Sekite 15min Google
Su režisiere Dalia Ibelhauptaite jis susipažino dar 1993-iaisiais Londone, o vėliau tapo vienu iš tarptautinės kūrybinės komandos, davusios pradžią „Vilnius City Opera“, narių. Mumfordo pasakojime prisiminimai apie darbus Vilniuje – ne vien nostalgija apie ankstyvųjų pastatymų romantiką ir bohemišką chaosą. Tai ir liudijimas apie kūrybinį pasitikėjimą, šviesą kaip dramaturgijos kalbą ir sceną, kurioje reikia matyti ne tik kūną, bet ir personažo sielą.
„Jei Dalia man paskambintų ir paprašytų, į Vilnių grįžčiau kad ir rytoj“, – juokiasi P. Mumfordas. Ir, galima tikėtis, grįš dar ne kartą.
– Nors šis pokalbis neišvengiamai susijęs su „bohemiečių“ istorija, pradėkime dar anksčiau. Su Dalia Ibelhauptaite susipažinote prieš tris dešimtmečius Londone, kai ji ten tik pradėjo savo profesinį kelią, o jau po metų kartu kūrėte pirmąjį spektaklį. Ką prisimenate iš tų pirmų susitikimų?
– Pirmą kartą pasimatėme, berods, 1993 metais. Mano agentė Harriet Cruickshank buvo paėmusi Dalią savo globon, kai ši atvyko į Londoną norėdama pradėti čia dirbti. Manau, susipažinome per vakarienę Harriet namuose. Prisimenu, kad Dalia turėjo fantastišką energiją, buvo taip smagu! Tiesa, galbūt tuomet ji dar buvo šiek tiek naivi – juk tik pradėjo savo kelią, – bet kartu labai tvirta ir nepaprastai ryžtinga. 1994-aisiais kartu pastatėme pirmą spektaklį, Carlo Goldoni „Mirandoliną“ „Lyric Hammersmith“ teatre, paskui sekė operos Jungtinėje Karalystėje, o dar vėliau – „Kaukių balius“ Trakuose.
Ji turėjo savybę priversti tave ja patikėti. Tuo metu dar nebuvau matęs nė vieno jos darbo, bet ji buvo nepaprastai tvirta, įtaigi ir su ja buvo smagu. O aš mėgstu dirbti su žmonėmis, kurie man patinka. Taip pradėjome ir, galima sakyti, niekada nesustojome.
– Dar iki „bohemiečių“ atsiradimo viena pirmųjų didelių jūsų patirčių Lietuvoje buvo 2001 m. Trakų pilyje pastatytas Giuseppe Verdi „Kaukių balius“. Lauko scena, neįprasta erdvė, daugybė techninių nežinomųjų – šiandien apie tą pastatymą jau pasakojamos legendos. Kas iš to laikmečio išliko atmintyje?
– Tokių darbų pamiršti neįmanoma. „Kaukių baliui“ kūriau ir scenografiją, ir šviesas, o spektaklį statėme iš esmės ant roko koncertams skirtos lauko scenos. Juozas Statkevičius kūrė kostiumus – prieš tai nebuvome pažįstami, tad nežinojau, ko tikėtis. Su Juozu apskritai niekada nežinai, kas galiausiai pasirodys scenoje. Bet tai visada būna fantastiška ir beveik visada visai ne tai, ką įsivaizdavai.
Scenografiją suprojektavau taip, kad atskirų scenų elementai dideliais lankstais kiltų iš grindų tarsi atsiverčiančios knygos puslapiai – normalios sceninės mechanikos juk neturėjome. Priekyje buvo ir trikampės konstrukcijos, sudarančios savotišką kubistinį portalą, tačiau vienu metu paaiškėjo, kad nelabai turime kaip vieną jų pakabinti.
Pasakiau techniniam vadovui, kad detalę reikia pritvirtinti maždaug dešimties metrų aukštyje. Jis į mane pažiūrėjo ir paklausė: „O ką tu darysi – skrisi?“ Tad atsakiau: „Gerai, pats sutvarkysiu.“ Užlipau konstrukcija aukštyn be jokio saugos diržo, pritvirtinau detalę ir tik tada suvokiau, kad stoviu dešimties metrų aukštyje ir turbūt jau esu kiek per senas tokiems dalykams. Apačioje Dalia rėkė: „Peteri! Peteri! Ką tu darai?“ Galiausiai teko pristumti didelį bokštelį, kad galėčiau saugiai nulipti. [Juokiasi.]
