Teatrinio sezono pradžioje klausimas apie teatro reikšmę vaizdais persisotinusiam žmogui

Likus gerai savaitei iki šio renginio, teatro vadovas Anupras Jucius ir meno vadovas Gintaras Grajauskas dalinosi mintimis apie teatro ir apskritai meno reikšmę intensyviame šiandienos pasaulyje, esmines vertybines Klaipėdos dramos teatro gaires bei ateities planus.

- Kokia nuotaika ir kokiomis mintimis pasitinkate naująjį teatrinį sezoną, kas slepiasi šį sezoną gaubiančiame šūkyje?

G. Grajauskas. „Mes netikri. Bet keičiame tikrovę.“ Skamba šiek tiek optimistiškai, bet manau, kad kultūra, menas, tame tarpe ir teatras, kad ir po nedaug, kad ir lėtai, bet iš tiesų realybę keičia. Keičiasi ne iškart visa visuomenė, o žmonės kaip individai. Štai, kažkas ateina į teatrą, pažiūri spektaklį ir tas spektaklis žmogų ir jo pasaulėžiūrą paveikia, tad kad ir nežymiai, bet pokytis jau vyksta. Beje, viena iš mano knygų vadinosi „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ – tai irgi apie tą patį. O laikas, kuriuo dabar gyvename, reikia pripažinti, sudėtingas ir ekonomiškai, ir net egzistenciškai. Karas Ukrainoje nesibaigia ir artimiausiu metu greičiausiai nesibaigs, klausimas, ar neišsiplės. Bet nepaisant visko, mes ir toliau kuriame spektaklius, tai yra svarbu. Beje, ką tik minėta Ukraina yra puikus pavyzdys, kad tai svarbu, apsilankę joje stebisi, kad bilietai į spektaklius išperkami net ten, kur fronto linija visai šalia. Žmonėms tai reikalinga. Teatras yra vienas iš dalykų, padedančių iškęsti, išlaukti sudėtingą laiką, pasitikrinti savo tvirtybę.

Domo Rimeikos nuotr./Gintaras Grajauskas

A. Jucius. Kažkokia forma klausimas, kam mes reikalingi, kam reikalingas teatras, vis pasikartoja. Visai neseniai atėjo suvokimas, kad iš tiesų Lietuvoje profesionaliojo teatro istorija gana trumpa, lyginant su šalimis, kur ji skaičiuoja tūkstantmetį ar daugiau. Bet kodėl mes čia, kodėl tai svarbu, kam ir kodėl ši meno forma aktuali šiandien? Ir vienas svarbiausių atsakymų, man atrodo, susijęs su tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje visi esame paskendę skirtingose medijose, didžiuliame informacijos sraute, bet daugiausiai ją priimame ir vartojame vienumoje. Tai nebėra kolektyvinė patirtis, kuomet gyvai dalinamasi, diskutuojama. Teatras ir kiti scenos menai yra unikali terpė – kolektyvinė kūryba kolektyvinei patirčiai. Paprasčiausias atsakymas, kam reikalingas teatras – dėl to, kad jis siūlo gyvos patirties, žmogiško ryšio galimybę. Taigi, „Mes netiri. Bet keičiame tikrovę“ – keičiame atšalusio tarpusavio ryšio realybę. Per atskirtį, per vienatvę atsiranda ir didžiulis visuomenės susiskaldymas. Jo pasekmes matome ir geopolitinėje erdvėje – kaip lengva skaldyti žmones, juos supriešinti socialiniuose tinkluose, medijos žinutėmis lemti net rinkimų tėkmę, kuomet priešingų pažiūrų žmonės rinks tą patį kandidatą, nes gavo jiems pritaikytas žinutes. Tam tikra prasme galime būti atkirčiu šiai atskirčiai, suburti gyvai susitikti.

- Menas kaip rezistencijos forma?

A. Jucius. Rezistencija visoms technologijoms, dirbtinio intelekto, ar teisingiau sakyti, mašinų mokymosi krizei. Teatras yra ta vieta, kur susitinkame gyvam bendravimui. Kur kūrinys bendrauja su publika, o ji su juo. Tai kolektyviai gimstanti patirtis, juk spektaklis priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja publika, ir net jei kiekvienas išsineša savo patirtį, ją veikia aplink esantys žmonės. Tai yra labai tamprus, gyvas, labai žmogiškas ryšys, jį sunku iki galo nusakyti žodžiais, jis intelektinis, cheminis, gyvuliškas. Ši kolektyvinė patirtis tą dieną atėjusią pažiūrėti spektaklio bendruomenę apjungia, ir po spektaklio šie žmonės išeis apsijungę – kolektyviai patenkinti ar kolektyviai nepatenkinti, galbūt kolektyviai nuliūdę ar pakylėti. Jie visi siejami ką tik išgyventos patirties. Ir tai yra fantastiška.

