Sekite 15min Google
Paaiškėjo, kad tai – greičiausiai jo gyvenimo radinys.
Tą dieną lobių ieškotojas mėgėjas nieko ypatingo rasti nesitikėjo. Tačiau iškasęs jau 15 monetų ir išgirdęs, kad metalo detektorius vis dar signalizuoja, vyras suprato: po žeme slypi kai kas gerokai didesnio.
Tai, ką vėliau iškasė archeologai, pranoko visus lūkesčius – iš viso aptikti 934 romėniški sidabriniai denarai, sveriantys 3,1 kilogramo.
Tai, ką vėliau iškasė archeologai, pranoko visus lūkesčius.
Reino krašto regioninė taryba (LVR) šį radinį vadina didžiausiu iki šiol dabartinės Vokietijos teritorijoje aptiktu monetų lobiu iš imperatoriaus Adriano valdymo laikų. Manoma, kad visame pasaulyje žinomi vos keturi didesni šio laikotarpio romėniškų monetų lobiai.
Lobis aptiktas į pietus nuo Kelno – regione, kuris Romos imperijos laikais buvo itin svarbus. Netoliese buvusi Colonia Claudia Ara Agrippinensium, dabartinis Kelnas, anuomet buvo vienas svarbiausių politinių, karinių ir ekonominių centrų prie Reino.
Turtas galėjo būti kaupiamas ištisas kartas
Archeologus ypač intriguoja didžiulis laikotarpis, kurį apima rastos monetos.
Seniausia iš jų nukaldinta 148 metais prieš Kristų, dar Romos Respublikos laikais, o naujausia – 124 arba 125 metais po Kristaus. Taigi jas skiria daugiau nei 270 metų.
Kai lobis, kaip manoma, II amžiaus antrajame ketvirtyje buvo užkastas, seniausiai monetai jau buvo daugiau nei pustrečio šimto metų. Nepaisant to, ji, regis, vis dar galėjo būti naudojama kaip atsiskaitymo priemonė.
Šis radinys archeologams suteikia vertingos informacijos apie tai, kaip ilgai senos monetos galėjo išlikti apyvartoje Romos pinigų sistemoje.
Tiksliai perskaičiuoti lobio vertę į šiuolaikinius pinigus sudėtinga, tačiau jo mastą padeda suvokti romėnų legionieriaus atlyginimas. Tuo metu eilinis karys per metus gaudavo apie 300 denarų, o maždaug pusė šios sumos būdavo išskaičiuojama už maistą ir įrangą.
Kad sukauptų tokį turtą, karys turėtų maždaug šešerius metus atidėti visas po būtinųjų išlaidų likusias pajamas.
Kodėl niekas negrįžo pasiimti lobio?
Archeologai mano, kad pinigai buvo užkasti sąmoningai – greičiausiai siekiant juos saugiai paslėpti. Tačiau kodėl savininkas jų taip ir nepasiėmė?
Viena iš versijų – lobį paslėpęs žmogus mirė nespėjęs niekam atskleisti jo buvimo vietos.
Šiek tiek užuominų pateikė ir pats radinys. Dalis monetų į Bonos LVR krašto muziejaus restauravimo dirbtuves buvo nugabentos kartu su žemės luitu. Atlikus rentgeno tyrimus jame aptikta keraminio indo fragmentų ir šiaudų liekanų.
Tai leidžia manyti, kad kažkas monetas buvo sudėjęs į indą, kurio vidus buvo išklotas ar paminkštintas šiaudais.
Manoma, kad turtas pradėtas kaupti maždaug 100 metais po Kristaus, tačiau į žemę pateko tik po kelių dešimtmečių – valdant imperatoriui Adrianui.
Adriano laikų lobis
Imperatorius Adrianas (76–138 m.) Romos imperiją valdė nuo 117 metų iki pat savo mirties. Jis priskiriamas vadinamiesiems penkiems geriesiems imperatoriams, o jo valdymo laikotarpiu daug dėmesio skirta milžiniškos imperijos sienų apsaugai ir jos stiprinimui.
Adrianas keliavo po didžiąją imperijos dalį, rūpinosi kelių, šventyklų ir miestų plėtra. Bene garsiausias su jo vardu siejamas statinys – Adriano siena Britanijoje, turėjusi saugoti Romos imperijos pasienį nuo šiaurėje gyvenusių genčių.
Tačiau jo valdymo laikotarpis nebuvo ramus. 132–135 metais Judėjos provincijoje, apėmusioje dalį dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijų, kilo sukilimas prieš romėnų valdžią. Simono Bar Kochbos vadovaujami žydų sukilėliai kovojo su romėnais, tačiau sukilimą Roma galiausiai žiauriai numalšino.
Reino krašto gyventojo rastos sidabrinės monetos dabar priklauso Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinei žemei, o lobį aptikusiam vyrui numatytas atlygis.
Dalį monetų visuomenė pirmą kartą galėjo išvysti šių metų rugsėjį Bonoje. Planuojama, kad nuo 2027 metų kovo visas lobis bus eksponuojamas nuolatinėje Bonos LVR krašto muziejaus archeologijos ekspozicijoje.
