Kiekviena moteris bent kartą gyvenime sustoja – pavargusi, nusivylusi ar pasimetusi – ir tyliai savęs paklausia: kur dingo mano aistra gyventi? Kodėl vietoj skrydžio jaučiu tik šliaužimą? „Su moterimis viskas gerai, jos jau tobulos.“ Šie Alos Tamulienės žodžiai gali nuskambėti kaip iššūkis visuomenės primetamiems standartams, tačiau dvasinių praktikų vedlė ir knygos „Laumžirgio užrašai“ autorė yra tvirtai įsitikinusi – esminė problema yra ne tobulumo trūkumas, o supainiojimas su idealybe. Jau visai netrukus, spalio 11 d. Vilniuje artėjančioje konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ Ala Tamulienė skaitys pranešimą tema „Rusenti ar degti, skrieti ar šliaužti: kas nulemia Moters gyvenimo kryptį?“. Ala Tamulienė sklaido mitą, kad dvasingumas yra tik kiekybė praktikų, apeigų bei ritualų. Vedlė kviečia į gilų pokalbį apie tai, kaip atskirti tobula nuo ideali sąvokas, atrasti savo unikalumą ir vėl patikėti beribe vidine jėga bei savo vidinės kelionės atradimais šiame interviu.
Ala, esate ne tik pati dvasingumo kelyje, bet ir vedate kitus tuo keliu. Kaip save apibūdintumėte šiandien?
Žmogus. Turintis jungtį tarp dvasios, sielos ir kūno. Siekiantis taikos su Dievu savyje. Visa kita yra vaidmenys.
Kas buvo Jūsų siekiamybė savo dvasingumo kelyje? Gal galite išskirti kažkurį pasiekimą ar etapą, kuris atvedė Jus ten, kur esate šiandien?
Mano didžiausias siekimas buvo apjungti dvasią ir materiją. Nesudievinant, neišskiriant vieno ar kito, o suvokiant, kad viskas, ko aš mokiausi gyvenime nuo pat pirmojo įkvėpimo ir mokysiuosi iki paskutiniojo atodūsio – yra gyvenimo išminties menas, o šios išminties pagrindas yra būtent dėkingumas viskam, kas buvo, yra ir bus. Mano didžiausias pasiekimas – beribis dėkingumas visiems mokytojams ir patirtims, kurios mane sukūrė tokią, kokia esu šiandien. Diplomai ar socialiniai laimėjimai, turtas ar skurdas, yra laikini, bet vidinė išmintis ir dėkingumas už visus, pradedant darželio auklėtojais ir seneliais bei baigiant visais sutiktais mokytojais, yra amžina vertybė. Savo unikalume mes visi esame tobuli.
O kuo, Jūsų nuomone, skiriasi tobulas nuo idealaus?
Didžiausia problema yra, kai neskiriame sąvokų ir sakome „netobulas“ arba „tobulumui ribų nėra“. Taip, tobulumui ribų nėra, nes viskas yra tobula ir viskas yra beribė. Bet žmonės taiko tai sau. Jie droš save kaip personažą Pinokį tol, kol taps „tobuli“, o iš tikrųjų turi omenyje idealūs pagal kažkieno sukurtą standartą. Taip yra neteisinga. Kai tampi idealus kažkam, būtent tada prarandi savo tobulumą ir unikalumą, kurį jau turi. Mums reikia tiesiog išmokti pažinti savo tiesą ir neišduoti savęs. Tuomet širdis atsivers priimti kitus tokiais, kokie jie yra be noro juos taisyti. Gamtoje viskas dera savaime, bet žmonės nori to idealo, kurio pasiekti neįmanoma ir dėl to tiek daug nusivylimų.
Minėjote, kad dėkingumas yra išminties pagrindas. Kaip reikia dėkoti, kad tai taptų išmintimi?
