Sekite 15min Google
Spalio 2–3 dienomis užsienio programą atidarys Mario Banushio spektaklis „Mami“, spalio 5 d. bus rodomas Charos Kotsali šokio spektaklis „Pasilinksminimų etapo pabaiga“, o spalio 8 d. tarptautinę programą uždarys Dimitrio Karantzo spektaklis „Namas“.
Spektaklyje „Namas“ du personažai, vyras ir moteris, tiesiog leidžia laiką namuose, kurie galbūt yra Atėnuose, o gal Tokijuje, Madride ar Vilniuje. Kaip bet kuriame dideliame mieste, žmonės čia gyvena daugiabučiuose, kur viskas atrodo beveik identiška. Veikėjai su dideliu užsidegimu užsiima kasdieniniais darbais, taip tarsi siekdami pamiršti visa tai, kas vyksta už jų buto ribų. Tačiau langas, per kurį matosi gatvelė ir praeiviai, tampa pasaulio atspindžiu. Spektaklio „Namas“ rodymą Lietuvoje remia „Onassis Stegi Touring Program“.
Dimitris Karantzas gimė Atėnuose 1987 metais. Jis dirbo su Nacionaliniu teatru, „Onassis Stegi“, Atėnų ir Epidauro festivaliu, Graikijos nacionaliniu operos teatru ir kt., režisavo tiek graikų, tiek pasaulinės literatūros kūrinius.
Jo spektakliai rodyti įvairiose užsienio scenose: Avinjono festivalyje, Kalusto Gulbenkiano fondo salėje Lisabonoje, „Le Lieu Unique“ Nante ir Oslo Nacionaliniame teatre. Karantzas taip pat nominuotas Europos teatro premijai „Naujos teatro realybės“. Nuo 2020 metų jis yra Atėnų teatro „Proskinio“ meno vadovas.
Interviu Lietuvos skaitytojams Karantzas pasakoja apie žmonių bandymą išgyventi išbandymų krečiamame pasaulyje, apie spektaklio inspiracijas, pasirinkimą naudoti nedaug teksto ir siekį įmesti save ir aktorius į naujas, ne itin patogias kūrybines aplinkybes.
– Kaip apibūdintumėte savo spektaklį „Namas“ (angl. The House)? Apie ką jis?
– Pjesė „Namas“ iš esmės yra pasakėčia apie smurtą ir kraštutinės dešinės iškilimą. Tai taip pat apie laipsnišką laisvės, žmogaus teisių ir laisvos valios naikinimą bei apie momentą, kai iliuzijų apie pasaulį nebeįmanoma išlaikyti.
Pjesės centre – du paprasti žmonės, gyvenantys paprastame bute, kažkur pasaulyje. Jie žūtbūtinai bando tęsti savo kasdienį gyvenimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Jie bando slėptis savo rutinoje, daryti tai, ką visada darė, ir sukurti normalumo jausmą pasaulyje, kuris tampa vis baisesnis.
Man įdomu tai, kad jie nėra herojai. Tai tiesiog du žmonės, bandantys išgyventi ir išsaugoti savo kasdienybę. Jie nori tikėti, kad jei tęs rutiną, galės kažkaip apsisaugoti nuo to, kas vyksta už buto sienų. Tačiau pasaulis jau pasikeitė, iš tiesų pasaulis, kokį jie žinojo, jau baigėsi. Pjesė seka šią įtampą tarp jų žūtbūtinio bandymo išlaikyti normalumą ir realybės, kurios nebeįmanoma ignoruoti.
– Namas paprastai yra saugi vieta kiekvienam žmogui. Tačiau šiais laikais realybė mums rodo, kad mūsų pastogė gali būti sugriauta per kelias sekundes – karų, sprogimų, „atsitiktinių“ dronų ar gamtos jėgų, tokių kaip cunamiai ar žemės drebėjimai. Ar taip yra? Ar šiuolaikiniame pasaulyje nebeliko kur pasislėpti, nebeliko saugumo jausmo?
– Šiais laikais namai griaunami ne tik išorinių jėgų. Žinoma, šios jėgos tapo dar ekstremalesnės. Patiriame stipresnius žemės drebėjimus, cunamius ir kitas stichines nelaimes. Tačiau yra kitokia destrukcija, kuri mane domina dar labiau: augantis žmonių atsiribojimas nuo to, kas vyksta aplink juos. Mes slepiamės. Užsidarome savo privačiuose gyvenimuose ir dažnai atsisakome prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje.
Esu įsitikinęs, kad mes patys esame atsakingi už kraštutinės dešinės iškilimą. Esame atsakingi už tai, kaip slepiamės savo individualizme ir pasirenkame nesikišti į nieką, kas yra už mūsų ribų. Taip pat esame atsakingi už karus, kuriems leidžiame vykti aplinkui, ir už genocidus, kurie šalia mūsų, o mes tik stebime juos per Instagramą.
Būtent dėl to mums neįmanoma jaustis visiškai saugiems savo pačių namuose. Galbūt norime, kad mūsų namai būtų vieta, kur galima pasislėpti nuo visko, kas vyksta lauke, tačiau išorinis pasaulis vis randa būdą patekti į vidų. Lyg mūsų pačių kaltė taptų jėga, išlaužiančia duris, griaunančia sienas bei stogus ir galiausiai sunaikinančia namo pamatus.
