų. Tai meno ir sistemų sintezė. Čia kūrėjai, prodiuseriai, dizaineriai, tyrėjai ir verslo žmonės dirba ne tam, kad supaprastintų kūrinį ar „padarytų jį patogesnį rinkai“. Jie dirba tam, kad kūrinys galėtų gyventi ilgiau, keliauti toliau ir pasiekti daugiau žmonių, neprarasdamas savo esmės.
Mums svarbu ne tik tai, kiek žmonių ateina pamatyti patirties. Mums svarbu, kas su žiūrovais įvyksta. Ką jie išsineša. Šiame kontekste verslas įgauna visai kitą prasmę – jis tampa infrastruktūra, leidžiančia menui veikti pasaulyje. Menas gydo. Menas padeda žmogui susitikti su savimi. Menas kuria kultūrinį ir vidinį atsparumą.
Mums svarbu ne tik tai, kiek žmonių ateina pamatyti patirties. Mums svarbu, kas su žiūrovais įvyksta.
O tam, kad tokios patirtys galėtų pasiekti ne šimtus, o tūkstančius ir šimtus tūkstančių žmonių, neužtenka vien talento. Reikia sistemų, žmonių, strategijų ir drąsos mąstyti plačiau nei vieno projekto ribose. Tuomet kūryba ir verslumas nustoja būti skirtingose barikadų pusėse – jie tampa tuo pačiu organizmu, skirtingomis, bet viena kitą palaikančiomis dalimis“, – įsitikinusi Eleonora J. Romuva.
Ilgalaikiam projektui reikalinga komanda
„Angelų takais“ – tai virtualios realybės patirtis, leidžianti žiūrovams naujai pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybą ir per technologijas patirti ją kaip gyvą, įtraukiančią kelionę. Pripažinimo Europoje, Azijoje ir JAV sulaukęs projektas dažnai minimas kaip sėkmingas kūrybinio eksporto pavyzdys.
Tačiau, pasak jo prodiuserės Eleonoros J. Romuvos, šią sėkmę lėmė ne vien stipri idėja ar technologinis sprendimas. Ji pabrėžia, kad kūrybinėse industrijose nėra prasmės kalbėti tik apie patį kūrinį – kur kas svarbiau yra tai, kas leidžia jam pasiekti žiūrovą ir veikti ilgalaikėje perspektyvoje.
„Aš visada žiūriu iš makro perspektyvos – per vertės grandinę. Kūrybinėje industrijoje nėra vien tik kūrinio. Yra visa ekosistema, kuri leidžia tam kūriniui atsirasti, būti patirtam, išgyventam ir pasiekti žiūrovą. Turinys yra širdis. Bet širdis viena nefunkcionuoja be nervų sistemos, kraujotakos, kvėpavimo. Lygiai taip pat kūrinys negali gyvuoti be vystymo, prodiusavimo, technologijų, komunikacijos, platinimo, partnerystės, pardavimo ir ilgalaikės strategijos“, – sako Eleonora J. Romuva.
Kūrybinėje industrijoje nėra vien tik kūrinio. Yra visa ekosistema, kuri leidžia tam kūriniui atsirasti, būti patirtam, išgyventam ir pasiekti žiūrovą.
Pasak jos, „Angelų takais“ nuo pat pradžių taip pat buvo vystomas ne kaip pavienė kūrybinė iniciatyva, o kaip struktūruotas, augimui paruoštas projektas, kuriame aiškiai apibrėžtos atsakomybės ir kompetencijos.
„Mūsų komandos stiprybė yra ta, kad ji veikia kaip startuolis – multidisciplininė, tarptautinė, išsidėsčiusi per kelias laiko juostas. Mes jungiame meną, technologiją, verslą ir tyrimus. Tai leidžia ne tik kurti kūrinius, bet ir auginti ilgalaikę platformą. Jeigu žiūrėtume į tarptautinius pavyzdžius, tokios studijos kaip „Punchdrunk“, „Meow Wolf“ ar „teamLab“ išaugo ne todėl, kad sukūrė vieną stiprų kūrinį, o todėl, kad labai anksti pradėjo kurti struktūras aplink kūrybą – auditorijų vystymą, partnerystes, licencinius modelius, erdves, franšizes“, – pasakoja Eleonora J. Romuva.
Vienas žmogus gali daug, bet ne viską
Daugelis kūrybinių projektų prasideda labai asmeniškai – nuo vieno žmogaus idėjos, energijos ir sprendimų. Pradiniame etape toks modelis dažnai veikia, nes leidžia judėti greitai, išlaikyti kūrybinį vientisumą ir intuityviai reaguoti į aplinkybes. Tačiau augant projektui, būtent tas pats principas ima kišti koją.
