Šiuolaikinė šios istorijos interpretacija skleisis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje scenoje. Tai bus jau 100-asis režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio rodymas, o teismas kūrinį priartins prie aktualijų – personažų poelgiai bus vertinami vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Tai bus jau antrasis „Marčios“ teismas – po pirmojo karto sulaukta prašymų procesą pakartoti.
Anot teisininkės dr. Snieguolės Matulienės, šių teismų tikslas – ne paskelbti galutinį nuosprendį personažams, o sukurti žiūrovams erdvę mąstyti – ką pateisinti, o ką pasmerkti. „Teismas kviečia per literatūrą, teatrą ir teisę pažvelgti į sudėtingas socialines problemas, atsisakant patogių ir vienareikšmių atsakymų“, – sako dr. S. Matulienė.
Pokalbis su ja – apie ilgai puoselėtą literatūrinių teismų projektą, galiausiai atvedusį iki teatro, bendradarbiavimą su režisiere G.Tuminaite, netikėtumus, kurie neišvengiami improvizuojant scenoje be griežtų scenarijų, bei tai, ką iš tokių teismų išsineša kiekvienas dalyvis – aktorių trupė, profesionalūs teisininkai bei žiūrovai.
-
Vilniaus mažajame teatre – vieno ryškiausių jaunosios kartos režisierių Vinciūno spektaklio „Trukdis“ premjera
-
VMT debiutavo „Trukdis“: danų rašytojos įkvėptą spektaklį papildė norvegų filosofo teorija
-
Vertėjų sąjungos vadovė Daugirdienė: „Verčiant pjeses svarbiausia, kad tekstas skambėtų natūraliai“
– Spektaklio personažų teismas daugeliui žiūrovų skamba kaip naujas ir netikėtas sumanymas, tačiau jums fikcinių herojų teismas nėra naujiena. Kaip ir kada gimė ši idėja?
– Pradžių pradžia buvo ambicingas ir tuo metu netikėtas projektas, gimęs bendradarbiaujant su knygynų tinklu „Vaga“ ir pavadintas „Literatūriniu teismu“. Jo idėjos autorius – tinklo ir leidyklos generalinis direktorius Vytas V.Petrošius. Jis pasiūlė pažvelgti į knygą ne kaip į tylų lentynos objektą, o kaip į gyvą, diskusiją provokuojantį reiškinį.
Pagrindinis projekto tikslas buvo paprastas, bet drąsus – sudominti jauną žmogų knyga, parodyti, kad literatūra nėra sustingusi praeityje ir gali būti aktuali šiandien, netgi vertinama iš teisės perspektyvos. Kartu tai buvo ir bandymas sugriauti stereotipą apie teisę kaip sausą ir nuobodų mokslą. Priešingai – buvo siekiama priminti, kad teisinės žinios šiuolaikinėje visuomenėje reikalingos kiekvienam: kiekvienas pilietis turi žinoti savo pareigas, suprasti atsakomybės ribas ir mokėti ginti savo teises.
– Kaip tokia idėja vystėsi?
– Sujungus teisę ir literatūrą, gimė unikalus renginių ciklas, kuriame žinomų literatūros kūrinių personažai buvo „teisiami“ pagal LR baudžiamąjį kodeksą. Kūrinių siužetai virsdavo baudžiamosiomis bylomis, o jų herojai – kaltinamaisiais, nukentėjusiaisiais ar liudytojais.
Tokiu būdu buvo ne tik atskleidžiama, kaip veikia teismo procesas, bet ir keliami visuomenei jautrūs, aktualūs moraliniai bei socialiniai klausimai. Ilgainiui tai virto panašaus formato TV laida „Kultūros teismas“. Viename pirmųjų laidos filmavimų į „teisiamųjų“ suolą sėdo Žemaitės „Marčios“ personažė Vingienė.
