Sekite 15min Google
„Bohemiečiams“ švenčiant dvidešimtmetį, šio kambario duris praveriame su dviem moterimis, per kurių rankas perėjo šio teatro veidai ir šukuosenos: grimo dailininke Ūla PAKALNIŠKYTE ir šukuosenų meistre Dalia ŽAKYTE-BUČIENE. Jų darbo žiūrovas nemato – mato tik rezultatą. O visa, kas svarbiausia, nutinka iki uždangos.
„Gerai žinojau, kad niekada nedirbsiu teatre“
Dalia Žakytė-Bučienė teatre užaugo. „Teatras nuo vaikystės buvo man labai gerai pažįstamas. Mama Eugenija Žakytė dirbo vyriausiąja teatro kostiumininke ir aš kartu su ja leisdavau dienas darbe. Gerai žinojau, kad niekada nedirbsiu teatre.“
Dalios manymu, būtent mama ir suorganizavo jai pirmąjį darbą: skubiai reikėjo grimo dailininko, kuris kartu su trupe važinėtų į gastroles. „Užduotis pirmame mano spektaklyje – priklijuoti aktoriui ūsus. Galiausiai labai pamilau šią profesiją, su dideliu malonumu į ją gilinausi ir netgi laukdavau, kada greičiau prabėgs laisvadieniai, kad vėl galėčiau skubėti į teatrą.“
Grimo mokyklų tada nebuvo, tad amato ji mokėsi iš vyresnių kolegių: segtukus padavinėdavo vyriausiajai grimo dailininkei Laimutei Merkelienei, o perukų ir ūsų gamybos išmoko iš senos meistrės, kadaise dirbusios su garsiais grimo meistrais Kauno muzikiniame bei Operos ir baleto teatruose.
Ūlos Pakalniškytės kelias buvo kitoks. Grimo dizainą ji studijavo, stažavosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o tikrąją mokyklą rado kine. „Profesine prasme mane subrandino kinas.“
„Bohema“, nuo kurios viskas prasidėjo
Į „bohemiečius“ abi atvedė tas pats žmogus – dizaineris Juozas Statkevičius. 2006-aisiais jis pakvietė Dalią sukurti šukuosenas visai „Bohemos“ trupei. „Atsimenu, pirmą kartą dirbau „Bohemoje“, vien moterų atlikėjų buvo daugiau nei 40, o aš – viena! Mano pirštai nuo plaukų segtukų buvo tiesiog kruvini... Šią patirtį atsimenu ir su siaubu, ir su pasitenkinimu.
Mano pirštai nuo plaukų segtukų buvo tiesiog kruvini...
Savaime suprantama, jog visi pirmieji spektakliai būna sudėtingesni, ypatingai su nauju kolektyvu, kai dar nežinai veidų, plauko, reikia viską atrasti, pritaikyti norimą modelį.“
Ir Ūlą į „Vilnius City Opera“ pakvietė Statkevičius. „Labai įdomus naujoviškas D.Ibelhauptaitės požiūris į operą. Didysis malonus atradimas man buvo opera „Bohema“ ir vėlesni režisierės darbai. Čia istorinis vaizdas susiejamas su kino fragmentais, sužiba J. Statkevičiaus ir kostiumų dailininko Jono Morrellio istoriniai kostiumai.“ Šiandien ji priduria: „Na, viskas prasidėjo nuo „Bohemos“, ir ji visada, kiekviename sekančiame projekte, spektaklyje, buvo prisiminta kaip startinis ir pavyzdinis spektaklis.“
Dalios mylimiausias laikas – keturiasdešimtieji, ir ji turi savą teoriją, kodėl to meto moterys buvo tokios gražios: dauguma vyrų buvo žuvę kare, tad moterims teko puoštis ir būti viena už kitą gražesnėms, kad rastų kelią į išgyvenusiųjų širdis. Tas pats laikas artimas ir Ūlai: „Mano mėgstamiausias istorinis laikotarpis yra XX a. pradžia iki pat šeštojo dešimtmečio. Manau, anuomet gražiausiai skleidėsi moteriškumas. To laikotarpio moteris yra šiek tiek viliokė ir agresyvi, kukli ir drąsi. Jos įvaizdyje atsispindėjo tobula visuma.“
Dalios mylimiausias laikas – keturiasdešimtieji, ir ji turi savą teoriją, kodėl to meto moterys buvo tokios gražios.