Šiuolaikiniame dvasingume dėkingumas tampa apeiga, kurią atliekant kaip ir visos apeigos nuo idėjos per laiką iškrypsta. Idėjos nebelieka, kai nebelieka turinio ir padėkos formos. Dažnai žmonės į dėkingumą žiūri vartotojiškai ir kartoja „dėkoju“ kaip papūgos, nesuvokdami esmės. Rašymas „dėkoju“ trisdešimt lapų, kartojimas dėkingumo žodžių kaip manta ar dėkingumo praktikos atlikimas nepertraukiamai 30 dienų be vidinio turinio neturi prasmės – kam save prievartauti? Nueisiu pas mamą padėkosiu, nueisiu pas žmogų ir pasakysiu dėkoju šimtą kartų – dėkingumas nėra mankšta. Tikrasis dėkingumas kyla iš vidaus ir turi būti jaučiamas širdimi, o ne atliekamas mechaniškai ar dėl noro gauti naudos. Dvasinės praktikos, įskaitant dėkingumą, veikia ne dėl kiekybės, o dėl mūsų vidinės kokybės ir pozicijos. Jei dėkoji tikėdamasis naudos, tai nėra autentiškas dėkingumas. Išmintimi dėkingumas tampa tada, kai nuoširdžiai suvokiame visko, kas įvyko, prasmę ir širdimi pajaučiame neapsakomą padėką. Tokiam dėkingumui nereikia žodžių, gėlių ar įrašų socialiniuose tinkluose – jis išsiplečia širdyje ir apima viską. Daug žmonių sako: „Aš darau kažkokią techniką arba kitas praktikas, o man neveikia.“ Dvasinių praktikų veikimas priklauso nuo veikiančiojo vidinės pozicijos ir intencijos dėl ko tai daroma.
Jūsų manymu, kas labiausiai atima iš šiandieninių moterų jų energiją ir tikėjimą savimi? Kaip vėl patikėti savimi?
Moterys yra įgalintos idėją paversti kūnu. Vyrai negali gimdyti, o moterys gali ne tik vaikus gimdyti, bet iš esmės jos gali atnešti idėją iš idėjų pasaulio ir savimi suteikti jai formą bei paversti kūnu. Tai galioja visai moterų kūrybai. Per laiką ir per idealumo siekimą moterys prarado esminį vaisingumo receptą arba moterų bendrystės ingredientus. Dėl vyriško prado dominavimo, kuris skatina kovą ir konkurenciją, moterys nukreipia savo gyvybinę energiją į vidinę neapykantą, pavydą, apkalbas ar demonizavimą. Tokia energijos investicija į kovą, o ne į kūrybą, užkerta kelią moteriškai galiai, padarydama moteris dvasiškai nevaisingomis ir atjungdama jas nuo bendro energetinio lauko, kuriame saugu ir yra energija. Jos tampa „vyrais moters kūne“, imančios viską per jėgą arba priešingai – visada verkšlena dėl to, kad yra auka. O mes žinome, kad visos aukos yra agresyvios. Vyrų pasaulyje moteris jaučiasi lyg ne savo vietoje būtų ir taip pat sunkiai pritampa. Jos tampa neturinčiomis identiteto ir prieigos prie savo galios šaltinio, todėl jaučiasi vienišos ir sudaužytos. Moteris gal ir išliks, bet ji nori nugalėti ir tas žodis nugalėti, vadinasi, nugalinti kitą.
Jeigu moteris, praradusi moteriškumą kovoja, tada apie kokią moterų bendrystę kalbame? Apie ką yra moterų bendrystė?
