Tai netradicinis spektaklis įtraukiantis į žaismingą, ironišką ir kartu provokuojančią kelionę aplink pasaulį, kuriame prieštaringai vertinami objektai įgauna savitą balsą bei „kovoja“ už teisę egzistuoti.
Menininkas pasakoja, kad spektaklio idėja atsirado natūraliai, tiesiog vaikštant sostinės gatvėmis ir stebint visuomenės reakcijas į paspirtukus. Internete gausu vaizdų ir pasisakymų, kuriuose jie vaizduojami kaip miesto nelaimė, nufotografuoti sumesti į upę, palikti nepatogiose vietose ar net sąmoningai sugadinti.
„Pastebėjau, kad žmonės labai lengvai suverčia kaltę pačiam daiktui, manydami, jog jis savaime yra blogas. Bet juk problema slypi ne objekte, o žmogaus elgesyje, kaip jis naudojasi tuo daiktu, kaip elgiasi su aplinka“, – pasakoja Tautvydas.
Šią hipotezę jis nusprendė patvirtinti atlikdamas apklausą. Rezultatai kalbėjo patys už save: beveik 90 proc. respondentų apie paspirtukus atsiliepė neigiamai ir nematė jokios naudos juose. Būtent ši nuostata ir tapo spektaklio leitmmotyvu.
„Coffee & Scooters“ šerdyje slypi mintis, kad objektai gali atskleisti daugiau apie žmones nei jie patys. Paspirtukai tampa metafora, atspindinčia skubėjimą, chaotišką miesto ritmą bei jų naudotojų neatsakingą elgesį.
„Mūsų elgesys su daiktais yra tarsi veidrodis, rodantis kaip elgiamės tarpusavyje. Jei žmogus nemoka atsakingai elgtis su paprastu daiktu, kaip jis elgsis su kitais žmonėmis?“ – svarsto menininkas.
Spektaklyje paspirtukai yra personifikuoti: jie tampa savarankiška, visuomenės atskirta bendruomene, priversta kovoti už savo vietą pasaulyje. Ši paralelė, anot kūrėjo, perkelia žiūrovus į gilesnį kontekstą, primenantį tikrų žmonių kovas dėl pripažinimo.
Tautvydas kuria pasakojimą, kuriame humoras, populiariosios kultūros sąsajos ir socialinė kritika susipina su absurdo dramaturgijos elementais. Tai tarsi interneto algoritmas, kuris vieną vaizdą ar idėją akimirksniu pakeičia visiškai nesusijusiu turiniu.
Nors menininkas nesiekia keisti visuomenės nuomonės apie paspirtukus, jis viliasi, kad žiūrovai po spektaklio į juos pažvelgs bent kiek kitaip.
„Gal žmogus, eidamas gatve ir pamatęs paspirtuką pagalvos: „O, aš mačiau spektaklį“ ir tas daiktas jam taps ne tik transporto priemone, bet ir istorijos dalimi,“ – sako menininkas.
Žvelgdamas į ateitį, Tautvydas planuoja toliau tyrinėti kasdieninius, tačiau teatrui netipinius objektus. Jau laukia nauji kūrybiniai herojai: unitazas, kuris anot jo, puikiai atspindi dabartinę pasaulio būseną ir grėblys, keliantis visai kitokias mintis.
Galbūt šie objektai sukurs sinergiją ir dar vieną netikėta sceninį dialogą?
T.Galkauskas ir toliau planuoja per daiktus analizuoti mūsų visuomenę, ieškodamas naujų trajektorijų bei kviesdamas žiūrovus bent trumpam susimąstyti apie kitą miesto pusę.