– Kas jus įkvėpė šiam kūriniui?
– Įkvėpimas pjesei pirmiausia kilo iš to, kas šiandien vyksta visuomenėje ir iš mano paties baimės matant kaip žlunga humanizmas bei mūsų žmogiškumo jausmas.
Pradinis įkvėpimas kilo iš Loulos Anagnostaki, vienos svarbiausių Graikijos dramaturgių, pjesės „Paradas“ (angl. The Parade). Toje pjesėje brolis ir sesuo, kurie niekada nebuvo išėję į pasaulį, ir stebėdami aplinką pro nedidelę angą savo name pradeda suprasti, kad artėja jų iliuzijų pabaiga. Tai buvo atspirties taškas, bet spektaklis „Namas“ buvo kuriamas kolektyviai, kartu su aktoriais, choreografu ir vaizdo projekcijų kūrėju. Kiekvienas iš mūsų į šį procesą atnešė skirtingą perspektyvą ir skirtingą meninę kalbą.
Galiausiai sukūrėme multimedijos spektaklį, kuriame susijungia teatras, judesys ir vaizdo įrašai. Tai kūrinys, gimęs bendradarbiaujant daugeliui skirtingų meno disciplinų, o ne vieno žmogaus darbo rezultatas.
– Jūs taip pat esate dramaturgas. Tačiau spektaklyje „Namas“ yra visai nedaug žodžių, kodėl nusprendėte taip pasielgti?
– Iš tiesų, spektaklis galėtų būti beveik visiškai tylus. Personažai galėtų tiesiog tęsti gyvenimą, tyliai, savo butuose, neištardami nė žodžio. Nes manau, kad tai tam tikra prasme yra šiuolaikinių žmonių tragedija. Tragedija, kurios jie gal net nesuvokia.
Žmonės ne visada leidžia sau prisipažinti, kokie nelaimingi jie yra. Lyg giliai viduje ir būtų paslėptas suvokimas apie tai, kas vyksta, tačiau jie negali – arba nenori – jo paliesti, su juo susidurti. Todėl lūpos tyli. Jos negali pasakyti to, ką žino, arba prisipažinti savo kaltės. Štai kodėl spektaklyje yra du didžiuliai žodžių potvyniai.
Pirmasis kyla iš knygos, kurią vienas iš personažų tam tikru momentu skaito. Per šią knygą jis tarsi apibūdina aplink jį esantį pasaulį, tačiau nesuvokia, kad tai, ką skaito, nėra fikcija. Tai iš tikrųjų yra realybė, kurią jis išgyvena.
Antrasis žodžių potvynis – pasirodo kaip sprogimas pačioje pabaigoje, kai viskas sugriuvo, kai visos iliuzijos dingo. Moteris pagaliau supranta, kad namo nebėra.
Ir šie paskutiniai žodžiai tampa beveik atsisveikinimu: atsisveikinimu su prisiminimais, su namu ir galiausiai su žmonija tuomet, kai viskas yra sunaikinta.
– Koks buvo jūsų pagrindinis tikslas dirbant su aktoriais? Ir kodėl šiam kūriniui pasirinkote Alexią Kaltsiki ir Fidelį Talampouką?
– Mano šalies teatro tradicijoje daugiausia dėmesio skiriama pjesėms. Taip pat daug dirbu su senovės graikų tragedijomis ir klasikiniais Ibseno, Šekspyro, Čechovo ar Koltèso tekstais. Taigi spektaklis „Namas“ man tai buvo visiškai kitokio pobūdžio eksperimentas.
Šiame spektaklyje norėjau dirbti su žmonėmis, kuriuos pažįstu ir su kuriais bendradarbiauju jau daugelį metų, tačiau kurti visiškai kitokiomis aplinkybėmis, ir pamatyti, kaip galėtume kartu sukurti kažką naujo.
Temos ir dramaturgija jau buvo paruoštos. Tačiau tai, kaip vyks įvykiai – kokia tvarka viskas dėliosis, kaip atsiskleis kasdienio gyvenimo choreografija, kaip pasirodys kalba ir kada personažai iš tikrųjų pradės kalbėti – atradome proceso metu improvizuodami.
Mes sukūrėme veiksmų seriją, kurią norėjome pamatyti spektaklyje, ir išdėstėme juos atsitiktine tvarka. Aktoriai traukdavo popieriaus lapelius nežinodami, kas juose parašyta, ir tada atlikdavo ten nurodytus veiksmus.
Palaipsniui pradėjome matyti ryšius tarp šių veiksmų, judesių ir kalbos. Ir tada kartu nusprendėme dėl galutinio montažo – kaip šie skirtingi fragmentai ir keliai susilies, kad sudarytų spektaklio struktūrą.
Taigi, tam tikra prasme, struktūra nebuvo visiškai iš anksto nustatyta. Mes ją atradome bendradarbiaudami.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks rugsėjo 23 – spalio 8 dienomis. Bus pristatyta 10 lietuviškų kūrinių, 3 graikų spektakliai (Mario Banushi „Mami“, Charos Kotsali „Pasilinksminimų etapo pabaiga“ ir Dimitrio Karantzo „Namas“) ir ukrainietės Ritos Liros nemokamas performansas prie Mo muziejaus. Visa programa – www.sirenos.lt
