„Senojo vienuolio“ ne per daug vienuolystė žiūrovui rodosi tarytum geras rankų darbo peilis atšipusiais ašmenimis: duokite duonos, pjausiu, nors ir neįpjausiu, vis tiek duokit, pjausiu vis tiek...
Josse De Pauwo šokis, absoliutus muzikalumas ir išsakyta / išdainuota senstančio žmogaus istorija sukuria itin vientisą samplaiką, kurioje viskas – rafinuota, švaru, stilinga. Spektaklis vystosi tarytum be pastangų: gyvai atliekama Thelonious Monko įkvėpta muzika liejasi kaip vanduo, į ją natūraliai jungiasi neįmantri, tačiau organiška ir laisva choreografija bei švelniai prasidedantis ir vėl išnykstantis pasakojimas. Nuo penkiolikos iki aštuoniasdešimt penkerių – septyniasdešimt metų noro šokti ir šiek tiek mažiau paties šokio: kūno senatvė, turinti dešimtis diabetiškų, prostatiškų, osteoporoziškų ir kt. vardų, atima galią veikti ir priveda iki žeminančių scenų. „Deminutyvai – tai pabaigos pradžia“, – ironiškai teigia De Pauwo personažas, pasakodamas apie dubenėlį, košelę, tabletėlę. Nepatogu senti – tai ne tik atima fizinius pajėgumus, bet ir nuplėšia garbę, paverčia statistiniu negaluojančiu organizmu Žmogų, kuris niekad nenorėjo statistinio kelio. Bet šįvakar „norisi eiti namo“ – ir vien dėl to, kad pasenai, nors logiškų priežasčių tam rasti sunku.
O priežasčių šokti yra visada – tereikia muzikos, kuri duoda jėgų atsistoti nuo kėdės ir ne nu-eiti, bet nu-šokti per kambarį, per rutiną, per mirties artėjimą. Pianistas, būgnininkas ir gitaristas užveda šitos mašinos variklį ir priverčia visatą pajudėti iš vietos. Į džiazuojantį judėjimą De Pauw įsiterpia dar sėdomis, bet kūnas netrunka pakilti. Pėdos, įtrinančios žemę gyvybe, palieka baltą pėdsaką ir liudija aiškų norų vyravimą galimybių atžvilgiu. Autoironiškas žvilgsnis į nuosavą nuogą kūną su pripieštais primityviais papildiniais, eile video projekcijų užbaigiantis „Senąjį vienuolį“, įtvirtina vienintelį būdą žiūrėti į senatvę be kančios: iš savęs juoktis, žiūrint sau į akis, ir šiek tiek nusispjauti į viską, kas privaloma senstant. Viskas yra šokis, kai nebelieka nieko.
Neseniai Lietuvos kino ekranus pasiekusi Paolo Sorrentino kino juosta „Jaunystė“ – irgi apie senatvę, apie gyvenimo teigimą, apie muziką. Būdami tarsi vienas kito tęsiniai, šie du kūriniai lengvai, nedramatiškai aktualizuoja ėjimo link pabaigos temą, išlaikydami absoliučią estetiką, po kuria slepiami visi senatvinių patalų reikalai. Gal dėl šitos maskuotės tema nei „Vienuolyje“, nei „Jaunystėje“ nėra išsemiama iki galo, iki tikrojo gylio, kuriame nei šokis, nei muzika sauskelnių neuždeda, sriuba nuvarvėjusios barzdos nenušluosto, šlapimo srovės nesustiprina. Bet už grožį – ačiū: po šių kūrinių mirtis – irgi šokis, irgi paprasta daina.
