Apie teatro misiją, šiandienos iššūkius, repertuaro formavimą ir apie tai, kodėl vaikų auditorija yra pati reikliausia – pokalbis su R.Bartninkaite.
„Mūsų vardas skambėjo jau per kartų kartas“
– Kokia šiandien yra Lėlių teatro misija arba – koks jis?
– Besitransformuojantis, nes visame pasaulyje keičiasi vertybės, auga nauja karta. Taip, kaip augome mes, šiandieniniams vaikams neaktualu – jiems reikia kažko kito. Matome, kad tai, kas veikė anksčiau, šiandien jau nebeveikia.
Visa švietimo sistema iš esmės turėtų būti perorganizuota, kad šiuolaikinis vaikas gebėtų priimti informaciją, suvoktų, ko iš jo norima, kokios yra ribos. Tai – sudėtingi iššūkiai tiek švietimo sistemoje, tiek mums, kūrėjams, kurie per kultūrą kalbamės su vaikais.
Tačiau yra dalykų, kurie nesikeičia – tai, kas amžina. Vaikai nori būti suprasti, išgirsti ir mylimi. Mūsų pagrindinis uždavinys: kaip, keičiantis ir atsirandant naujoms formoms, išlaikyti esmę? Kaip vaikui perduoti tai, kas svarbiausia, kad jis, žiūrėdamas spektaklį, galėtų formuotis kaip sąžiningas, doras, geras ateities žmogus?
Vaikai šiandien yra daug sąmoningesni, kartais mąsto giliau, ne vien tik ieško pramogos.
Koncentruojamės į vaiką – kaip išsaugoti ir perduoti jam tai, kas svarbiausia – aukščiausias žmogiškąsias vertybes. Čia, manau, didžiausias mūsų iššūkis.
Tėvai dažnai neturi laiko, mokytojai irgi užversti naujų programų ir idėjų paieškomis, o vaikas lieka vienas. Todėl labai džiaugiamės, kai pedagogai ar tėveliai suranda galimybių vaikus atvesti į teatrą – ne tik pramogai, bet ir pamąstymui, nes po spektaklio galima kalbėtis, diskutuoti. Vaikai šiandien yra daug sąmoningesni, kartais mąsto giliau, ne vien tik ieško pramogos.
– Kaip lankomi vaikiški spektakliai?
– Mūsų vardas skambėjo jau per kartų kartas, tie, kurie čia lankėsi vaikystėje, dabar atveda savo vaikus ir anūkus. Aš pati šiame teatre irgi esu praleidusi savo vaikystę. Prisimenu, kai tėvai statėsi namą Kauno priemiestyje, o mes su mama savaitgaliais palikdavome tėtį dirbti ir keliaudavome į teatrą.
Žiūrovų tikrai netrūksta – spektakliai lankomi, mylimi. Turime ištikimų žiūrovų, kurie ateina į visas premjeras, domisi naujovėmis. Labai gražu matyti, kaip šeimos auga kartu su mūsų teatru: atsiranda broliukas, sesutė, kurie irgi ateina į spektaklius.
Stengiamės, kad teatro bilietas nekainuotų daugiau nei bilietas į kiną. Norisi, kad kultūra ir profesionalus scenos menas būtų prieinamas jaunoms šeimoms, kad seneliai galėtų atvesti savo anūkus. Tai irgi yra mūsų misija. Esame valstybinis teatras, ieškome galimybių, kaip profesionalų teatrą padaryti visiems atvirą ir prieinamą. Nes tai, ką į mažą žmogų įdedame vaikystėje – tą užauginsime ateičiai.
Spektakliai – ir suaugusiems
– Neseniai vykusiame Kauno teatrų sezono pristatyme jūs akcentavote, kad Kauno lėlių teatras kuria spektaklius ir suaugusiesiems.
– Kol kas jų turime du – „Karalius Lyras“ ir „Dievų miškas“. Planų ateičiai irgi yra, su kūrėjais kalbamės apie Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“.