Tuo metu neturėjome ir tokios scenos vadybos sistemos, prie kokios buvau įpratęs Jungtinėje Karalystėje ar Amerikoje. Žmonėms reikėjo mokytis dirbti su šviesomis, nebuvo žmogaus, kuris įprastai spektaklio metu duotų visas technines komandas. Vėliau Dalia, atsivežusi savo patirtį iš Jungtinės Karalystės, labai daug prisidėjo prie to, kad tokia sistema čia atsirastų. Bet tada visi mokėmės kartu.
Ir vis dėlto visa tai buvo nepaprastai smagu. Pamenu, Dalia buvo sau pažadėjusi, kad prieš spektaklį išplauksime į ežerą, todėl premjeros dieną išsinuomojo nedidelę jachtą. Visi išplaukėme paplaukioti, o paskui grįžome ruoštis spektakliui, kuris, kadangi vyko po atviru dangumi, prasidėdavo gana vėlai. Taigi buvo visko – ir labai gražių, ir, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, gana pavojingų akimirkų. Bet išgyvenome.
Dar vienas dalykas, kuris mane tuomet pribloškė, buvo pats šio pastatymo mastas Vilniaus gyvenime. Atrodė, kad tai tikras miesto įvykis – atvyksta politikai, visi apie tai kalba. Kartą iškilo kažkokia problema, nebeprisimenu kokia, o Dalia tiesiog pasakė: „Gerai, važiuojame į ministeriją.“ Nuvažiavome, ji susirado kultūros ministrą ir problema buvo išspręsta. Man, atvykusiam iš Jungtinės Karalystės, buvo labai įdomu matyti, kaip arti meno tuo metu buvo visuomenė ir politika. Jautei, kad tai, ką darai, iš tikrųjų yra svarbu.
Dar vienas dalykas, kuris mane tuomet pribloškė, buvo pats šio pastatymo mastas Vilniaus gyvenime.
O kelionės tarp Vilniaus ir Trakų – dar atskira istorija. Man regis, „Jaguar“ mums buvo skyrę automobilius, kuriais kasdien važiuodavome pirmyn ir atgal. Kadangi tai buvo lauko spektaklis, daug dirbdavome naktimis, tad tekdavo važiuoti ir trečią ar ketvirtą ryto. Vairuotojai turėjo tuos nuostabius „Jaguarus“ ir, švelniai tariant, labai mėgo jų greitį. Važiuodavome į Trakus visiškai beprotiškai greitai – man buvo baisu.
Vieną naktį vairuotojas mane po ypač siaubingos kelionės išleido Trakuose. Praėjo gal dešimt minučių – ir jis sudaužė automobilį. Laimei, jį išgelbėjo oro pagalvės. Taigi taip, tai buvo visiškai beprotiškas laikas. Bet kartu – nuostabus. „Kaukių balius“ vėliau persikėlė ir į Operos ir baleto teatrą, tačiau nemanau, kad ten jis kada nors galėjo būti toks jaudinantis, koks buvo Trakuose.
– Nors šiandien esate pirmiausia žinomas kaip vienas ryškiausių britų šviesų dailininkų, iš tiesų studijavote scenografiją, o karjeros pradžioje pats kūrėte ir dekoracijas. Kaip į jūsų profesinį gyvenimą atėjo šviesa ir kodėl galiausiai būtent ji tapo pagrindine jūsų kūrybos priemone?
– Iš tiesų mokiausi scenografijos, o ne šviesų dizaino. Baigęs studijas dirbau su eksperimentine teatro ir šokio trupe – tai buvo dar septintojo dešimtmečio pabaiga ir aštuntasis dešimtmetis. Ten kūriau scenografiją, bet tuo metu pradėjome nemažai eksperimentuoti ir su projekcijomis. Kalbu ne apie vaizdo projekcijas, kurias šiandien laikome savaime suprantamomis, o apie kino juostą, fotografijas, skaidres – anuomet net ir tai buvo gana nauja. Kad visa tai scenoje apskritai veiktų, turėjau išmokti, kaip tokius vaizdus apšviesti. Taigi šviesa į mano darbą atėjo ne todėl, kad būčiau nusprendęs tapti šviesų dailininku, o tiesiog iš praktinės būtinybės.
