– Mariau, nuo ko viskas prasidėjo? Lankei Panevėžio Juozo Miltinio mokyklą – ar iš ten meilė scenai?
– Tai, kad lankiau sustiprinto teatro mokyklą – gyvenimo sutapimas. Esu iš Panevėžio – miesto, kuris siejamas su Juozu Miltiniu. Gyvenau pačiame centre, todėl galimybių rinktis mokyklą netrūko. Mama norėjo leisti mane į sustiprintos anglų kalbos mokyklą – juk tuomet, 90-aisiais, atrodė, kad mokant anglų kalbą atsiveria visas pasaulis. Tačiau tėvai pavėlavo mane ten užrašyti. Taip atsidūriau Juozo Miltinio mokykloje, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas teatriniam ugdymui ir humanitariniams mokslams.
Vis dėlto teatras mano gyvenime buvo ir be mokyklos – su broliu namuose nuolat kurdavome, improvizuodavome, statydavome spektaklius. Augau su seneliais ir prosenele, kurie turėjo didelę vaizduotę.
Man visuomet pavyzdžiu buvo tėtis, kuris, kad ir ką darytų, atsiduoda šimtu procentų.
– Vis dėlto po mokyklos pasirinkai politikos mokslus. Kodėl? Ko tave išmokė akademinė aplinka, kurios šokis niekada nebūtų išmokęs?
– Vyresnėse klasėse pastebėjau, kad judesys ir teatras man labai įdomūs. Bet mokiausi labai gerai, todėl nedrįsau stoti į aktorinį, nors tokią mintį savyje nešiojausi. Augau ne didmiestyje – realybė čia buvo kiek kitokia. Pabijojau meninės profesijos, norėjosi kažko žemiškesnio, stabilesnio.
Politikos mokslus studijavau su vienais geriausių studentų šalyje – aukščiausiais balais į universitetą įstojusiais bendrakursiais. Reikėjo labai stengtis, kad gautum stipendiją ir išlaikytum gerus rezultatus. Akademinės žinios ilgainiui gali aprūdyti, tačiau mąstymas ir požiūris išlieka. Politikos mokslai mane išmokė diskutuoti, laisvai reikšti mintis, rašyti projektus, prisiimti atsakomybę.
Žanro klasika – studijų metais išsiskyriau su pirmąja gyvenimo meile, kilo egzistencinių klausimų, pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės.
Man visuomet pavyzdžiu buvo tėtis, kuris, kad ir ką darytų, atsiduoda šimtu procentų. Tai nereiškia, kad viską padarysi tobulai, tačiau visada stengiesi pasiekti maksimumą. Jei šiuo metu esi imtynininkas, sieki būti geriausias – o ar tokiu tapsi, nežinia.
– Kaip studijų metais vis dėlto atsirado šokis?
– Įstojus į politikos mokslus viskas sekėsi gerai. Tačiau man trūko saviraiškos, darėsi vis sunkiau, supratau, kad tai – ne mano kelias, nors ir turiu aštrų mąstymą.
Iki šiol tikiu, kad įvykių grandinę kažkas sudėliojo iš aukščiau. Baigdamas mokyklą jaučiau, kad noriu save sieti su menu, bet dėl aplinkinių ir savo paties spaudimo pasirinkau kitą kryptį.
Žanro klasika – studijų metais išsiskyriau su pirmąja gyvenimo meile, kilo egzistencinių klausimų, pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės (juokiasi). Supratau, kad gyvenu tik kartą ir noriu kažką keisti. Universitete vykdavo talentų vakarai. Kursiokai jau žinojo, kad moku šokiu impersonuoti Maiklą Džeksoną, todėl užsirašiau pasirodymui. Tą vakarą užkulisiuose sutikau ir savo būsimą žmoną Agnę, kuri taip pat pristatė šokio kompoziciją.
Mano šokis visiems labai patiko, o Agnė po kelių dienų parašė laišką, siūlydama ateiti į „Aurą“ – trupė kaip tik ieškojo šokėjų vyrų. Supratau, kad tai – mano likimas, kad šokis mane pasivijo, o jei atsisakysiu, trečio šanso man niekas nebeduos.