Kodėl tą darome? Visų pirma, norisi iššūkių ir mūsų aktoriams, ši iniciatyva kilo iš jų pačių. Aktoriai, praleidę 20–30, net 40 metų lėlių teatro scenoje, nori brandžių vaidmenų. Kaip sako patys: mes užaugome, norime rimtos dramaturgijos, režisierių, kurie mus pamatytų, išgirstų ir galbūt talentas atsiskleistų dar giliau ir prasmingiau.
Taip pradėjome galvoti apie galimybę atsiverti suaugusiųjų auditorijai. Tai nėra naujiena Europoje. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje lėlių teatras yra be galo populiarus, bilietai išperkami net greičiau nei dramos teatre. Turint tokį gražų pavyzdį šalia, drąsiai ėmėmės iniciatyvos.
Pirmasis mūsų bandymas – Balio Sruogos „Dievų miškas“ (rež. Agnė Sunklodaitė). Rizika buvo didelė, iki tol profesionaliame Lietuvos teatre nė vienas režisierius nebuvo išdrįsęs imtis šios medžiagos. Balio Sruogos sarkazmui atskleisti reikia išskirtinių išraiškos priemonių – jų turi būtent lėlių teatras.
Tarkime, dramos scenoje negali pakarti aktoriaus, o lėlių teatre turime kaukes, lėles, skirtingus mastelius ir galime žaisti skirtingomis išraiškos formomis. Tai leido atskleisti šią labai skaudžią temą, interpretuoti mūsų klasikos kūrinį.
Mums pavyko, aktoriai geba įsikūnyti į rimtus vaidmenis, sulaukėme didelio susidomėjimo iš suaugusiųjų auditorijos, gavome gražių kritikų atsiliepimų, buvome įvertinti „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklis gyvuoja jau ketverius metus, bilietai išgraibstomi, o suaugęs žiūrovas atrado kelią į mūsų teatrą ir suprato, kad lėlių bei objektų teatras gali būti įdomus ir jiems.
Natūralu, kad po tikrai sėkmingo pastatymo suaugusiesiems darbą norėjosi tęsti. Antrasis iššūkis buvo Williamo Shakespeare'o „Karalius Lyras“. Pasaulinė klasika, didžiulis iššūkis. Šį pastatymą, idėjos autorės ir dailininkės Giedrės Brazytės pasiūlymu, patikėjome režisierei iš Lenkijos Ewai Piotrowskai. Jų sumanymas man pasirodė be galo įdomus, repeticijose aktoriai džiaugėsi scenoje gimstančiais kūrybiniais ieškojimais.
– Rasa, jūs pati – taip pat aktorė?
– Taip. Kaip jau minėjau, čia užaugau kaip žiūrovė, o baigusi aktorines studijas atėjau dirbti. Kai, grįžusi po kelionių Amerikoje, ieškojau darbo, paskambinau į LNK televiziją – tuo metu jų studija dar buvo Kaune. Paklausiau, galbūt jiems reikia jaunos aktorės įgarsinimui ir mane pakvietė atvykti.
Atsimenu, kai paleido animacinį filmuką „Džiunglių knyga“ – ekrane šimtai džiunglių gyventojų, o aš įvairiais balsais mėginau juos įgarsinti. Staiga pamačiau, kad mane per studijos stiklą kažkas stebi. Tai buvo mūsų teatro aktorius Saulius Bagaliūnas, tuo metu dirbęs LNK.
Kai baigiau darbą, iš jaudulio drebančiomis rankomis išėjau iš studijos, jis tiesiog paklausė: „Aš mačiau, kaip tu garsini, ar nenorėtum pabandyti pas mus, lėlių teatre?“
Žinoma, aš, jauna aktorė labai norėjau į sceną. Tuo metu auginau mažą dukrą ir man pasirodė įdomu, o Sauliaus padrąsinimas buvo lemiamas. Atėjau, pabandžiau ir likau. Aktore ir režisiere čia dirbau 20 metų.
Dabar jau penkerius metus vadovauju teatrui. Džiugu, kad mums sekasi, kad pavyko įgyvendinti idėjas, kuriomis ilgus metus gyveno kolektyvas. Viena iš jų – spektaklius parodyti lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje, nuvežti jiems lietuvišką pasaką.
