Spektaklio premjera kovo 24-ąją įvyks Helsinkio Šokio teatro scenoje. Mieste, kuriame Kotrynos istorija turi ypatingą svorį.
Išankstinė peržiūra bus rodoma kovo 6 dieną Vilniuje.
Moteris, likusi šešėlyje
Lietuvos istorinėje atmintyje ryškesnė figūra dažnai būna Barbora Radvilaitė – romantizuotos meilės ir dramatiško likimo simbolis. O štai Kotryna Jogailaitė – diplomatinės tylos moteris. Ne legenda, ne meilės mitas, o strategijos ir atsakomybės svoris.
„Man pasirodė įdomi idėja kurti apie Kotryną Jogailaitę, nes ji atrodo šiek tiek primiršta mūsų istorijoje. Norėjau daugiau sužinoti apie ją ir papasakoti kitiems“, – sako choreografė K.Auglytė-Butavičienė.
Anot jos, svarbiausia – ne faktai, datos, o moteris kaip asmenybė – ne tik politinis įrankis.
Ši intencija tampa viso spektaklio dramaturgine ašimi. „Kotryna“ – tai apie dinastijos šarvų nuėmimą ir žvelgimą į žmogaus vidinį pasaulį, kuris dažnai lieka pasislėpęs už istorinių titulų.
Stiprybė, pranokusi epochą
Kotrynos gyvenimas buvo „labai banguotas ir nelengvas“, kaip pastebi choreografė. Tačiau būtent toje bangavimų linijoje atsiskleidžia jos charakteris.
„Kotrynos figūroje mane labiausiai sudomino jos stiprybė. Iki šiol neįtikėtina, kokia ji buvo drąsi, atkakli ir nepasiduodanti moteris“, – sako K. Auglytė-Butavičienė.
Faktas, nustebinęs choreografę labiausiai, jog tuo metu, kai kilmingos merginos būdavo ištekinamos labai jaunos, Kotryna ištekėjo būdama 36-erių.
„Tam tikrai reikėjo daug stiprybės ir atkaklumo“, – pabrėžia ji.
Scenoje žiūrovas neišvys iliustratyvaus pasakojimo apie vėlyvas vedybas ar politinius susitarimus. Spektaklis renkasi kitą kelią – emocinį.
„Šiuo šokio spektakliu stengiuosi perteikti ne tiek istorinius faktus, kiek jausmą, mintis, būseną. Tai man pasirodė žymiai įdomiau. Ar lengviau? Gal ne – tai dvigubas darbas: reikia ieškoti judesio atitikmenų, kurie tikrai galėtų atspindėti konkrečius jausmus“, – pasakoja choreografė.
XVI amžiaus moteris šiandienos veidrodyje
Kūrybinė spektaklio forma prasidėjo nuo esminio klausimo: ką pasakoti? Visą gyvenimą ar jo fragmentą? Istoriją ar vidinę dramą?
„Nors kalbame apie XVI amžių, Kotrynos istorija stebėtinai lengvai priartėja prie mūsų kasdienybės, – sako K. Auglytė-Butavičienė. – Jos gyvenime buvo tiek daug dalykų, kuriuos atpažįstame ir šiandien: pareigos spaudimas, bandymas išlikti savimi svetimoje aplinkoje, atsakomybė, tenkanti moteriai, kurios pasirinkimai dažnai nulemti kitų.“
Spektaklis atveria platesnį klausimą apie moters padėtį valdžioje ir visuomenėje. „Kotrynos Jogailaitės gyvenimą iš tiesų formavo dinastijos ir politiniai interesai. Tema lieka labai aktuali – moters nuolatinis balansavimas tarp asmeninių norų ir visuomenės lūkesčių“, – pasakoja choreografė.
Kaip pastebi K. Auglytė-Butavičienė, spektaklis „Kotryna“ nėra istorijos rekonstrukcija – tai bandymas interpretuoti moters figūrą šiuolaikinėje perspektyvoje ir parodyti jos vidinį pasaulį, kuris aktualus ir šiandien.
Atmosfera, kurioje gimsta menas
Darbas prie spektaklio prasidėjo dar liepą ir vyko nuosekliai. Pirmasis žingsnis buvo bendradarbiavimas su suomių kompozitoriumi Osto Kauniskangu, specialiai šiam spektakliui sukūrusiu originalią muziką.
„Tai buvo mano pirmas kartas dirbant su šiuo kompozitoriumi. Labai netikėta, bet įdomi patirtis, nes visas darbas vyko susirašinėjant laiškais. Mes vienas kitą labai greitai supratome, – pasakoja choreografė. – Jo muzika tikrai stipriai paveikė visą šokio kalbą spektaklyje.“
Vėliau prasidėjo judesio paieškos ir repeticijos su šokėjomis, su kuriomis choreografė dirba jau devynerius metus. „Su jomis dirbti man yra vienas malonumas“, – sako ji.
Repeticijos neapsiribojo vien choreografijos mokymusi. Tai buvo savirefleksijos, dramaturginių detalių, emocijų analizės laikas. K. Auglytė-Butavičienė pasakoja, kad kartais šokėjos improvizuodavo, o geriausių sprendimų jos ieško kartu.
„Kūrybiniame darbe svarbiausia procesas. Man labai svarbu, kad repeticijose būtų gera atmosfera, kad šokėjai jaustųsi gerai, galėtų kiek įmanoma geriau atskleisti save“, – pažymi ji.
Tiltas tarp Lietuvos ir Suomijos
Kotrynos istorija neatsiejama nuo Suomijos. Ištekėjusi Vilniuje, ji išvyko į Šiaurę, tapdama istoriniu tiltu tarp dviejų šalių.
„Per Kotrynos istoriją galime pasakoti Lietuvos praeitį, bet kartu dalintis ir bendru istoriniu kontekstu, kuris sieja Lietuvą ir Suomiją. Jos gyvenimas tampa tiltu tarp šių šalių – istorija, kurią galime pristatyti tarptautinei publikai per šokį“, – sako K. Auglytė-Butavičienė.
Premjera Helsinkyje – ne tik simbolinis pasirinkimas, o ir savotiškas istorinis sugrįžimas.
„Iš tiesų, man labai įdomu, kaip Suomijos publika mato Kotrynos Jogailaitės figūrą savo istorijos kontekste. Su nekantrumu laukiu, kada galėsime pristatyti spektaklio premjerą Helsinkyje“, – teigia choreografė.
Moteris be karūnos
Paklausta, kokią save šiandien spektaklio salėje atpažintų pati Kotryna Jogailaitė, choreografė prisipažįsta, kad iki šiol nėra apie tai susimąsčiusi.
„Manau, kad visų pirma ji save atpažintų kaip mažą mergaitę Kotryną, dar be dinastijos ir pavardės naštos. Tuomet ji atsiskleistų kaip labai stipri, be galo atkakli ir drąsi moteris, o vėliau – kaip puiki karalienė, žmona ir mama“, – dalijasi mintimis ji.
Galbūt būtent šiame sluoksnių nuėmime ir slypi spektaklio esmė. Tai ne istorija apie valdovę ar pasakojimas apie politinius sandorius. Tai bandymas per kūną ir judesį išgirsti žmogų, kuris penkis šimtus metų buvo matomas per titulą, o šiandien vėl susigrąžina savo vardą.