– Iš politikos mokslų – į šokį. Tikriausiai buvo nelengva?
– Per pirmą repeticiją prie manęs priėjo trupės įkūrėja Birutė Letukaitė, kuri pastebėjo mano motyvaciją, tai, kad buvau koordinuotas. Sakiau, kad darysiu viską, kad tapčiau profesionalu. Ir savo žodį tesėjau. Lankiau visas pamokas, nes man reikėjo daug ką pasivyti – juk šiuolaikinio šokio niekada nesimokiau. Žinojau, kad mano vietoje gali būti bet kas kitas, bet šiandien čia esu aš.
Įsivaizduokite, man buvo dvidešimt metų, paskaitose kalbėdavau apie geopolitinę situaciją pasaulyje, o po kelių valandų mokiausi šokti su septynmečiais. Kiekvieną rytą pradėdavau nuo tempimo pratimų, mirkau salėje, net turėjau nuo jos raktą. Kai atsirado šokis, galvoje tapau šokėju, tačiau politikos mokslus tęsiau.
– Kaip buvimas trupėje keičia individualų menininko balsą? Kolektyvinė kūryba tave stiprino ar ribojo?
– Kadangi atėjau nieko nežinodamas, kiekviena diena atrodė kaip kosmosas. Kūną nuolat skaudėjo, intensyviai treniravausi, o reikalavimai buvo aukšti.
Tačiau, žinoma, kažkada pajutau, kad „Aurai“ nebegaliu daug duoti, o tuo pačiu – gauti. Natūralu, kad kai bręsti, atsiranda kūrybinių idėjų, pradedi norėti kitų dalykų. Birutė Letukaitė man visada bus šokio mama, paėmusi iš gatvės ir suteikusi šansą. Todėl atsisveikinome labai gražiai.
Išėjau neturėdamas aiškios vizijos, galvojau, kad bus kaip bus. Bet kai praveri langus, įleidi oro – svarbu nebijoti.
– Kas laukė tuos langus visgi pravėrus?
– Kai pasinėriau į meno srovę, jai ir paklusau. Todėl atsirado įvairiausių projektų. Pavyzdžiui, niekada neplanavau šokti kūdikiams, bet gavau pasiūlymą skristi į Ameriką, kur pasirodė šokio trupė „Dansema“. Greitai reikėjo surasti šokėjų kūdikiams skirtiems spektakliams. Tuo pačiu laukėsi ir mano žmona Agnė. Gražus sutapimas.
Avantiūristiškai, bet su didele atsakomybe sutikau. Buvau jaunas šokėjas – entuziazmas liejosi per kraštus, tačiau vaikams reikia visai ne to. Pirmiausia – gebėjimo perskaityti net menkiausią gestą, rasti ryšį, komunikuoti. Tai buvo gilesnis supratimas apie šokį – iš kur atsiranda ir kaip vystosi judesys. To laikotarpio ilgiuosi.
Meniškumas ir kūrybiškumas atspindi mūsų intelektualiąją pusę, o tai – labai svarbu.
Gastrolės davė galimybę pamatyti pasaulį, už tai esu labai dėkingas. Mikropasaulis stipriai pakeičia tai, kaip ateini į sceną, kaip šokdamas jauti atmosferą ir erdvę. Pradedi mažiau galvoti apie save kaip atlikėją, o daugiau – apie norą sukurti žiūrovui atmosferą, ją pačiam pajausti ir kurti dialogą.
– Šokio edukacijos metu susitinki ir su jaunimu, senjorais.
– Su jaunimu dirbti man labai patinka. Stengiuosi šokį ir judesį pristatyti kaip galimybę būti drąsiam ir kūrybiškam, neužmiršti to laisvės šauksmo, netapti primityviam. Meniškumas ir kūrybiškumas atspindi mūsų intelektualiąją pusę, o tai – labai svarbu. Jei sugebi išlaisvinti kūrybiškumą, toliau kuri visą gyvenimą. Viso pasaulio neišgelbėsi, bet jei spektaklis ar dirbtuvės paliečia bent vieną jauną žmogų, jei kažkas pasijunta pastebėtas ir dėkingas – pasidaro ramu.