Vėliau labai stipriai įsitraukiau į šokio pasaulį. Ten ir toliau kartais kūriau scenografiją, bet po truputį šviesa mano darbe pradėjo užimti vis daugiau vietos, kol galiausiai būtent dėl jos tapau geriau žinomas. Tad tai nebuvo vienas sąmoningas profesinis posūkis – veikiau ilgas procesas, per kurį viena kūrybos sritis palaipsniui perėmė kitą.
Ir, tiesą sakant, man tai labai tiko. Niekada nebūčiau dirbęs taip, kaip, pavyzdžiui, Dickas Birdas, kuris pats yra labai stiprus scenografas. Aš jo darbus labai mėgstu, tačiau man pačiam nepaprastai patinka dirbti su kitais scenografais. Tam tikra prasme jų sukurtą scenografiją laikau savo drobe: gaunu jau egzistuojantį pasaulį ir tada galiu pradėti su juo dirbti šviesa. Žinoma, tai geriausiai veikia tada, kai dirbi su žmonėmis, kuriuos pažįsti, mėgsti ir gerbi.
Beje, ir Dalia mane Jungtinėje Karalystėje pirmiausia pažinojo kaip šviesų dailininką – būtent taip kartu ten daugiausia ir dirbome. Trakai buvo kiek kitoks atvejis: ji žinojo, kad kuriu ir scenografiją, todėl paprašė manęs „Kaukių baliui“ sukurti ir ją. Vėliau scenografiją dar kūriau „Pikų damai“, bet daugumoje mūsų bendrų darbų su Dalia grįždavau prie šviesos. Tam tikra prasme būtent ten jaučiausi labiausiai savo vietoje.
– Ruošdamasi šiam pokalbiui žiūrėjau daugybę jūsų skirtingais dešimtmečiais kurtų spektaklių, ir nors kiekvienas jų turi savo pasaulį, tam tikras braižas vis tiek atpažįstamas. Kaip jūs pats apibūdintumėte tai, kas šviesą padaro būtent „Peterio Mumfordo šviesa“?
– Žmonės dažnai mano darbą vadina tapybišku – man tai patinka. Taip pat turiu reputaciją dėl spalvos naudojimo. Labai džiaugiuosi, kai pamatau spektaklio fotografijas ir jos atrodo tarsi kino filmo kadrai.
Tačiau man svarbiausia – aiškumas. Šviesų dailininko darbas teatre tam tikra prasme yra paskutinis kūrybinis veiksmas: scenografija jau pastatyta, kostiumai sukurti, spektaklis surepetuotas, o tu turi visa tai sujungti. Man visada svarbu, kad iš tikrųjų matytume atlikėją – ne tiesiog jį apšviestume, bet išskirtume iš erdvės.
Žmonės dažnai mano darbą vadina tapybišku – man tai patinka.
Daug to išmokau dirbdamas su šokiu. Kai scenoje nėra dekoracijų, lieka kūnas, šviesa ir erdvė. Išmoksti šviesa išryškinti kūną, jo išraišką. Mane domina, kas vyksta žmogaus viduje. Šviesos tonu, kampu, jos kiekiu gali parodyti, ką personažas jaučia. Tad mano darbas – ne tik padaryti vaizdą gražų, bet padėti žiūrovui geriau suprasti pasakojimą.
– Vienas ryškiausių jūsų ir D.Ibelhauptaitės darbų Vilniuje – Charles’io Gounod „Faustas“. Su šia opera buvote susidūręs ir anksčiau, Niujorko „Metropolitan Opera“, tad medžiaga jums nebuvo nauja. Kas pasikeitė prie jos sugrįžus su Dalia?
– Kiekvieną kartą grįždamas prie klasikinio kūrinio turi paklausti: kodėl jį statome dabar? Kodėl „Faustas“ aktualus šiandien, kodėl jį reikia statyti Lietuvoje? Jei nerandi naujos priežasties, gauni muziejinį eksponatą. O mes neužsiimame muziejumi.
Dalios „Faustas“ buvo visiškai kitas pasaulis – kita interpretacija, kita scenografija, choreografija. Valpurgijos nakties scena man buvo fantastiška. Kai su žmonėmis dirbi ilgai, jie tavimi pasitiki, todėl galėjau sau leisti eiti labai toli. Repeticijoje pirmiausia matai žmones paprastame kambaryje, kasdieniais drabužiais, ir iš to turi pajusti, kas iš tiesų vyksta. Paskui prisideda scenografija, muzika, atlikimas.
