Sekite 15min Google
Gilus ir neišmatuojamas V.Kudžmos kūrybinės veiklos pėdsakas nacionalinio baleto istorijoje, kurio galėjo nebūti, jei berniuko mama, naginga kaimo siuvėja Suvalkijoje, braižydama iškarpas ant laikraščių nebūtų atkreipusi dėmesio į choreografijos mokyklos skelbimą, kviečiantį vaikus mokytis baleto.
Baigęs choreografijos mokyklą, V.Kudžma buvo priimtas į širdžiai mielą teatrą Vilniuje, kurį pats jau tuomet vadino Senuoju. „Ten prabėgo pirmieji devyneri kūrybos metai. Įdomu, kad penkerius metus pačiame teatre ir gyvenau.
Pradėjęs nuo kordebaleto ir šokio epizodų operose, gan greitai perėjau prie pagrindinių vaidmenų baletuose „Vilties krantas“, „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“, „Žizel“... Senajame teatre sukaupta patirtis padėjo drąsiau jaustis naujuose teatro rūmuose, kuriuos baleto trupė atidarė su „Gulbių ežeru“. Šiame spektaklyje man buvo patikėtas pagrindinis Princo Zygfrydo vaidmuo“, – pasakoja artistas.
Įdomu, kad penkerius metus pačiame teatre ir gyvenau.
„Būti sąžiningu savo profesijai“
Iš pradžių – baleto šokėjas, trupės solistas ir primarijus, vėliau – reiklus repetitorius, savo sukauptą patirtį perduodantis jauniems šokėjams. „Mano paties kūrybinė nuostata visada buvo per daug nesidžiaugti tuo, kas jau pasiekta, o labiau atkreipti dėmesį į tai, kur dar reikia pasitempti tobulėjant.
Todėl ir dirbant repetitoriumi atrodė svarbu, kad artistai patys jaustųsi laimingi dėl mūsų bendro darbo, savitarpio supratimo ir palankaus rezultato. Be mano didelių pagyros žodžių“, – pabrėžia V.Kudžma.
Atsisveikindamas su trupe, jis linkėjo šokėjams neišduoti savo profesijos: „Baletas – tai menas, kuris gimsta žiūrovų akivaizdoje, čia ir dabar, bet, deja, greitai ir užgęsta. Neįsakysi: „Sustok, akimirka žavinga...“ Tai ne iškalta skulptūra ir ne nutapytas paveikslas, kuriuo galima gėrėtis šimtmečiais. Todėl kiekvienoje repeticijoje ir teatro scenoje reikia atiduoti visas jėgas ir sugebėjimus, kuriuos turi tą dieną. Kitą vakarą salėje jau sėdės kitas žiūrovas, o tas, kurį nuvylei, gali ir nebesugrįžti.“
Kitą vakarą salėje jau sėdės kitas žiūrovas, o tas, kurį nuvylei, gali ir nebesugrįžti.
Be klasikinio baleto, V.Kudžma sukūrė nemažai vaidmenų savojo laiko moderniuose pastatymuose. Tad buvo smalsu pasiteirauti, kaip jis vertina šiuolaikinius bei neoklasikinius LNOBT repertuaro baletus.
Scenos veteranas nedvejodamas išskyrė choreografo Martyno Rimeikio statytą „Kopeliją“: „Šis talentingos komandos kūrinys leido choreografui pajusti dar daugiau laisvės ir tęsti savo ieškojimus šiuolaikiniame šokyje. Buvo vietų, kur dekoracijos spektaklyje tarsi susiliedavo su muzika, atrodydavo, tarsi jos skambėtų“, – teigė V.Kudžma, pasidžiaugęs, kad baleto trupė pastebimai tobulėja ir šio stiliaus choreografijoje.
Teatralų dinastija ir šilti prisiminimai
Baletą šoko dvi primarijaus šeimos kartos: žmona Sigita Vabalevičiūtė, jųdviejų duktė Rūta Kudžmaitė ir žentas Aurelijus Daraškevičius. „O jei skaičiuotume pagal žmonos Sigitos šeimos liniją, išeitų jau trys kartos, nes jos mama Birutė Dženkaitytė-Vabalevičienė buvo puiki Kauno muzikinio teatro charakterinio plano šokėja – tikra scenos aristokratė“, – pasakoja jubiliatas.
Vyresni LNOBT baleto šokėjai iki šiol prisimena pasakišką Kudžmų sode išaugintų braškių skonį, nes repetitorius kiekvieną sezoną nepamiršdavo jomis pavaišinti trupės artistų.
Norintys išsamiau pastudijuoti V.Kudžmos kūrybos kelią, tai gali padaryti atėję į bet kurį teatro spektaklį ir ilgėliau stabtelėję prie jam dedikuoto parodos stendo Raudonojoje fojė.