Darbas su vyresniais žmonėmis taip pat labai svarbus. Jie jaučia dėkingumą, džiaugiasi, kad yra jaunų žmonių, norinčių būti kartu. Man tai privilegija – tarsi turėti daug senelių, kurių tikrame gyvenime jau nebeturiu. Senjorai sugalvoja puikių dalykų, ir tai nuostabu, įkvepia. Supranti, kad kai pats būsi vyresnis, norėsi kurti toliau – jei gali jie, gali ir tu.
Dirbdamas su įvairiomis amžiaus grupėmis supranti, kad nėra vieno teisingo būdo ar formos, kaip šokis gali skleistis, kaip galima pritraukti žmones ir padėti jiems pamilti šokį. O kartu – šokį dar labiau pamilsti ir pats.
Per pastaruosius kelerius metus atėjo pilnatvės jausmas.
– Ar yra spektaklis arba vaidmuo, po kurio į šokį pradėjai žiūrėti kitaip?
– Vienos konkrečios patirties neturiu. Matyt kiekviename laikotarpyje būna transformuojančių dalykų. „Auroje“ mane atrinko į projektą Bulgarijoje, kur drastiškai pasikeitė mano kūnas. Spektaklyje „Melancholijos dėžutė“ supratau, kad teatro ir šokio pasaulis gali puikiai susijungti. O spektaklis „Ground Zero“ žymi „Nuepiko“ užuomazgos laiką. Tąkart nusimetėme viską, ką iki šiol žinojome, kuo buvome įsitikinę. Kurdami šį pasirodymą su kolegomis šokėjais darėme viską, ko bijojome labiausiai. Jeigu kvailai – tai maksimaliai kvailai. Auginome barzdas, raumenis, lakstėme po miestą su kailiniais. Norėjome nuo nulio pradėti kelią, matyt, reikėjo to berniukiško išsidūkimo. Šį spektaklį parodėme penkiasdešimt kartų ir po to nei karto prie jo nebesugrįžome.
– Šiemet „Nuepiko“ švenčia dešimtmetį. Dešimt metų – daug ar mažai gyvenime, šokyje, trupei?
– Viskas priklauso nuo gyvenimo tempo ir tankumo. Tiek „Nuepiko“, tiek asmenininiame gyvenime per dešimt metų, ko gero, tilpo daugiausiai patirčių. Kai startuoji su nauja trupe, turi daug amibicijų, svajonių tikslų – to vedami ir kūrėme.
Šiame dešimtmetyje tilpo daug: pandemija, karai, kultūros protestas. Visi jie vertė naujai prisitaikyti, padėjo gimti naujoms galimybėms, kurių iki tol nebuvo. O dar per tą dešimtmetį gimė ir du mano vaikai. Kartais nebeskiriu kūrybinės ar šeimyninės pusių, nes visas gyvenimas tampa bendrakūryba.
– Buvo laikotarpis, kai abejojai tuo, ką darai šokyje?
– Sakyčiau, kad per pastaruosius kelerius metus atėjo pilnatvės jausmas. Jeigu gyvenime atsirastų kažkas kito, kas mane motyvuotų, palikti šokio lauką jau nebebūtų taip gaila. Tačiau šokti man neatsibodo – mane tai vis dar žavi.
Džiaugiuosi, kai atsiranda galimybė grįžti į teatrą – galiu darbuotis su režisieriais, matyti, kaip jie ieško ir kuria spektaklius. Tai grąžina į vaikystės prisiminimus. Jaučiu, kad jau galiu būti mentoriumi jauniems žmonėms, pradedantiems savo kūrybinį kelią.
Baimė apima dažnai, tačiau be jos būtų mažiau atsakomybės, o be atsakomybės idėjos būtų skystesnės. Kai bijai, natūraliai ieškai geriausių įmanomų sprendimų, o tai atveda prie aukštesnių rezultatų.
– Kaip bėgant metams keičiasi šokėjo kūnas?