Muzika šviesą veikia labai stipriai. Kartais gali tiesiog klausytis partitūros ir iš jos gimsta visa idėja. „Fauste“ tai, ką Dalia ir visa komanda darė scenoje, buvo taip drąsu, kad ir man suteikė licenciją būti laukiniam.
– Kalbėti apie pavykusius spektaklius visada lengviausia, bet ne mažiau įdomūs ir tie darbai, kurie priešinosi iki galo. Jei iš visų su „Vilnius City Opera“ kurtų pastatymų reikėtų prisiminti vieną, kuris jums kėlė daugiausia klausimų ar kurio taip ir nepavyko visiškai „atrakinti“, kuris tai būtų?
– „Užburtoji fleita“. Tai beprotiškai sunkus kūrinys. Jo siužetas toks keistas – tarsi Mozartas būtų vartojęs stiprius narkotikus. [Juokiasi.] Atvirai pasakysiu: manau, kad tai buvo vienas iš sudėtingesnių mūsų spektaklių. Jis įgavo savotišką „Monty Python“ filmo pojūtį ir, mano manymu, mums nepavyko iki galo „nutupdyti“ to pasakojimo.
Esu kūręs dvi „Užburtąsias fleitas“ ir nesu tikras, ar kuri nors man pasirodė visiškai išspręsta. Tai nepaprastai sunkiai pastatoma opera. Bet vis tiek verta bandyti, nes muzika nuostabi.
O vienas iš darbų, kuriuos mylėjau labiausiai, buvo „Svynis Todas“. Su 94 muzikantų orkestru muzika skambėjo beveik vagneriškai, Asmik buvo fantastiška, Dicko scenografija – puiki. Tai buvo spektaklis, kuris, mano manymu, galėjo keliauti ir į kitas scenas.
– Per savo karjerą esate sukūręs milžinišką skaičių spektaklių ir pelnęs svarbiausių profesinių apdovanojimų, tad tam tikru momentu techniškai turbūt galėtumėte tiesiog kartoti tai, ką jau labai gerai mokate. Kas šiame karjeros etape dar suteikia tą jausmą, dėl kurio norisi imtis naujo projekto?
– Vis dar ieškau to, kas mane bent truputį gąsdina. Kūryboje reikia šiek tiek bijoti. Gali tapti labai geras savo srityje ir viską atlikti be didelių pastangų, bet niekas neprilygsta jausmui, kai projektas šiek tiek baugina ir priverčia iš tikrųjų stumti save pirmyn. Būtent tai neleidžia sustoti. Tikrai ne pensija. [Juokiasi.]
Apdovanojimai malonūs, jie padeda reputacijai, gali atnešti daugiau darbų, bet neturėtų pakeisti tavo kūrybinio metodo. Man neįdomu kartoti savo paties efektą vien todėl, kad kažkas jį jau matė ir dabar nori tokio paties kitame projekte. Teatras yra nuolatinis kūrybinis procesas: remiesi savo praeitimi, bet jos nekopijuoji.
– Ir pabaigai – klausimas, kurį užduodu visiems šios istorijos pašnekovams. Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo pirmųjų jūsų darbų Lietuvoje, per tą laiką „bohemiečių“ žmonės išsisklaidė po skirtingas pasaulio scenas, bet vėl ir vėl susirenka kurti kartu. Ką jums asmeniškai šiandien reiškia būti bohemiečiu ir kokia savybė, jūsų akimis, vis dar jungia šią bendruomenę?
– Man tai siejasi su pačia pradžia – su jauduliu atradus grupę nepaprastai talentingų žmonių, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojai, ir po truputį pačiam tampant tos grupės dalimi. Prisimenu ne tik mūsų sukurtus spektaklius, bet ir pačią patirtį. Kai toks gyvenimo etapas tau nutinka, jis pradeda veikti visa, ką nusprendi daryti vėliau.
„Bohemiečiai“ man yra ypatingas modelis, nepanašus į beveik jokią kitą mano pažįstamą trupę. Jo pagrindas – tarpusavio pagarba, draugystė ir ansamblis. Tikras, autentiškas ansamblis šiandien tampa vis retesnis. O šis išliko labai ilgai.