Moterų bendrystė yra apie viena kitai pagalbą, augimą ir tobulėjimą, nes jeigu vienai pavyko, pavyks ir kitoms. Tai reiškia „viena dėl kitų“ – kaip anksčiau moterys rinkdavosi padėti gimdyti, prižiūrėti vaikus ar palydėti mirštančiąją, pamiršdamos visus prieštaravimus. Ši bendrystė grindžiama geranoriškumu ir dalybomis, nes tai, kas išsiskleidė vienoje, pasidaugina kitose ir tampa laipteliu dar aukščiau, įgyvendinant formulę: dalyba yra didžiausioji daugyba, o baimė prarasti, būdinga vyrams, tik uždusina kūrybą. Paimti ir laikyti, gali tik vyrai. Moteris, jei ji „pastojo“ idėja, ją subrandino savyje, turi pagimdyti ir gimdo ji ne sau, o pasauliui. Ir tik pagimdžiusi ji gali vėl pastoti. Jeigu ji laikys įsitvėrusi, numirs ir vaisius, ir ji pati. Tokiu būdu moteris apriboja save nuo moteriškos galios kurti. Tuomet ateina baimė prarasti tai, ką aš jau turiu, o ką sukūriau, dabar tai tik mano! Veša baimė prarasti. Baimės apimtos moterys pradeda tą baimę skleisti kaip nuodą užkrečiant kitas, nes bijoti drauge „linksmiau“. Galų gale, moteris per santykius save supranta, suvokia, kuria, auga. Moterų galia yra jų bendrystė.
Kaip suprasti, kada einame savo gyvenimo kryptimi, o kada tiesiog velkamės iš įpročio – kokie ženklai tai parodo kasdienybėje? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
Pagrindinis požymis – galinga aistra gyventi ir nuoširdus noras kurti, o ne tik išgyventi ar vartoti, kaip tai daro „homo sapiens“. Jie ieško Dievo kažkur išorėje. Ieško galios vietos, kažką sudievina ir ateina vis melstis. Malda yra visada duok: Dieve, duok sveikatos, Dieve, duok vyrą, Dieve, duok namus, Dieve, duok laimės. Kažką vis jiems turi duoti – ubagavimas. Ten, kur tik duok – dėkingumo nėra. Ir kiek duosi, tiek mažai, nes apetitas auga bevalgant. Kai tampame „homo deus“, suvokiame, kad Dievas yra visur ir tuo pat mumyse, pajaučiame aistrą susijungti su Žeme ir gyventi kuriant „čia ir dabar“, užuot elgetaujant ar ieškant laimės išorėje. Inicijuojame Dievą savyje validuojant jį tik mes patys per dėkingumą gyventi, kuris pasireiškia per aistrą kūrybai. Kai kuriu, man nėra kada plepėti, kariauti, kenkti kitam arba priešinti. Ir tai yra esmė. Kai mes atsikeliame ryte ir aistra yra užgesusi, niekas kitas jos neužkurs. Nėra tokių tablečių, metodų, technikų ar būdų – tiktai suvokiant Dievą savyje ir kartu su Juo mano atėjimą patirti dieviško pasaulio per tikėjimą, kuris nėra tik meldimasis, o ėjimas – veikiu ir veikiant kuriu. Kūryba yra kiekvienas veiksmas, kuriame kuras yra žmoguje ir nukreiptas kitų labui. Tarnystė yra veiksmas, kuris semiasi kuro ir energijos iš meilės. Su meile pasakytas žodis, pagamintas maistas, atliktas ofise darbas – iš kategorijos darbas perkvalifikuojamas į kategoriją tarnystė. Tai reiškia, kad savo brangiausią turtą – laiką, energiją ir dėmesį – investuojame į kūrybą, o ne į trūkumų paiešką, verkšlenimą ar kovą su kitais. Kiekvienas verkšlenimo epizodas kaip yra blogai virsta realybe – deja, taip yra.
Jūs kalbate apie aistrą kaip kūrybos kurą. Kaip moteris gali vėl ją uždegti, jei atrodo, kad gyvenimas virto tik pareigomis? Kas yra tarnystė ir kuo ji skiriasi nuo pareigų atlikimo?