Mūsų teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių anūkas Laurynas Misevičius yra aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys, o apie Kauno lėlių teatro gastroles Amerikoje būta kalbų jau anksčiau. Susisiekiau su juo ir pradėjome organizuoti.
Mūsų teatras parengė specialią edukaciją „Lėlė, kuri didžiuojasi, kad savo varde turi dvi Ė“, o šią idėja padėjo įgyvendinti režisierius Andrius Žiurauskas. Taip pat nuvežėme ir lietuvišką pasaką „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“ (rež. Milda Mičiulytė). Jau kuriant spektaklį planavome, kaip reikės sulankstyti dekoracijas į lagaminus, su dailininku Artūru Šimoniu aptarėme, kaip viskas turėtų atrodyti, kaip padaryti minimalistinę scenografiją, bet išlaikant lietuvybės kodą.
Pernai pagaliau išvykome į Ameriką – lygiai po 50 metų nuo pirmųjų mūsų teatro gastrolių Lotynų Amerikoje. Tąsyk, sovietmečiu, trupė keliavo kelis mėnesius, vaidino vaikams „Zuikių mokyklą“, o suaugusiems – „Velnių malūną“. Aktoriai tuo metu net mokėsi ispanų kalbos.
Šįkart mūsų misija buvo kitokia, man rodos, dar prasmingesnė – vežėme spektaklius lietuvių vaikams. L.Misevičius suteikė pagalbą, padėjo organizuoti ir užmegzti ryšius su JAV lietuvių bendruomenės kultūros taryba, lietuviškomis mokyklėlėmis.
Iš ministerijos gavome paramą vienoms gastrolėms, bet, pamatę poreikį, padarėme dvejas. Išeivijos vaikams, kuriems kartais atvežamos abejotinos vertės pramogos, mes nuvežėme profesionalų lėlių teatrą – lietuvišką pasaką ir edukaciją.
-
Kauno teatrų sezonas: kokios premjeros laukia? Scenoje – ir pasaulinio lygio režisieriaus Roberto Wilsono paskutinis darbas
-
Ar smurtu galima ginti demokratiją? „Sirenose“ – aktualusis Avinjono festivalio meno vadovo spektaklis
-
Naujajame Oskaro Koršunovo teatro sezone – 6 premjeros ir manifestas: nesugebame „amputuoti“ korupcijos geno
Aktorius ar lėlė?
– Kiek teatrui svarbus tarptautiškumas ir kodėl?
– Labai svarbus. Mūsų teatras jau daugybę metų priklauso tarptautinei lėlininkų organizacijai UNIMA bei teatrų vaikams ir jaunimui organizacijai ASSITEJ. Tai buvo svarbu dar nuo pat teatro įkūrimo, tik anuomet geografija buvo ribota, daugiausiai tekdavo apsiriboti sovietinėmis šalimis.
Kauno valstybinis lėlių teatras ir pats rengia tarptautinį festivalį – šiemet sukanka jau 35 metai nuo pirmojo. Tai pirmasis profesionalus lėlių teatrų festivalis Lietuvoje, į kurį kviečiame kolegas iš užsienio. Paskutinysis vyko 2022-aisiais, kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė. Tuomet sulaukėme kolegų iš dešimties pasaulio šalių, net japonų lėlininkų, kurie pristatė šešėlių teatro tradiciją.
Tokie susitikimai labai svarbūs – ir mums patiems stebėti, kas vyksta pasaulyje, ir patikrinti savo kūrybą tarptautinėje scenoje. Lėlių teatras yra be galo įdomi meno rūšis, turinti daugybę išraiškos priemonių, todėl reikia nuolat matyti kontekstą.
Visai netrukus išvyksime į Prancūziją, į Šarlevilio tarptautinį festivalį. Tai – pasaulio lėlininkų Meka. Tą savaitę visas miestelis virsta lėlių teatru po atviru dangumi, su daugybe scenų, kur suvažiuoja geriausi kolektyvai iš viso pasaulio.