Eleonora J. Romuva pastebi, kad šis lūžis dažniausiai ateina tuomet, kai kūrėjas vis daugiau laiko praleidžia spręsdamas operacinius klausimus, o vis mažiau – kurdamas.
„Vienas žmogus gali padaryti labai daug. Bet ne viską. Ir tikrai ne ilgą laiką. Kiekvienas kūrėjas anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, kurioje pradeda jausti, kad nebekuria, o tik gesina gaisrus, nes sprendimų kiekis viršija gebėjimą juos kokybiškai priimti. Kai projektas nebegali augti be tavęs kaip kūrėjo fizinio buvimo kiekviename žingsnyje, tai reiškia, kad tu nebe kuri sistemą – tu pats esi sistema. Tai nėra tvaru“, – pabrėžia „Angelų takais“ prodiuserė.
Kiekvienas kūrėjas anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, kurioje pradeda jausti, kad nebekuria, o tik gesina gaisrus.
Pasak jos, čia išryškėja esminis skirtumas tarp projekto, kuris priklauso nuo vieno žmogaus nuolatinio įsitraukimo, ir tokio, kuris gali augti remdamasis aiškia struktūra bei komanda. Šis perėjimas nėra nei lengvas, nei intuityvus, tačiau jis neišvengiamas, jei siekiama ilgalaikio augimo.
„Yra natūralūs etapai. Pirmas – kai gali daug ką padaryti pats. Antras – kai turi pradėti dalintis, kad galėtum augti. Trečias – kai turi paleisti, kad kiti galėtų dauginti, replikuoti, plėsti ir skalinti tai, ką sukūrei“, – sako Eleonora J. Romuva.
Ji pastebi, kad verslo pasaulis vadovaujasi tokia pat logika. Pradiniuose etapuose projektai dažnai veikia kaip founder-led (liet. įkūrėjo valdomos) iniciatyvos, tačiau augant ambicijoms ir masteliui pereinama prie partnerystėmis ir komandomis grįstų modelių. Ilgainiui kai kurie projektai virsta platformomis ar net franšizėmis, kuriose kūrėjas nebėra įtrauktas į kiekvieną operacinį sprendimą, bet išlaiko kryptį, vertybes ir kokybės standartą.
Vis dėlto kūrybiniame lauke šis perėjimas dažnai tampa sudėtingesnis – ne dėl idėjų ar talento stokos, o dėl patirties, žinių ir palaikymo trūkumo. Šią spragą siekia užpildyti Inovacijų agentūros inicijuotas „Kūrybinio verslo pre-akceleratorius" – programa, skirta kultūros ir kūrybinių industrijų atstovams, norintiems savo veiklą išgryninti, sustiprinti verslumo kompetencijas ir pasiruošti augimui. Čia kūrėjams padedama ne atsisakyti savo kūrybinės tapatybės, o sukurti struktūrą, kuri leistų jiems augti neperdegant ir neįstrigus vieno žmogaus galimybių ribose.
Komanda – vartai į tarptautinius vandenis
Nors kūrybinėse industrijose komanda vis dar neretai suvokiama kaip pagalbinė grandis – kažkas, kas prisijungia vėliau, kai bus aišku, ar pavyko, – tarptautinėje praktikoje ši nuostata jau neveikia. Vis dažniau būtent komandos sudėtis ir skirtingų kompetencijų įsitraukimas ankstyvame etape lemia ne tik kūrinio kokybę, bet ir jo galimybes augti.
Kūrėjams padedama ne atsisakyti savo kūrybinės tapatybės, o sukurti struktūrą, kuri leistų jiems augti neperdegant ir neįstrigus vieno žmogaus galimybių ribose.
Eleonora J. Romuva atkreipia dėmesį, kad tradicinis modelis, kai pirmiausia sukuriamas turinys, o tik vėliau galvojama apie auditorijas ir platinimą, šiandien nebeatitinka kūrybinės ekonomikos realijų.
„Remiantis tradiciniu modeliu, pirma sukuri, tik tada galvoji, kas žiūrės ir kam parduoti turinį. Šiuolaikinis kūrybinių industrijų modelis remiasi kita logika – kurk žinodamas, kam kuri, kokiais kanalais bus rodomas turinys ir kaip jis bus patiriamas. Kai prodiuseriai, strategai, distributoriai ar technologijų specialistai pradeda dirbti ankstyvoje turinio vystymo stadijoje, pasikeičia pats kūrybinis procesas. Jis netampa mažiau kūrybiškas – jis tampa sąmoningesnis ir efektyvesnis“, – pabrėžia Eleonora J. Romuva.