Yra myliu ir mėgstu. Mėgstu – tai už kažką, kažkokį funkcionalumą. Mėgstu moterį, nes ji naudinga. Kai funkcionalumas prarandamas, moteris pamirštama ir keičiama kita. Aistrą uždegti galima, kai moteris atsisako minties, kad ją galima tik „mėgti“ dėl funkcionalumo, ir pradeda mylėti be priežasties, kaip Dievo dalelė, suprasdama, kad mylėti – tai be jokio reikalo. Jeigu moteris nesupranta, kad gali būti mylima ir bet kokią tikrosios meilės išraišką ji priima labai atsargiai ir bando apsiginti bei ieško klastos – o gal iš manęs kažko reikia? Jos nori gauti daugiau pritarimo, pagyrimų, paglostymų, pavyzdžiui, gera šeimininkė, graži moteris, gera mama ir pan. Jos stengiesi per pastangas sukandusios dantis padaryti viską idealiai apibrėžtą pagal kažkieno idealą. O jeigu joms nepavyksta, verkia ir sau priekaištauja – aš turbūt bloga žmona, bloga mama, netikusi šeimininkė. Moterys užsiima saviplaka ir kaltina save bei įkrenta į kaltę. Kaltė – ne balansas. Ir tam, kad „atkurti“ balansą, reikia nedelsiant bausmės – tai yra kažko, kas labai svarbu ir brangu konfiskacijos. Taip veikia ši sistema, kuri yra klampi masė. Joje moterys užsisuka ir kuo labiau stengiasi, tuo mažiau gaunasi. Kuo labiau sukandusi dantis kažką atlikinėja preciziškai, tuo mažiau gauna pagyrimų, nes atsibosta girti, ir tuo labiau lygina save su kitomis. Kas ieško, tas randa už save geresnę, gabesnę, jaunesnę, gražesnę. Pradeda pavydėti, o per pavydą reinvestuoja savo sėkmės energiją į kitą ir lieka ubage, kuri negali nevykdyti savo pareigų, kitaip tariant, funkcijų, nes tada ji praras savo funkcionalumą. O jeigu ji praras savo funkcionalumą, ją reikės pakeisti kitokia. Ir vėlgi, mes prieiname prie vienintelio dalyko, kai moteris turi Dievą savyje, ji supranta, o kaip galima nemylėti Dievo? Ir tada ji supranta, kad tai, kam ji yra čia – tapti meilės ambasadorė per bet kokį žodį, jausmą ir veiksmą. Kai ji trykšta meile, atgalios gauna meilę be reikalo ir ne už funkcionalumą. Ne mėgsta, o myli už tai, kad ji yra. Šalia tokios yra gera tiesiog būti, gera su ja kalbėtis, gera apie ją pagalvoti. Ir jai nereikia stengtis kažkuo būti, nes ji jau su Dievu savyje. O tarnystė yra veiksmas, atliekamas iš vidinio meilės pertekliaus ir džiaugsmo duoti, o ne iš pareigos, baimės ar siekio gauti grąžą.
Kaip moteris gali išmokti labiau pasitikėti gyvenimo dosnumu, kai aplink tiek neapibrėžtumo, baimių ir spaudimo?
Didžiausias jausmas, kuris kamuoja žmones dabar, yra nesaugumas. Pasitikėjimas atsiranda pajutus tvirtą „užnugarį“ – tai yra, atkūrus jungtį su savo protėviais ir Žeme, nepažeidžiant giminės hierarchinės sistemos. Be šios jungties jaučiamės „našlaičiais“, neturime užnugario ir esame pažeidžiami, bijome skurdo net būdami turtingi. Ši vidinė pozicija, kurioje nuoširdus dėkingumas ir suvokimas, kad „aš esu jų sėkmė, aš čia dėl to, kad jie mane pasikvietė“, leidžia jaustis saugia ir nereikia jokių draudimo polisų, nes už nugaros stovi milijonai. Jeigu moteris nėra jungtyje su savo protėviais, yra be pagarbos ir dėkingumo jiems, turi kažkokių pretenzijų, ypatingai mamai, tai ji neturi užnugario – našlaitė. Našlaitę gali gyvenimas vartyti ir laužyti, daryti, ką nori ir pasąmoningai tai žinant, moteris jaučiasi nesaugi. Savo praktikoje mačiau daug turtingų žmonių, kurie apsistatę apsauginiais visą laiką bijo pasaulio. Joks apsauginis jo neapsaugos nuo naktinio košmaro, infarkto, vidinės tuštumos – tik jie patys.