Pakvietimo į šį festivalį laukėme ilgai – patekti ten labai sudėtinga, o keliausime į jį drauge su kitais Lietuvos lėlininkais – Vilniaus teatru „Lėlė“, Klaipėdos lėlių teatru ir „Psilikono“ teatru iš Kauno. Kartais, būdami tokie maži, paskęstame tarptautinėje jūroje, bet šįkart galėsime pristatyti visą Lietuvos lėlininkų kūrybinį spektrą. Labai laukiame kelionės.
– Kaip keičiasi lėlių teatras kalbat tiek apie išraiškos formas, tiek apie dramaturgiją?
– Formos nuolat kinta. Vyresnieji žiūrovai – močiutės, seneliai – dar prisimena teatrą, kai vaikai matydavo tik lėles, o aktoriai slėpdavosi už širmos. Vėliau išpopuliarėjo vadinamasis juodasis kabinetas: matydavosi tik aktorių rankos, valdančios lėles, o visa kita paslėpta tamsoje.
Tačiau prieš kelis dešimtmečius įvyko savotiškas išsilaisvinimas – lėlių teatro aktorius tapo matomas, atsirado taip vadinamas „gyvasis planas“. Lėlė liko kaip papildoma išraiškos priemonė.
Kai vedėme nuotolinius susitikimus su žiūrovais, labai aiškiai pasitikrinome, kas vaikui svarbiau: aktorius ar lėlė?
Kai kurie tuomet pradėjo nuogąstauti, kad lėlių teatras išnyks, nes aktorius scenoje tapo svarbiausias, pradėjo groti pirmu smuiku. Bet taip nenutiks. Pandemijos laikotarpiu, kai vedėme nuotolinius susitikimus su žiūrovais, labai aiškiai pasitikrinome, kas vaikui svarbiau: aktorius ar lėlė?
– Tad kas vaikams įdomiau – aktorius ar lėlė?
– Per nuotolinius susitikimus su žiūrovais ekrane stebėjome vaikus: kol kalba aktorius, vienas jau, žiūrėk, nuslysta nuo kėdės, kitas dingsta iš vaizdo, trečias praranda dėmesį. Bet vos ekrane pasirodo lėlė – visi vaikai grįžta prie ekranų.
Tai buvo tiesioginis atsakymas, kas vaikui yra lėlė. Aktorius niekada nenurungs lėlės. Ji vaikui yra daug patrauklesnė – tik lėlė gali atrakinti vaiko širdį. Jis nebijo, atsiveria per humorą, per dainą, per jam suprantamus žodžius. Tokia forma daug lengviau priimti informaciją.
Per daugelį metų, dirbdami ir kurdami vaikams, mes labai aiškiai matome, kad transformacija vyksta ir turi vykti. Ji vyksta natūraliai – įsiklausant į auditoriją, dėl kurios ir kuriame.
„Noriu kalbėti vaikams“
– Kaip jums atrodo, kodėl aktorius renkasi lėlių teatrą? Juk jis suvokia, kad nebus pagrindiniame plane, o aktorystė vis dėlto yra apie savęs išraišką.
– Sudėtingas klausimas. Gal iš didesnių vaidmenų ilgesio ir gimė noras kurti spektaklius suaugusiems? Mačiau, kaip mūsų aktoriai, gavę tokius vaidmenis, kaip kūrėjai labiau pajuto savo vertę.
Bet visą gyvenimą kurti vaikams, manau, pašaukimas. Tikrai ne kiekvienas aktorius tą gali daryti, visų pirma, tame turi matyti prasmę.
Negaliu kalbėti už kitus kolegas, tačiau galiu pasidalyti savo istorija. Kaip ir daugelis jaunų aktorių, svajojau apie Shakespeare'ą. Apie Džuljetos ir panašius vaidmenis. Buvau net sutarusi eiti pas Joną Vaitkų, žinau, kad ir vaidmuo man jau buvo parinktas.
Tačiau staiga įvyko lūžis. Kartą nuėjau į vieną spektaklį, kur didžiojoje scenoje vaidino mano studijų draugai. Pamačiau, kaip jie scenoje „raunasi plaukus“, kaip atvėrę savo širdį ir atiduoda save žiūrovui iki paskutinio lašo. O žiūrovas – pavargęs, žiovauja. Negalėjau patikėti tuo, ką matau.