Pasak jos, ankstyvas skirtingų kompetencijų įsitraukimas leidžia kūrėjams galvoti ne tik apie meninę žinutę, bet ir apie tai, kaip ji bus patiriama skirtinguose kontekstuose, kiek žmonių galės ją pasiekti ir kokią trajektoriją kūrinys gali turėti už Lietuvos ribų.
Tarptautiškumas reikalauja kantrybės
Komandos dydis ir sudėtis, pasak Eleonoros, visada turi būti tiesiogiai susiję su kūrėjo tikslais. Jei siekiama festivalinio kelio ar pavienių parodų, pakanka mažesnės, kompaktiškos komandos. Tačiau kalbant apie tarptautines rinkas, ilgalaikes partnerystes, skirtingus formatus ar technologines platformas, reikalinga žymiai didesnė ir įvairesnių kompetencijų turinti komanda.
Šiandien tokiu keliu eina vis daugiau kūrybinių studijų visame pasaulyje, ypač sparčiai augančioje immersive entertainment (liet. įtraukioji pramogų industrija). Ji remiasi ne pavieniais projektais ar eksperimentais, o ilgalaikių kūrybinių visatų kūrimu, kuriose turinys tampa branduoliu platesnei ekosistemai.
„Tai studijos, kurios kuria ištisas kūrybines visatas, aplink turinį stato ilgalaikes struktūras, augina bendruomenes ir vysto intelektinę nuosavybę kaip platformas. Kūrinys nebėra tik galutinis produktas – jis tampa branduoliu, aplink kurį gimsta skirtingi formatai, patirtys, technologiniai sprendimai, partnerystės, edukacija, tyrimai ir net nauji verslo modeliai“, – pasakoja Eleonora J. Romuva.
Čiurlionio temos – kosmosas, vidiniai išgyvenimai, transformacija, žmogaus ir visatos ryšys – yra labai suprantamos skirtingose kultūrose.
Nors „Angelų takais“ atveju M. K. Čiurlionio kūryba pasirodė esanti universaliai suprantama skirtingose kultūrose, Eleonora pabrėžia, kad nuo kūrinio priėmimo iki realaus veikimo tarptautinėse rinkose komanda nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią.
„Čiurlionio temos – kosmosas, vidiniai išgyvenimai, transformacija, žmogaus ir visatos ryšys – yra labai suprantamos skirtingose kultūrose. Tačiau nuo kūrinio suprantamumo iki realaus veikimo tarptautinėse rinkose yra labai didelis atstumas. Skirtingos rinkos reikalauja skirtingų tempų, derybų kultūros, sprendimų priėmimo modelių ir rizikos suvokimo. Tai greitai sugriauna vieną pavojingiausių iliuzijų – kad tai, kas sėkmingai veikia Lietuvoje, automatiškai veiks ir kitur.
Tarptautinė rinka reikalauja ne eksporto, o kultūrinio, strateginio ir struktūrinio supratimo. Reikia adaptuoti formą, kartais ir naratyvą, patirties pateikimą, kainodarą, platinimo modelius, partnerystes. Reikia suprasti, kur tavo kūrinys realiai įsipaišo kitoje ekosistemoje. Galiausiai, tarptautiškumas reikalauja kantrybės – tai ilgalaikis buvimas rinkose, santykių kūrimas, pasitikėjimo auginimas ir nuolatinis mokymasis,“ – pažymi Eleonora J. Romuva.
Būtent čia – tarp kūrybinės idėjos ir jos realaus veikimo pasaulyje – kūrėjams dažniausiai prireikia struktūros. Ne tam, kad būtų suvaržyta kūryba, o tam, kad ji galėtų augti. Kad būtų aišku, kaip burti komandą, dalintis atsakomybes, ruoštis augimui ir tarptautiškumui neprarandant savo balso.
„Kūrybinio verslo pre-akceleratorius" būtent tai ir siūlo: ne tik pavienes konsultacijas, bet ir nuoseklų požiūrį į kūrybinę veiklą kaip ilgalaikį procesą. Tokį, kuriame kūrėjas nėra paliekamas vienas „prasimušti“, o gauna įrankius, padedančius jo idėjoms augti, daugintis ir veikti platesniame – dažnai tarptautiniame – kontekste.
Atrankos į programas jau prasidėjo, o mokymai tęsis iki 2027 m. pabaigos. Daugiau informacijos apie projektą – kki.inovacijuagentura.lt.
Projektą „KKI akceleravimo veikla fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms VVL regione ir sostinės regione“ bendrai finansuoja Europos Sąjunga.