Viena grimo dėžutė
Šiandien sunku patikėti, kad dar ne taip seniai teatro grimerės dirbo beveik tuščiomis rankomis. Statkevičiaus išradingumas Daliai įsiminė nuo pirmųjų bendrų darbų: „Ateina Juozas ir sako: „Reikia juodų šešėlių.“ Kokie dar juodi šešėliai, kai tuomet turėjome tik vieną grimo dėžutę, kurioje visas grimas buvo tepamas – nieko biraus?!
Tada ėmėm ir deginom vyno kamštį, trynėm ir juo dažėm, po to pas mus dar atsirado kažkoks naujas teptukas... Jau tada Juozas buvo labai kūrybingas ir įnešė daug naujo į mūsų darbą. Manau, kad su juo padirbėti – kiekvienos grimerės svajonė.“
Ūla prisimena tą patį stygių: „Anksčiau teatre turėdavome vieną paletę, naudodavome ją visoms užduotims.“ Grimas, pasak jos, buvo daromas tikslingai, bet grubiai, dažnai atliekamas specialiais kartoniniais pagaliukais arba pirštais.
Nuo eskizo iki premjeros
Kaip gimsta „bohemiečio“ veidas? Ūla procesą aprašo žingsnis po žingsnio: „Prieš premjerą teatre turiu sužinoti, koks yra naujasis spektaklis, gauti kuo daugiau informacijos iš kostiumų dailininko. Tuomet išvystu kostiumų eskizus, pamatau kūrinio spalvų gamą.
Nusprendžiu, ar naudosime perukus, ar natūralius aktorių plaukus. Likus savaitei ar dviem iki premjeros prasideda grimo bandymai, per kuriuos patikriname smulkiausius niuansus: kokia akių, antakių forma, kaip ant scenos atrodo grimui parinktos spalvos, kaip jaučiasi nugrimuoti aktoriai. Tuomet dažniausiai prisijungia ir savo nuomonę išsako režisierius.“
Dalią labiausiai traukia būtent ši paieškų stadija: „Man labai patinka paieškos, kūryba, susitikimai su dailininku, aptarimai, mąstymai, kaip sukurti tai, ką jis įsivaizduoja. Kaip padaryti taip, kad tas kūrinys ne tik gražiai atrodytų, bet ir tvirtai laikytųsi, be to, būtų gana greitai padaromas. Aš pati turiu tokią lėlytę su plaukais, ant kurios viską bandausi. Žinoma, iš pirmo karto niekas nesigauna, o net kai gaunasi, kiekvieną kartą vis tobulini, ieškai, bandai kažką naujo.“
Ko grimeriai nemėgsta labiausiai? „Teptukų valymo, – juokiasi Ūla. – Kai dirbi kūrybinį darbą, tu naudojiesi visais po ranka esančiais instrumentais, tai spektaklio paruošimo laikotarpiu, kol neišgryninta idėja iki galo ir dar neatsiradusi būsimo darbo struktūra, mūsų stalai atrodo kaip po sprogimo.“
Po premjeros sukurtas paveikslas jau nebejudinamas. „Iš tiesų, po galutinio varianto – premjeros niekas nebekinta, o kaip tik yra saugoma“, – sako Dalia. Todėl aktoriui, paprašiusiam šiandien jį mažiau padažyti, ji atsako: „Ne, negaliu – mažiau vaidink!“
Todėl aktoriui, paprašiusiam šiandien jį mažiau padažyti, ji atsako: „Ne, negaliu – mažiau vaidink!“
Toli, ryškiai ir greitai