Kartą nuėjau į vieną spektaklį, kur didžiojoje scenoje vaidino mano studijų draugai.
Pradėjau abejoti, ar tikrai verta save taip atiduoti, aukoti sveikatą, kai daliai žiūrovų tiesiog nuobodu? Tuo metu buvo pereinamasis valstybės atkūrimo laikas – kiekvienoje šeimoje sudėtingos situacijos, darbe nestabilumas. Žmonės buvo pavargę. Klausiau savęs, ar tikrai noriu vaidinti pavargusiam ir abejingam žmogui?
Tada, atėjusi į lėlių teatrą, pamačiau kitą auditoriją. Vaidini vaikams – jų akys žiba, protai ir širdys atviri, jie geria kiekvieną aktoriaus žodį. Daugybę metų domiuosi psichologija ir suprantu, kokia svarbi vaikystė. Joje formuojasi žmogus, kuo jis bus suaugęs. Čia, lėlių teatre, yra galimybė prieiti prie ateities žmogaus pasąmonės ir sudėti gražiausias vertybes.
Pasakos – kas tai? Vertybių rinkiniai. Močiutės anūkams prieš miegą sekdavo pasakas, mamos perduodavo išmintį. Vaikai, atėję į teatrą, neturi filtrų – jie atviri ir sugeria tai, ką tu jiems sakai, ką vaidini. Tai visai kas kita – ne pavargęs žiūrovas dramos teatro salėje.
Čia aš atradau prasmę. Pagalvojau: noriu kalbėti vaikams, noriu auginti sąmoningesnius, geresnius žmones. Kai tai suvokiau, visos mano ego užgaidos dėl „didžiųjų vaidmenų“ išnyko. Supratau, kad pati didžiausia misija – prisidėti prie mažo žmogaus augimo.
– Bet, antra vertus, vaikas yra reiklesnis žiūrovas. Jei nuobodu – suaugęs dar gali mandagiai patylėti, o vaikas ne.
– Žinoma, todėl ne kiekvienas dramos teatro aktorius galėtų dirbti lėlių teatre. Mes iš karto gauname grįžtamąjį ryšį. Dramos teatre lauki, kol kritikas parašys recenziją ir įvertins darbą, čia – viską jauti tą pačią akimirką. Vaikai nemeluoja, neapsimeta. Tai mums labai padeda. Netgi pristačius premjerą spektaklis laikui bėgant transformuojasi – girdi žiūrovą, matai, kaip jis reaguoja, ir gali čia pat pakeisti sprendimą, išėjimą, teksto pasakymą. Atsiranda prisitaikymai, apie kuriuos net nepagalvotum repetuodamas.
Vaikų publika yra unikali. Todėl ir sakau – aktoriai turi turėti pašaukimą. Kartais lėlių teatre salėje šurmuliuoja, bet tai reiškia, kad vaikui įdomu, kad jis klausia mamos ar tėčio: „Kas čia vyksta? Kodėl elniuką nori nušauti medžiotojas?“ Vadinasi, jam rezonuoja tai, ką mato. Toks šurmulys geras – skatina mąstyti, o vėliau, po spektaklio, yra apie ką su vaikais pasikalbėti.
Bet ne visi aktoriai geba peržengti šitą ribą. Reikia išlaikyti vaidmens liniją, susikaupti, kai salėje girdisi kuždesys ir aptarinėjimas čia ir dabar. Mano 20 metų aktorystės patirtis tikrai labai padeda renkantis repertuarą ar numatant, kokių spektaklių reikia, kokių kūrėjų ieškoti: žinau, ką reiškia jausti vaikų publiką.
Manau, kad lėlių teatre turėtų dirbti daugiau jaunų žmonių, nes jauni aktoriai lengviau randa ryšį su vaikais – jie dar nepamiršę, kaip patys buvo vaikai, jie organiškesni. Vyresnieji aktoriai turi kitą stiprybę – patirtį, gebėjimą pasakoti istoriją, įdėti daugiau širdies. Todėl man, formuojant trupę, labai svarbi pusiausvyra tarp jaunų ir vyresnių.