- Klaipėdos dramos teatre dėmesys ryšiui su auditorija ir tarp jos narių itin svarbus, jau ne vienus metus rengiami pokalbiai su kūrėjais po premjerų, vyksta neformalūs susitikimai su teatro aktoriais ir galima su pasitikėjimu sakyti, kad šis teatras turi tvirtą ir atvirą bendruomenę. Tuo tarpu statistinis klaipėdietis dažnai apibūdinamas kaip nelinkęs dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime, esą jis labiau leis laiką namuose ar gamtoje.

G. Grajauskas. Kalbant bendriau apie klaipėdiečius, taip, ko gero, jie yra uždaresni, sunkiau priima netradiciškesnius kūrėjų pasiūlymus. Jie labiau skeptiški, šiek tiek įtarūs, be to, šiame mieste tenka varžytis su gamta, jei geras oras – ji laimi. Svarbu nepamiršti ir to, kad veikia ir išskirtinės miesto istorinės aplinkybės – pirmaisiais dešimtmečiais po karo jame pirmiausia kūrėsi darbininkai, menininkai čia inkrustavosi vėliau ir labai lėtai. Pamenu Klaipėdą nuo vaikystės kaip gana pilką, pajuodusį miestą su tokiais pat pilkais, tyliais žmonėmis. Tokia atmosfera keitėsi pamažu. Kita vertus, ir visoje Lietuvoje nelabai buvo gilios kultūros ir meno renginių tradicijos, esame jauna šalis. Net pati miestų kultūra nėra labai gili, neturime daug miestų, kaip, pavyzdžiui, kaimyninė Lenkija. Bet tame matau ir didžiulę galimybę – aplink daug mažesnių miestelių ir juose gyvenančių žmonių, kuriuos mums rūpi pasiekti.

- Grįžtant prie Klaipėdos dramos teatro atvejo, turime puikią sėkmės istoriją, prasidėjusią prieš 10 metų – viena iš tuomet mūsų inicijuoto tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ intencijų ir buvo tokia, kad praplėsime savo auditorijos ribas, kad ateis žmonės, kurie anksčiau dėl kažkokių priežasčių į teatrą neidavo. Taip ir nutiko. Jau su pirmuoju festivaliu buvo aišku, kad mieste netrūksta žmonių, kuriems įdomu, koks yra europinis teatras, kas vyksta pasaulyje. Festivalio lankytojų šiandien turime daug ir nemažai jų yra nuolatiniai, besilankantys jame nuo pat pirmųjų jo metų.

A. Jucius. Nesu klaipėdietis, negaliu kalbėti apie šio miesto žmones, tad kol kas galiu lyginti tik su Panevėžio situacija. Pastarasis yra teatrinis miestas ir tai susiję su Juozo Miltinio laikais. Jie ir išugdė žmonių norą, geismą teatrui. Šiuo metu Panevėžyje yra keturi teatrai ir jie visi yra pilni, kiekvienas turi savo žiūrovą. Patys teatrai yra pradėję nemažai bendrauti tarpusavyje, rengti bendras viešas teatro šventes ir pan. Taigi tai – teatrinis miestas, kur žmonės vertina teatrą, į jį eina, aktyviai reiškia nuomonę apie spektaklius, o taip pat pažįsta aktorius. Kalbant apie Klaipėdą, pastebiu, kad gal šito kažkiek trūksta, mieste ne visai gerai pažįstami jo kūrėjai – tai spraga, kurią reikėtų bendromis jėgomis išspręsti. Kiek pačios meno įstaigos iškelia savo kūrėjus, kiek miestas juos pastebi, kiek galimybių pažinti kūrėjus turi miestiečiai?

Domo Rimeikos nuotr./Anupras Jucius

- Jūsų nuomone, kokie žingsniai svarbūs, kad dar daugiau žmonių atrastų teatrą?