Scenos grimas kuriamas ne tam, kuris sėdi arčiausiai. „Grimuojant visuomet turima omenyje, kad pirmas žiūrovas sėdės toli, – aiškina Ūla. – Gebėjimas dirbant matyti aktoriaus veidą iš tolo ateina ilgainiui.“ Palyginimui ji pasitelkia kiną, kuriame taip pat yra dirbusi: „Kine grimas šimtą kartų plonesnis, viskas itin kruopštu. Teatre potėpiai stambūs, spalvos ryškios, bet tam, kad jos būtų parinktos logiškai, būtina išmanyti spalvų psichologiją, linijų kryptis ir jų emocinę reikšmę.“
Opera, pasak Dalios, reikalauja dar ryškesnių sprendimų nei drama. „Operoje grimas ir šukuosena kuria ryškesnius charakterius. Manau, kad tai priklauso ir nuo specifikos – juk dalį solisto vaidybos „suvalgo“ sudėtingas dainavimas, o kitas dalykas yra atstumas. Dramos teatre, ypatingai tokiame kaip Mažasis, žiūrovas yra ypatingai arti ir čia persistengti su grimu negali, o operoje salės yra didesnės ir, visų pirma, nuo žiūrovų atlikėjus skiria orkestras.“
Tas pats galioja šukuosenoms: „Opera išsiskiria tuo, kad čia šukuosenos reikia dar išraiškingesnės, privalu koncentruotis į formą, ne į smulkmenas. Matyti ją turi net toliausiai sėdintis žiūrovas.“
O viskas turi būti padaryta greitai. „Sukurti aktoriui šukuoseną tenka labai greitai. Kartu su grimu jai skiriama penkiolika, daugiausia dvidešimt minučių. Nors jei tik pajaučiu esanti skubinama, prašau, kad liautųsi, kitaip šukos ir segtukai pradeda kristi iš rankų (juokiasi). Geras grimuotojas darbą atlieka profesionaliai, greitai ir tvirtai: kad išsilaikytų, nenukristų, neišsileistų ir neišsipintų.“
Solistas grimo kėdėje
Solistai grimo kėdėje, pasak Dalios, kitokie nei aktoriai: „Operos solistai man atrodo rimčiausi, jie labai vertina savo pagrindinį instrumentą – balsą ir labai kaupiasi.“ Kiekvieną naują personažą ji pradeda nuo pokalbio: „Kai aktorius kuria naują personažą, aš visada prašau: „Papasakok apie save.“
Taip išgirstu istoriją apie kuriamą herojų, aptariame, koks jo charakteris. Labai svarbu rasti bendrą kalbą su aktoriumi.“ Grimerinė, anot jos, tampa ir kitkuo: „Grimerinė yra lyg klausykla: ateina žmonės su bėdomis, o tu stengiesi išklausyti ir patarti. Aktoriai žino, kad iš čia jokios kalbos nepasklis.“
Ūlai šis kambarys – persikūnijimo vieta. „Supratau, kad grimas gali visiškai pakeisti žmogų. Į grimo kambarį aktorius ateina su įvairiausiomis problemomis, nesėkmėmis, vaikų bėdomis, o išeina pasikeitęs, palikęs kasdienybę, įsijautęs į vaidmenį – visai kita asmenybė.“ Didžiausias malonumas, sako ji šiandien, buvo dirbti su „bohemiečių“ solistais, „kurie nuo tavo prisilietimo virsdavo personažais: kai kurie koketiški, kai kurie demoniški ar keisti ir komiški“.
Grimerinė yra lyg klausykla: ateina žmonės su bėdomis, o tu stengiesi išklausyti ir patarti.