– Kūnas pradeda vis dažniau siųsti ženklus. Atrodo, kad nesusižeidei, bet vis ką nors skauda, atsiranda uždegimai. Supranti, kad turi prisitaikyti, priimti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kad nebegali kas mėnesį šokti po 30 spektaklių. Tačiau šiandien šokti netgi įdomiau, nes fiziškai dar galiu daug, bet ir žmogiška patirtis leidžia kalbėti pilnais sakiniais, nebijoti savo būdo ir nuomonės.
Menas yra fundamentalus, tačiau dažnai nustumiamas į šoną lyg pramoga. Kartais tai vargina, priverčia jaustis nestabiliai.
– O kaip keičiasi visuomenės požiūris į šokį, meno lauką apskritai?
– Visada turėjau stiprų patriotiškumo jausmą. Mėgau knygas apie partizanus, nors dainavau prastai, jau pirmoje klasėje mokėjau Lietuvos himną. Laukdavau rugsėjo, nes tuomet atsiskaitydavome jo žodžius. Pilietiškumas manyje gyvas ir dabar – galiu save perjungti iš menininko scenoje į aktyvistą ir daryti viską, kad meno laukui ir Lietuvos žmonėms būtų geriau.
Kai politiniame kontekste paliečiamas menas, pradedi kvestionuoti – gal manęs, kaip menininko, nereikia? Menas yra fundamentalus, tačiau dažnai nustumiamas į šoną lyg pramoga. Kartais tai vargina, priverčia jaustis nestabiliai. Akivaizdu, kad mene nebesi tik menininkas – tampi visuomenės veikėju. Istoriškai taip buvo visada. Esame tarp padebesių ir kertinių momentų valstybės centre. Jei žiūrovas, pavargęs nuo buities, eina į teatrą, tai kriziniais momentais menas tampa ne tik užuovėja, bet ir banga, galinčia išvesti iš tamsos. Įvykiai Lietuvoje parodė, kad su Lietuvos kultūros visuomene viskas yra gerai – daug pilietiškų žmonių, kuriems rūpi, kurie yra šviesmečiu priekyje. Politikams dabar reikia juos pasivyti.
– Šiemet tau pačiam sueina keturiasdešimt. Ko sau linki, kokiomis mintimis pasitinki jubiliejų?
– Man keturiasdešimt, o galvoje skamba „Prodigy“ (juokiasi). Nemėgstu savo gimtadienių, man sunku savimi džiaugtis, nemoku to daryti. Bet šiemet norisi švęsti – laukiu naujos dešimties, nes tai įpareigoja naujiems dalykams. Šiandien turiu ir sveikatą, ir patirties, ir noro, todėl jaučiu didelę motyvaciją.
Kūryba yra sistema, todėl natūraliai reflektuoji dešimtmetį – kyla įvairių minčių. Juk teorijos teigia, kad po dešimties metų arba suvysti, arba augi toliau. Tai savotiškas lūžio taškas, priverčiantis pamąstyti, ką norėtum daryti toliau. Reikia kokybinio pokyčio, žingsnio ir šviežio požiūrio. Jei meno srovė pradeda stoti, atsiranda pelkė, rutina. Todėl svarbu suprasti, kaip norime evoliucionuoti.
Tuo pačiu norisi džiaugtis – šiemet turime daug spektaklių ir projektų, kuriuos norime parodyti, norime pasimėgauti pasiekimais, tuo, ką nuveikėme, apdovanojimais ir kelionėmis. Turime savo žiūrovus, kolegas, miestus – visa tai džiugina ir kuria atsakomybę judėti pirmyn.
-
Filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ režisierė Aistė Žegulytė: „Kiekvienas suranda, kas jam amžina, o kas – laikina“
-
Tarp mandalos dėlionės ir paminklo statymo – Karolis Kaupinis apie tai, kas lieka, o kas praeina
-
Scenografė Paulė Bocullaitė: „Šis spektaklis – tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija“
-
Tėvynės ieškojimas su poetu Edmondu Kelmicku: „Aš nežinau, kodėl esu lietuvis“