G. Grajauskas. Jei mums rūpi šviesti žmones, kažkiek juos keisti, tuomet mums reikia pasiekti tuos, kurie nevaikšto į teatrą. Turbūt vienas iš svarbiausių momentų, ką mes ateityje žiūrėsime ir tvarkysime, yra spektakliai vaikams bei bendradarbiavimas su mokyklomis. Ėjimas į teatrą ar kitus renginius yra elementarus įprotis, kurį išsiugdai, arba ne. Bet jeigu tuo niekas neužsiima vaikui augant, jis net neturi galimybės ugdytis šio įpročio. Dėl to darbas su mokyklomis yra svarbus.

A. Jucius. Šalia to mums svarbus judėjimas į mažesnį, lanksčiau ir lengviau transportuojamą spektaklių formatą. Tai pasimatys jau ir šiame sezone. Palaipsniui repertuaras darysis įvairesnis spektaklių masteliu. Kaip Gintaras minėjo, mums rūpi pasiekti rajoną, mažesnius miestelius – galvojame, kaip paskatinti žmones iš ten atvykti arba kaip nuvykti pas juos patiems. Šiam tikslui pasiekti visų pirma reikia mažesnio mastelio kūrinių, kuriuos sukaupsime per kelis ateinančius metus. Šiais metais turime numatytų gastrolių ir Lietuvoje, ir už jos ribų – planuojame vykti į Varėną, Mažeikius, Vilnių, Kauną, užsienyje – Sakartvelą, Turkiją, Ispaniją, rugpjūtį viešėjome Latvijoje. Kitas žingsnis būtent nuoseklus dėmesys vaikiškiems spektakliams, per teatrinius metus sukurti bent po vieną naują.

Į teatrą žmogui įdomu eiti, kai jis sprendžia jo socialines problemas, yra aktualus, arba kuomet jis atliepia jo aplinką, istoriją, kalbą, kultūrą. Taigi, žiūrėdami į tolimesnius metus, į teatro ateitį, sieksime kuo daugiau dėmesio skirti būtent lietuviškai dramaturgijai, link to, žingsnis po žingsnio, įvairiais formatais tikslingai pradedame keliauti jau ir šį sezoną.

G. Grajauskas. Rugsėjo 30 d. bus pirmas tokios pažinties renginys, mūsų aktoriaus Karolio Legenio pjesės „Prie Švisteko jūros“ pristatymas. Ši pjesė buvo išspausdinta žurnale „Krantai“, ir tai yra labai rimta literatūra. Tokius lietuviškos dramaturgijos pristatymus savo teatre numatome rengti reguliariai.

- Visos 91-ojo sezono premjeros, suplanuotos jau seniai ir jų režisieriai dirba su įvairių užsienio autorių medžiaga. Kalbate apie tolimesnius teatro planus – iš jūsų patirties, kodėl vis dar pritrūksta kūrėjų dėmesio lietuviškiems autoriams?

A. Jucius. Taip, numatome aktualinti lietuviškos dramaturgijos pastatymus, mums svarbu sveiko tautiškumo ugdymas. Turbūt dar nuo okupacinių laikų egzistuojanti didžiulė bėda, kad mums vis dar trūksta meilės savo šaliai ir pasididžiavimo ja, bei visu tuo, ką mūsų tauta yra nuveikusi. Vien tai, ką pasiekėme per pastaruosius trisdešimt metų yra neįtikėtina – tai, kaip gyvename, kokia graži mūsų aplinka. Tikrai turime kuo didžiuotis, bet to pritrūksta. Ir vienas iš būdų – skatinti didesnį dėmesį lietuvių autoriams.

G. Grajauskas. Sovietmečiu buvo diegiamas mitas, kad Lietuva yra mažytė šalis, kurioje iš esmės gyvena valstiečiai, jie labai taikūs, sąžiningi, žemę aria ir daugiau nieko iš esmės nedaro. Dirba gerai. Toks tipinis paklusnaus kolonijinio personažo variantas. Ir šis įvaizdis yra kažkiek išlikęs bei mus paveikęs. Kad ir lietuvių dramaturgija – ji puiki, niekuo ne prastesnė už latvių, lenkų, estų, bet kažkodėl tos tautos savo dramaturgus stato noriai, tuo tarpu lietuvių režisieriai į savus autorius žiūri atsargiai, nes jie negarantuoja sėkmės. Sėkmę garantuoja garsūs vardai šiuolaikinės dramaturgijos pasaulyje arba klasikai. Tačiau savų dramaturgų kūryba turi atpažįstamumo faktorių – ji apie tai, kaip ir kuo dabar gyvena tos šalies žmonės. Tai kūryba apie juos ir tai jiems įdomu bei aktualu.

