Ką gauna į spektaklį „Velnio nuotaka“ paknopstom atbėgęs žiūrovas? Sakyčiau, opusą, iš kurio eliminavus garsiųjų filmo dainų įrašus, nė už ką neatspėtum, kas buvo jo pagrindas (gal „Niekas nenorėjo mirti“?), iš kokių literatūrinių ar kino akivarų išplaukė šis sceninis impresionizmas.
Tam, kad spektaklio motoras užsisuktų (filme jis sukosi tiesiog velnišku tempu), dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas, man regis, naudojasi kažin kokia kriminaline byla. Kaip supratau, tai prieš keletą metų nuskambėjusi manekenės Didžiūnaitytės, iškritusios ar išstumtos iš daugiaaukščio Klaipėdos viešbučio, istorija.
N.Jasinskas susieja žuvusio modelio ir savosios herojės – garsios popso dainininkės – Jurgos likimus, mėgina į naujovišką dramą įvelti jos draugelius koncertą rengiančius vyrus (beje, po filmo taip pat vyko teisminė kebeknė dėl scenarijaus autorinių teisių tarp Sigito Gedos ir Arūno Žebriūno). Tačiau kriminalas neišsivysto, nesuvoki, kodėl Jurga nebeturi jėgų dainuoti, nebegali vaidinti ir užšokti per repeticiją savo kažkuo nusikaltusiam mylimajam ant rankų. Jos kuriamo charakterio eiga buksuoja, santykiai su magnatu tėvu ir prodiusere vystosi atskirai, patys sau. Tik meilė kolegai, vaidinančiam Girdvainį, aktoriaus dėka, suskamba aiškiau.
Spektaklį pradedančiai, jį tarsi palaiminančiai aktorei Vaivai Mainelytei, deja, vėliau, jau nūdienoje vietos neatsiranda, jai telieka trumpam prisėsti šone ant suoliuko ir su šypsena stebėti veiksmą. Mūsų neužmirštamos vandens lelijos šansai neišnaudoti – nostalgiškas tekstas apie anapilin išėjusius filmo kūrėjus nesuriša jos su dabartine kaprizinga Jurga: abi aktorės niekaip nesusitinka iš naujo dėstomoje, žadėjusioje būti veidrodžiu, istorijoje.
Vyresnioji karta, atėjusi „žiūrėti Mainelytės“, bus nuvilta negavusi jokių nueinančio nuo scenos artisto likimo peripetijų. Kur kas smarkiau sukasi dvi pašalinės – koncerto prodiuserės ir naivios asistentės, turinčios atspindėti davatką Uršulę – linijos. Pastaroji mėgina užmegzti santykius su dabartiniais pinčiukais ir angelais, tačiau negauna atsako.
Spektaklyje, kaip ir ankstesniuose režisieriaus pastatymuose, vieną svarbiausių vaidmenų atlieka kostiumai ir plastika. Iš dekoratyvių koncertinių apdarų sklinda ironija, dominuojanti balta spalva tarsi dar nenudažyta, nepasirinkusi požiūrio. Plastika, kaip mėgstama sakyti, vaizdo dizaino ryškume ir miglose skleidžiasi arba perdėm sulėtėjusi, arba pagreitinta. Spektaklio nervas nuolat beprotiškai dirginamas, su senu ar nauju aranžuotu garsovaizdžiu keliant audrą arba visišką nuščiuvimą stiklinėje.
Spektaklyje, kaip ir ankstesniuose režisieriaus pastatymuose, vieną svarbiausių vaidmenų atlieka kostiumai ir plastika.
Autoriaus itin geidžiama kovinga estetika, stilinga forma, tas spektaklio išorinis kevalas, žinoma, susikuria ir kabo kaip tas akmens luitas palubėje, finale grasinantis nežinia ką ir kodėl priploti. Konstrukcija kieta ir užtikrinta, visagalis autorius neabejoja nei savimi, nei publika – jis juk kuria eksperimentuodamas, moderniai. Ir nežino, kad grafomanija taip pat gali būti aukščiausios prabos. Meno ir mokslo laboratorijoje – galbūt, Nacionaliniame teatre – kuo rečiau.
Iš filmo periodiškai pasisavinamos arijos suvaidinamos artistams narsiai žiopčiojant. Esi atvirai prievartaujamas – dainuojama imituojant, bet tu žiūrėk ir klausykis. Atvirai apgavystei pasiduodi ir net susižavi kūrėjo įžūlumu.