Todėl ji stengiasi, kad grimo kambarys būtų ramybės sala: „Grimo kambarys – susikaupimo, bet kartu ir atsipalaidavimo, poilsio oazė prieš įtemptą, emociškai sudėtingą darbą, todėl visuomet stengiuosi, kad iš šios erdvės į sceną aktoriai išeitų nurimę, jausdami harmoniją.“
Pilkieji kardinolai
Užkulisių žmonių vieta teatre ne visada buvo tokia. „Bet kuriuo atveju, šiandien santykis į žmones, dirbančius užkulisiuose, kaip aš sakau – pilkuosius kardinolus – pasikeitė. Tarybiniais laikais, kai nepriklausomybe dar net nekvepėjo, buvo tokių didelių ponių, vadinamų ministerienių, ir jos sau daug leisdavo...
O mes buvom tie vargšai žmogeliai, kurie padėdavo aktoriui pasiruošti, ir požiūris į mus buvo kaip į tarnus. Švenčiant premjeras mūsų niekuomet nekviesdavo, o šiandien esame visuomet laukiami“, – prisimena Dalia.
„Bohemiečių“ komandoje abi jautėsi lygiavertės. „Kalbant apie operą, tiek Dalia Ibelhauptaitė, tiek Juozas Statkevičius yra didžiuliai profesionalai. Jie žino, kaip viskas turi būti padaryta, labai vertina grimą, jiems svarbu, kaip atrodo kiekvienas spektaklio dalyvis, net jei jis pasirodo scenoje vos dvi minutes ir stovi kur nors tolumoje.
Tokie žmonės tave patį verčia stengtis ir siekti geriausio rezultato, – sako Dalia Žakytė-Bučienė. – Būtent su tokiais žmonėmis jautiesi reikalingas ir vertinamas, mylimas – lygiavertė kūrybinio proceso dalis, šeima, siekianti vieno tikslo.“
Ūla pabrėžia tą pačią kokybės kartelę: „Darbas su režisiere Dalia Ibelhauptaite malonus dėl to, kad žinau, jog kokybės kartelės ji niekada nenuleis, nesvarbu, tai premjera ar jau dešimtas spektaklis. O juk įprastai komanda labiausiai stengiasi gal tik per pirmus keturis spektaklius.“
O šiandien sako: „Dirbant su Dalia visada žinai, kad bus pilnai išnaudotas tavo kūrybinis potencialas, visada žinai, kad esi pilnavertis komandos narys ir gali teikti pasiūlymus patobulinti ar supaprastinti solistų įvaizdžius. Tai darbas, į kurį visada norėjosi eiti: dėl žmonių, geros atmosferos, pilno supratimo ir pagarbos. Daug įdomių iššūkių, kurie vertė augti.“
Amžinai jauni
Paprašyta išskirti mieliausius „bohemiečių“ darbus, Ūla vardija visą sąrašą: „Turėjome nuostabų „Faustą“ – sudėtingą, bet įspūdingą, „Užburtąją fleitą“, kurioje kosėjome aukso blizgučiais, blynais kvepiantį „Oneginą“, elektroninę „Karmen“ ir, aišku, „Svynį Todą“. Išskirti vieno nesinori, nes visuose gyvenome ir kūrėme kartu ir su begaliniu polėkiu.“
Premjera abiem tebėra ypatinga akimirka. „Manau, jei grimuotojas nebesijaudina prieš premjerą, gali būti, kad jis arba ji profesionaliai jau išsisėmė. Jaudulys – geras stimulas tobulėti“, – sako Ūla. Dalia premjeras lygina su gimimu: „Labai ruošiuosi ir laukiu premjerų – tai lyg kūdikio atėjimas į pasaulį.“
Ji turi net savo bandymų lauką: „Aš pati turiu tokią lėlytę su plaukais, ant kurios viską bandausi. Žinoma, iš pirmo karto niekas nesigauna, o net kai gaunasi, kiekvieną kartą vis tobulini, ieškai, bandai kažką naujo.“
Labai ruošiuosi ir laukiu premjerų – tai lyg kūdikio atėjimas į pasaulį.