Ala, o kiek laiko jaučiatės esanti dvasiniame kelyje? Koks tai yra jausmas, kai supratote tai? Gal būdama dar maža mergaitė jautėte, kad esate kažkokia kitokia? Ar visada taip buvo?
Jaučiau nuo pat mažens, augdama močiutės magijos pasaulyje, nes tėvai, būdami medikai, gyveno kitame pasaulyje. Iš pradžių teko visa tai užgniaužti, nes gyventi, girdėti žmonių mintis, girdėti klastą būtų tolygu nusivilti žmonėmis. Paskui visa tai atsivėrė vėl. Dvasingumo gylis jokiu būdu negali būti matuojamas nei mokytojais, nei žmogaus buvimu tame kelyje. Tai yra ne apie ilgametį stažą ar tituluotus mokytojus, o apie vidinį žinojimą – gebėjimą nuolat gauti tiesioginę sielos išmintį per sielagysles, išlaikant ryšį su savo sielos patirčių biblioteka. Daugeliu atvejų galima paklausti: „Iš kur žinau/ai?“ Aš pati arba kitas žmogus atsakys: „Aš nežinau, iš kur žinau, bet aš žinau.“
Jūsų veikla dvasinė, tačiau ką iš to kiekviena moteris, kuriai visos dvasingumo sąvokos dar nesuprantamos ir atrodo tolimos, gali pritaikyti praktiškai – ryte atsikėlusi, savo darbe ar santykiuose?
Iš pradžių mano protui visada reikia aiškumo, kažkokių alegorijų arba tiesiog simbolių. Įsivaizduokite – pieno butelis. Stiklinė ar plastikinė taros forma pienui yra kūnas, bet jis tampa reikalingu ir naudingu tik tada, kada jame yra pienas. Butelis nebus laimingas ir neturės prasmės be turinio. Turinys yra dvasingumas – pienas. Ir dvasingumas jokiu būdu ne apie tai, kad reikia nuo ryto iki vakaro mantras kartoti, lankyti kažkokį ratą arba būrelį nuolatos ar periodiškai daryti kažkokius pratimus arba asanas. Dvasingumas yra vidinė pozicija, kai žmogus išpažįsta meilę, dėkingumą ir pagarbą kitiems bei tiki, kad ir jame yra Dievo kibirkštis. Viskas. Ir jam nereikia jokių regalijų arba 30 metų stažo kažkokioje dvasingumo mokykloje, tituluotų mokytojų. Aš pažįstu labai daug dvasingų žmonių, kurie net nežino, kad jie dvasingi. Jie tiesiog tyri, orūs ir padorūs. Tai ir yra tikrasis dvasingumas. Jie nė karto neskaitė knygos ir nesilankė seminaruose, bet jų gyvenimo būdas dvasingas. O ką reikėtų daryti kad taip būtų? Atsikelti iš ryto, pajausti savo kūną, kaip įkvepi ir iškvepi, pajausti, kiek daug moteris gali padaryti gėrio kitiems, o darydama kitiems būti tarnystėje ir jausti palaimą nuo to, nuo dalyvavimo tame. Nelaukti, o gyventi veikiant.
Kaip susijęs dvasingumas su materija, klestėjimu? Ar galima dėti tarp šių dalykų lygybės ženklą? Kur nuveda kraštutinumai?