- Bendra tapatybė kuriant ryšį svarbu, bet kalbant apie teatre itin retai apsilankančiųjų pasiekimą, gal svarbu ir tai, kad žmogaus poreikių hierarchijoje meno patirtis retai bus įvardijama užimanti svarbią poziciją. Kaip manote, kurioje vietoje poreikių hierarchijoje turėtų įsiterpti meno patirtys?

A. Jucius. Bendrystė, bendros patirtys – vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Kuomet kalbėjau apie kolektyvinę patirtį – atitikmuo mūsų tautoje būtų dainos ir sutartinės, kuomet dainuojant keliaujama per gyvenimą, dirbami bendri darbai. Tai mūsų kultūrinis paveldas. O šiandien, kai vienas nuo kito esame skiriami šiuolaikinių technologijų, kolektyvinės patirties turėjimas – privalomas. Vienijančias tradicijas, jei jų nėra, galima kurti ir tam nebūtinai reikės šimtmečių. Kauno rotušėje yra tradicija susituokus skambinti varpu – visi tą daro, niekam nekyla klausimų, bet tai išgalvota tradicija. Arba idėja, kad peršantis reikia žiedo su deimantu – lygiai taip pat sugalvota tradicija.

Klaipėdos dramos teatro nuotr. /Klaipėdos dramos teatras

- Gal tuomet netikslinga apsilankymą teatre ar dalyvavimą kitose meno patirtyse įvardinti kaip laisvalaikio leidimo būdą, juoba, kad nemažai kūrinių reikalauja nemenko susitelkimo?

G. Grajauskas. Buvo toks laikas, jį labai gerai atsimenu, kuomet laikraščiuose buvo rubrika „Kultūra“, o paskui staiga vietoj jos atsirado rubrika „Laisvalaikis“, beje, tas momentas yra ir mūsų spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“. Ir aišku, kad čia jau yra kažkas negerai, nes kalbame tik apie pop-kultūrą, apie žinutes, kuriose aprašoma, kas su kuo išsiskyrė, kas su kuo susituokė. Kultūra buvo eliminuota ir aš truputėlį prisibijau šito dalyko. Jei laisvalaikį suprantame kaip atsipalaidavimą prie ežero, tuomet teatro spektaklis tikrai nėra laisvalaikio praleidimo forma. Tai laikas, kuriame reikia įjungti smegenis ir tam tikra prasme tai yra darbas, labai malonus darbas, bet tikrai ne tuščia laisvo laiko eiga.

- Teatras nėra atskira sala, jis miesto ir miesto bendruomenės dalis – kuo svarbus tvirtas meno sektoriaus egzistavimas miesto identitetui, kalbant konkrečiau, Klaipėda tiek miesto viduje, tiek už jo ribų pirmiausia apibrėžiama per uostą?

G. Grajauskas. Hamburgas taip pat yra uostamiestis, bet jis yra žinomas ir dėl teatro, ir dėl eilės kitų kultūrinių dalykų. Nes jeigu tai yra tiktai uostas, tuomet turime tai, apie ką kalbu prisimindamas Klaipėdą iš savo vaikystės. Kokia ji buvo prieš penkis dešimtmečius? Pilkas, dulkėtas miestas, kuriame gyvena papilkėję žmonės. Iš esmės tiktai kultūra daro miestą miestu, kitu atveju tai yra tiesiog teritorija su darbininkais.

A. Jucius. Kuo miestai visada traukė žmonės? – Čia daugiau darbo galimybių ir daugiau pačių įvairiausių veiklų. Man vis norisi kalbėti apie vienybę, šiuo atveju apie tai, kas vienija miestą – nuo koncertų iki spektaklių, net sporto renginių, visų masinių ir mažiau masinių renginių – jie buria, apjungia žmones, žadina ir stiprina pasididžiavimą savo miestu. Kultūra ir menas miestus daro gyvais, kitu atveju liktų tik rutina – darbas, parduotuvė, namai. Tai banalios frazės, bet kiekvienas ieško meilės, žmogiškumo, istorijų apie tai, išgyvenimo, emocinio patyrimo. Kaip žmogus tai gauna? Būtent kultūra ir menas yra tie dėmenys, kurie mūsų gyvenimus užpildo spalvomis, išvaiko nuobodulį, suteikia peno apmąstymams ir pokalbiams.