Mūsų dvejos gastrolės JAV pernai labai aiškiai padėjo suprasti, kuo skiriasi jauni ir vyresni aktoriai. Pirmiausia važiavo jaunimo grupė – jie puikiai suvaidino pasaką, atlaikė didžiulius atstumus, keliones, krūvį.
Bet kai rudenį išvyko vyresnieji, kurie vaidino lygiai tą patį spektaklį, po jo dalis žiūrovų nesulaikė ašarų ir dėkojo. Aktoriai kitaip – savo ilgamete patirtimi, branda, išmintimi – papasakojo lietuvišką pasaką. Vadinasi, vyresnių aktorių lūpomis labiau suskamba prasmė.
Deja, pasakose vyresniems aktoriams vaidmenų nedaug: karalius, karalienė, ragana
Jaunimas puikiai įgyvendina režisierių sumanymus, scenografiją, choreografiją, jie lankstesni, o vyresnieji turi savo svorį, patirtį.
Deja, pasakose vyresniems aktoriams vaidmenų nedaug: karalius, karalienė, ragana. Dauguma vis tiek skirti jaunimui. Todėl režisieriams reikia labai atsakingai rinktis, kam patikėti vieną ar kitą vaidmenį. Nes, tarkim, vyresnis aktorius jau nebetinka vaidinti naivaus zuikelio ar voveraitės – atsiranda dirbtinumo, infantilumo, kas kartais atrodo neprofesionalu.
Ypač jauniems režisieriams rekomenduoju: rinkitės atsakingai. O mes trupėje tikrai turime iš ko rinktis – ir labai gražią jaunų kūrėjų paletę, ir vyresniuosius aktorius, gebančius kalbėti be galo įtaigiai ir prasmingai.
„Dažniausiai renkasi žinomus pasakų pavadinimus“
– Kiek aktorių yra trupėje?
– Mūsų trupė – pati mažiausia Lietuvoje iš visų profesionalių teatrų. Turime 12 pilnu etatu dirbančių aktorių ir dar kelis, kurie dirba pagal sutartį. Taigi, trupė nedidelė, bet planai – dideli.
Todėl, būdama teatro vadovė, kartais pati sugrįžtu į sceną. Esu ir režisierė, šiame teatre sukūriau keturis spektaklius. Visus vaidmenis atidaviau jaunimui, bet savo režisuotuose spektakliuose pasilikau sau – norėjau išlaikyti aktorinę formą. Niekada nežinai, kada baigsis vadovavimo kadencija, galbūt ateis kitas vadovas, o man teks grįžti į sceną – nenoriu prarasti įgūdžių. Be to, pati labiau jaučiu, ką norėjau pasakyti viename ar kitame spektaklyje. Žinoma, jei atsiras jaunų aktorių, kurie mane galės pakeisti, mielai atiduosiu ir tuos vaidmenis.
Kol trupė tokia maža, kartais gerai turėti atsarginį variantą – galimybę pačiai lipti į sceną. Pavyzdžiui, prieš pusmetį per vieną savaitgalį turėjome situaciją: vieni gastroliavo Amerikoje ir vaidino Niujorke bei Filadelfijoje, kiti – gastroliavo po Lietuvą ir vaidino Vilkaviškyje, dar viena grupė buvo Prancūzijoje, kur vyko Lietuvos kultūros sezonas ir vaidino Paryžiuje. O tuo pat metu Kaune mūsų salėje irgi vyko spektaklis. Toks buvo savaitgalio planas dvylikos aktorių trupei.
– Kaip formuojamas repertuaras?
– Matome, kad žiūrovai dažniausiai renkasi žinomus pasakų pavadinimus – tada greičiau supranta, apie ką spektaklis, tėveliai drąsiau veda vaikus. Tačiau lygiai taip pat statome ir šiuolaikinių autorių kūrinius. Tiesa, tada reikia daugiau pristatymų, daugiau darbo marketingo komandai, kad sudomintume žiūrovą.