Aukso dulkės
„Užburtoji fleita“ vienareikšmiškai atnešė didžiausius iššūkius. Ūla prisimena: „Kai Juozas atnešė ir ant grimo stalo padėjo celofaninį maišą, pasidarė smalsu. Ir tai nebuvo koks miniatiūrinis maišiukas – maišas buvo prikrautas poros kilogramų smulkių, birių, į miltus panašių aukso spalvos blizgučių. Produktas aiškus, bet kam toks kiekis? Netrukus gavome atsakymą. Prie fantastiškų Juozo auksinių kostiumų reikėjo solistų veidus visiškai padengti šiomis auksinėmis dulkėmis.
„Pirmoji mintis buvo: kaip blizgės! O antroji – kiek atsargesnė: kaip visa tai priims solistai? Bet „bohemiečiai“ – kūrybiniai chuliganai – sutiko. Be didelių svarstymų. O po spektaklio visi draugiškai dar gerą mėnesį kosėjome auksu. Darbas su Juozu visada buvo savotiškas išbandymas – kiek kūrybiškumo, išmonės ir drąsos galime įdėti į įvaizdžio kūrimą ir jo įgyvendinimą.
Čia neužteko tiesiog „padaryti grimą“. Reikėjo kartu kurti pasaulį, kuriame viskas galėjo būti daugiau, ryškiau ir drąsiau. Todėl, kai pradėjome galvoti apie choro apipavidalinimą, idėjos pasipylė tarsi iš gausybės rago.
Veidus apklijavome įvairiomis blizgiomis juostomis, auksu, dekoravome akis ir antakius. Vaizdas buvo super! Tą pačią idėją pritaikėme ir kitiems solistams. Šiame spektaklyje žiūrovas turėjo ne tik pamatyti, bet ir beveik užuosti prabangą, kuri liejosi per kraštus. O mums, grimo dailininkams, tai buvo dar viena proga įsitikinti, kad teatras prasideda tada, kai leidžiame sau nebijoti fantazijos.“
Dalia tam spektakliui turėjo paruošti aštuoniasdešimt perukų: „Buvo labai daug juodų perukų, juos dėjosi ir moterys, ir vyrai. Visus juos reikėjo nukirpti, sušukuoti, išpuošti auksinėmis gyvatėmis. Sunkiausia buvo su vyriškais perukais, nes juos nukirpus plaukai pasistojo, išsipūtė, todėl buvo priimtas sprendimas visus juos tankiai susegti plaukų segtukais, tai užėmė labai daug laiko ir pastangų.
Buvo naudojama labai daug aukso spalvos blizgučių, kad tie perukai blizgėtų, purkšdavome juos laku ir barstydavome tais blizgučiais, kad prie lako priliptų. Blizgučių būdavo tiek daug, kad mes visi, dalyvavę spektaklyje, dar savaitę blizgėdavome. Ne tik mes patys, bet ir mūsų patalynė. Viršutiniai ir net apatiniai rūbai...“ O sunkiausia diena su „bohemiečiais“? Ūla atsako vienu sakiniu: „Kai sustojome rodyti spektaklius...“
„Bohemiečiai, – sako ji, – tai šeima, kuri skatino ir augino vienas kito talentą ir originalumą.“ Galbūt todėl jų dvidešimtmetis ir vadinasi „Amžinai jauni“: grimo kambaryje kiekviena premjera vis dar laukiama kaip pirmoji.
Tekste cituojami Monikos Visockytės interviu su Ūla Pakalniškyte ir Dalia Žakyte-Bučiene, publikuoti žurnale „L’Officiel Mada“, „Vilnius City Opera“ archyvo pokalbis su Dalia Žakyte-Bučiene ir nauji Ūlos Pakalniškytės atsakymai.
