Svarbi spektaklio ašis – įtampa tarp visuomenės lūkesčių, spaudimo susilaukti palikuonių ir individo laisvės kurti savo gyvenimą.
„Jerma“ – tai Vilniaus senojo teatro ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“ bendradarbiavimo rezultatas.
Tai istorija apie žmogų, kuris tuštumą užpildo kitu žmogumi
Pjesėje pasakojama apie jauną moterį, kurią kankina socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jerma yra apsėsta minties turėti vaiką, kad atitiktų, jos manymu, tinkamą visuomenės standartą. Spektaklyje ryškėja skirtingi motinystės veidai, prieštaros – bejėgiškumas negalint susilaukti vaikų ir nuovargis, grėsmė prarasti save jų susilaukus.
Kūrybinė komanda kelia šiandien itin aktualius klausimus. Kaip žmogaus reprodukcija susijusi su identitetu, vaidmeniu visuomenėje ir gyvenimo pilnatve? Ką patiria poros, negalinčios susilaukti vaikų, patyrusios persileidimą? Iš kur kyla socialinis spaudimas susilaukti vaiko?
Tai istorija apie žmogų, kuris taip bijo tuštumos, jog pasišauna ją užpildyti kitu žmogumi. Apie moterį, kūną, kuris ima šnekėti garsiau už protą. Apie meilę, kuri nebeįsitenka tarp dviejų žmonių. Apie motinystę – kaip geismą, kaip Dievą, kaip ligą, kaip protestą.
Aktorius Arturas Svorobovičius A. Areimos inscenizuotą „Jermą“ vadina nevaldomu tornadu, kuris prašosi būti numalšintas: „Jermos“ pasaulis apima didelį emocijų ir išgyvenimų spektrą: motinystės instinktų atgimimas, seserų prieštaringumas, neišgijusios vaikystės žaizdos, praeityje nesusiklostę santykiai, naujų draugų atsiradimas ir jų išdavystė.
„Jerma“ – tai šiandienos individo, žmogaus istorija. Jei žmogus nori būti universalus, individualus ir atsiskirti nuo bandos, vadinasi, jis privalo spręsti savo paties problemas visiškai vienas. Įmanoma? Taip, įmanoma, tačiau, kartais aplinkybės už mus yra stipresnės. Jerma yra savo aplinkybių kalinė. Ar pavyks jai ištrūkti į šviesą – pamatysime.“
Susitinka antikinio mito šešėliai, šiandienos neurozės ir vienatvė
Ispanų poeto, dramaturgo Federico Garcíos Lorcos (1898–1936) 1934-aisiais parašytą pjesę „Jerma“ režisierius A. Areima adaptavo – žodyną, moralines dilemas ir temas perkėlė į šiuolaikinį kontekstą. Ši „Jerma“ klasikinės tragedijos branduolį perkelia į šiandienos miestą – į pasaulį, kuriame viskas įmanoma, bet vis mažiau, kas turi prasmę. Jame susitinka antikinio mito šešėliai ir šiandienos neurozė, vaistai, vienatvė. Čia moters kūnas tampa mūšio lauku, kuriame susiduria biologija, ideologija ir baimė.
„Jerma“ – yra viena iš F. G. Lorcos trilogijos („Kruvinos vestuvės“, „Jerma“, „Bernardos Albos namai“) dalių. 1992 m. buvo pastatyta Nacionaliniame Kauno dramos ir Juozo Miltinio dramos teatruose.
Artūras Areima – vienas įdomiausių viduriniosios kartos Lietuvos teatro kūrėjų, ne sykį sulaukęs profesionalių scenos meno vertintojų aukščiausių įvertinimų: 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, ne kartą (2013, 2014, 2015 m.) nominuotas Auksiniam scenos kryžiui režisieriaus kategorijoje.
Aktorė Eglė Špokaitė: „Daug liūdesio, ilgesio, vienatvės, bet tuo pačiu ir tikėjimo, vilties“
Spektaklyje vaidina Eglė Špokaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Juliana Volodko, Liuda Gnatenko, Arturas Svorobovičius, Aleksandras Kanajevas ir Viačeslavas Lukjanovas.
Pagrindinį, Jermos, vaidmenį atlieka Eglė Špokaitė. Beje, pats vardas Jerma yra iškalbingas –reiškia nevaisingą, bergždžią, išdžiūvusią žemę, tad jis tampa metafora, kuri įvardina žmogaus vidinę tuštumą, troškimą pasisotinti, o ir socialinį spaudimą.
E. Špokaitė: „Šioje istorijoje visko labai daug: permąstai asmenines patirtis, jas lydinčius jausmus, abstraktesnius žmonių tarpusavio santykių algoritmus. Daug liūdesio, ilgesio, vienatvės, bet tuo pačiu ir tikėjimo, vilties – kad niekad nevėlu ryšį (at)kurti, pažinti save ir išgirsti savastį.“
Kad spektaklis išvystų šviesą, buvo eita kelerius metus. Aktorė Eglė Grigaliūnaitė: „Per tą laiką keitėmės ir patys, kito ir medžiaga, nes galiausiai pjesės adaptaciją pagal Lorcą rašė pats Artūras. Todėl šiek tiek kito temos ir akcentai – tragiškos psichologinės nevaisingumo pasekmės moteriai, porai šioje adaptacijoje virsta vidinės gyvybės ir tikro jausmo, tikro santykio paieška.“
Aleksandras Kanajevas: „Jerma“ nėra apie vieną žmogų. Tai apie mus visus – apie tai, kuo virsta norai, svajonės, troškimai, kai jie lieka neišgirsti arba nepasiekiami... Matai, kaip žmogus dega iš vidaus, kaip jį graužia troškimas, kurio jis negali nei numalšinti, nei atsisakyti – bet negali jo išgelbėti. Ir tai yra skaudžiausia.“
Šis spektaklis – tai jau ne pirmas Vilniaus senojo teatro ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“ kartu pastatytas spektaklis.
Kūrybinė grupė: režisierius, scenografas ir adaptacijos autorius – Artūras Areima, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, judesio konsultantė – Sigita Juraškaitė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, kompozitorė – π (Monika Poderytė), režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė.
Vaidina: Eglė Špokaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Juliana Volodko, Liuda Gnatenko, Arturas Svorobovičius, Aleksandras Kanajevas ir Viačeslavas Lukjanovas.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