Šiuo metu repertuare yra apie 40 spektaklių. Tik prieš kelerius metus atsisveikinome su ilgiausiai mūsų scenoje gyvavusiu spektakliu – pagal Oskaro Vaildo pasaką sukurtu „Princesės gimtadieniu“ (rež. Algimantas Stankevičius). Žiūrovai su juo užaugo, bet vis dar ėjo ir ėjo. Jis buvo rodomas net 30 metų, bene ilgiausiai profesionalioje teatro scenoje buvęs spektaklis, kurį pagal trukmę galbūt galėčiau palyginti su Nacionalinio Kauno dramos teatro „Amerika pirtyje“.
– Kodėl vis dėlto jį nuėmėte?
– Jis sukurtas pačioje valstybės atkūrimo pradžioje, dekoracijos buvo minimalios, po trijų dešimtmečių jas reikėjo perdaryti iš naujo, o ir stilistika jau buvo pasenusi. Todėl priėmėme sprendimą jo rodymą užbaigti, o atsisveikinimui įvedėme ir jaunus aktorius – man buvo svarbu, kad jie kartu su vyresniaisiais suvaidintų paskutinius spektaklius. Taip norėjome perduoti vyresniųjų aktorių vertybes, kaip dirbama su lėle, kaip ruošiamasi, koks santykis su scena. Tas spektaklis tapo tarsi dviejų kartų susitikimu scenoje.
Atsižvelgiame ir į žiūrovų nuomonę. Jei spektaklis mylimas, stengiamės jį atnaujinti, kad gyvuotų ilgai. O kartais kūriniai natūraliai užleidžia vietą naujiems – kad nesikartotų, kad būtų repertuaro įvairovė.
Turime dvi sales – didžiąją ir mažąją. Anksčiau mažojoje būdavo vos keli spektakliai, bet pandemijos laikotarpiu ji suklestėjo. Galėjome kviesti atskiras klases, mažesnius kolektyvus, šeimas – buvo saugu. Pamatėme, kad ta erdvė labai pasiteisino.
Dabar, pavyzdžiui, per Kalėdas vaidiname net po aštuonis spektaklius per dieną – keturis didžiojoje salėje ir keturis mažojoje. Kas valandą vyksta pasikeitimai, žiūrovų netrūksta, užsakymus pradedame priiminėti dar vasaros pabaigoje. Esame unikalūs tuo, kad turime specialiai Kalėdoms skirtus spektaklius. Lietuvoje kiti teatrai dažniausiai tik papuošia eglutę, o mes turime ir nuolat atnaujinamą Kalėdų senelio programą. Seniau dar dalindavome saldžias dovanėles, bet dėl įvairių priežasčių – vaikų alergijų ir kitų dalykų – to neliko.
Ar senosios raidės – vertybė?
– Jūsų teatras turi ir savo pastato istoriją, šiemet jam sukanka šimtas metų. Krenta į akis tai, kad užrašas virš įėjimo – senasis, nepakeistas. Kodėl?
– Labai norėjome atsinaujinti – ir minėdami 65-erių metų teatro jubiliejų, ir 2022-aisiais, kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, nes tada vyko tarptautinis festivalis. Tačiau miesto architektai neleido pajudinti senųjų raidžių – sakė, jos yra saugomos, todėl jokiu būdu negalima jų keisti.
Prašėme leidimo bent jau apšviesti, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas. Tad turime tai, ką turime. Vis dėlto virš teatro stogo užsidėjome naują šviečiantį užrašą – spalvotą, modernų. Kadangi jis šiek tiek toliau nuo Laisvės alėjos, ten jau galėjome pasikeisti.
– Jūsų manymu, ar tos senosios raidės yra architektūrinė vertybė?
– Mes buvome pasirengę išlaikyti formą, tik atnaujinti medžiagas, nušveisti, apšviesti. Bet kodėl priimtas toks sprendimas – reikėtų klausti miesto architektų. Aš nežinau.
Tvirtai žinau, kad teatro esmė ne iškaba, o tai, kas jame kuriama. Kūrybinis procesas, misija ir žiūrovas svarbiausia. O mes lėlių teatre turime dar ir atsakomybę savo darbais formuoti ateities žmogų. Ši mintis labiausiai įkvepia kūrybai bei naujiems, gražiems ir prasmingiems sumanymams.