Jie yra neatsiejami ir sudaro begalybę, nes hermetizmo principas sako: „kas danguje, tas ir žemėje, kas viduje, tas ir išorėje“. Labai ilgai buvo propaguojamas dualizmas, atskiriantis materialumą ir dvasingumą, kas abu paversdavo „nuliais“ ir „našlaičiais“. Tikroji askezė, arba vidinis turtingumas, yra tada, kai viskas išbandyta ir suvokta, kad laimė slypi ne tik materijoje, o vidinėje pilnatvėje, kuri pasireiškia išorėje kaip tikrasis klestėjimas. Jei viduje norisi turtų, bet finansiškai negali, o save ir kitus įtikinėji, kad tai blogai – tai dirbtina askezė, kuri kuria pavydą ir pasyvią kovą, užsukdama kūrybos srauto kranelį. Tikrasis dvasingumas visada turtinis ir tiek kiek žmogui yra turtas. Vienam turtas yra gyventi viename kambaryje su tėvais, kitam turėti jachtą. Koks skirtumas – mes visi tokie skirtingi.
Ar buvo laikotarpių, kai pati jautėtės praradusi savo kryptį – kas Jums padėjo?
Taip, buvo, kai suabejojau savo tiesa ir pasitikėjau kitų navigacija, praradau ryšį su savo sielagysle ir pasijutau tuščia. Šis patirtas sielos alkis, neviltis ir abejingumas tapo mano patirtimi ir kelrodžiu. Aš supratau, niekam nelinkėčiau būti tokiame pasimetime – prarasti save, savo kelią. Ir aš tarnystėje kitiems asistuosiu jiems pasakant, kad aš niekur nieko nevedu. Aš esu laiminga, jeigu mano būvimas šalia, padeda žmogui atrasti savąjį kelią. Tam kad praradus save vėl atrasti, mūsų gyvenime turi atsirasti nors vienas žmogus, kuris mumis nuoširdžiai tiki ir beribiai myli. O vėl atradę, mes suvokiame vertę, nes nepraradus, nesuvoksi – sotus alkano neužjaučia. Ir tai yra nuostabi patirtis ir nuostabus gyvenimo nuotykis – atsirasti, o paskui save prarasti. O paskui vėl atsirasti. Kiekvienam reikia žmogaus, kuris mus apkabintų, mumis tikėtų ir pabūtų šalia be noro įsiterpti ir už mus padaryti tai, ką mūsų sielos numačiusios padaryti.
Kas Jums pačiai šiandien labiausiai padeda degti – kokia veikla, ritualas ar mintis yra Jūsų kasdienės stiprybės šaltinis? Jūsų pranešimas konferencijoje ir bus ta tema – „Rusenti ar degti, skrieti ar šliaužti: kas nulemia Moters gyvenimo kryptį?“
Mane labiausiai įkvepia meilė, tarnystė ir dieviškumas, esantis manyje bei kituose, ir tai, ką vadinu „liudijimu savimi“. Tai yra nuolatinis buvimas meilėje, pagarboje visiems, kas mane kuria, ir visko, ką žinau, patiriu, kas ateina iš Dievo, realizavimas gyvenime. Aš ne tik kalbu apie pagarbą tėvams ir protėviams, giminės hierarchijai ir jų palaikymo gavimą, bet ir realiai liudiju savo gyvenimu, kaip tai veikia, nes būtent tada, kai veiksmai sutampa su žodžiais ir nėra tuščias meilės dėsnių deklaravimas, dega ta tikroji ugnis.
Ką norėtumėte, kad moterys išsineštų iš Jūsų pranešimo konferencijoje – kokią žinutę, kuri galėtų tapti jų kasdienio gyvenimo burtažodžiu?
Svajoju, kad moterys suprastų, jog su jomis viskas gerai, kad jos jau yra tobulos, kad Dievas jose gyvena ir kad vienintelė tikroji religija Visatoje yra meilė. Noriu, kad jos įtikėtų, jog turi begalinę galią, kuri per meilės kurą gali įžiebti dieviškąją dalelę savyje, paverčiant „miegantį potencialą“ švytėjimu iš vidaus, o ne tik blizgesiu nuo dekoratyvinės kosmetikos ar papuošalų. Apsijungusios drauge geranoriškume, su gyvomis moterimis ir tomis stovinčiomis už nugaros kaip palaikymas, jos gali sukurti tikrąjį klestėjimo pasaulį, dėl ko ir atėjo – ne kentėti, o švytėti.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