„Literatūrinio teismo“ idėja neapsiribojo vien renginiais ar televizijos formatu. Pagal „Marčios“ literatūrinio teismo scenarijų Mykolo Romerio universitete buvo pastatytas spektaklis „Melo kojos… Ilgos?“, kurį režisavo Julius Dautartas. Taip literatūra, teisė ir teatras susijungė į vieną gyvą, mąstyti provokuojantį kultūrinį reiškinį.
Gyvas žiūrovų įsitraukimas, diskusijos, ginčai ir klausimai parodė, kad visuomenei reikia ne tik atsakymų, bet ir erdvės mąstyti, abejoti.
– Ką tokia patirtis atvėrė jums pačiai, ką naujo išsiaiškinote?
– Ši patirtis davė kur kas daugiau nei sėkmingus projektus. Ji tapo įrodymu, kad literatūra gali būti ne tik skaitoma, bet ir išgyvenama, kad ji gali veikti kaip aktyvus visuomenės dialogo dalyvis. Visi projektai parodė, jog klasikiniai kūriniai nėra uždari savo laike – jie kalba apie problemas, kurios išlieka aktualios ir šiandien.
Man pačiai tai buvo intensyvi intelektinė mokykla. Kiekvienas „teismo procesas“ vertė įsigilinti į tekstą, personažų motyvus, atsakomybės ribas, pasirinkimus. Literatūros analizė per teisės prizmę išmokė nepriimti greitų verdiktų ir matyti situacijų sudėtingumą – tai įgūdis, kuris svarbus ne tik kultūroje, bet ir kasdieniame gyvenime. Ši patirtis taip pat sustiprino tikėjimą tarpdisciplininiu dialogu. Sujungus teisę, literatūrą, teatrą ir televiziją, atsivėrė naujos formos kalbėtis su auditorija – gyvai, aktualiai ir įtraukiančiai. Paaiškėjo, kad sudėtingi dalykai gali būti pateikiami suprantamai, nebanaliai ir patraukliai, neprarandant turinio gylio.
Dar vienas svarbus projektų elementas – auditorija. Gyvas žiūrovų įsitraukimas, diskusijos, ginčai ir klausimai parodė, kad visuomenei reikia ne tik atsakymų, bet ir erdvės mąstyti, abejoti. Tai suteikė pasitikėjimo, kad kultūra gali ir turi būti platforma kelti nepatogius klausimus.
– Kaip užsimezgė jūsų ryšys su Mažuoju teatru?
– Mane susirado režisierė Gabrielė Tuminaitė, ir mūsų pokalbis netikėtai tapo kūrybiniu lūžio tašku. Ji papasakojo apie ketinimą statyti Žemaitės „Marčią“ ir pasiūlė pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, sukauptomis dirbant su šio apsakymo „teismu“ projektuose.
Pasakojau apie tai, kaip „Marti“ kaskart atsiveria vis kitaip ir kaip personažų veiksmai ima skambėti naujai, kai jie atsiduria kaltinimų, atsakomybės bei pasirinkimų lauke. Dalinausi tuo, ką matėme žiūrovų reakcijose, kaip keitėsi jų požiūris į Vingienę, Vingių Joną ar Katrę.
Būtent po šio pokalbio gimė idėja sujungti spektaklį su improvizuotu teismu scenoje ir leisti klasikiniam tekstui susidurti su gyva, neprognozuojama teismo proceso logika.
– Kaip tai atrodo scenoje?
– Teismo procesas grindžiamas trimis pagrindinėmis ašimis, kurios ne tik struktūruoja veiksmą scenoje, bet ir nuolat palaiko gyvą ryšį su žiūrovų sale.
Pirmoji ašis – teisėjas, kurio vaidmuo peržengia tradicinio nuosprendžio ribas. Jis tampa savotišku moderatoriumi ir tarpininku tarp to, kas vyksta scenoje, ir to, kas gimsta žiūrovų galvose. Teisėjas ne tik valdo proceso eigą, bet ir padeda nukreipti diskusiją, provokuoja klausimus, leidžiančius auditorijai įsitraukti ir reflektuoti, o ne pasyviai stebėti.
Tačiau svarbiausia šio proceso dalis – žiūrovai. Būtent jie kviečiami tapti tikraisiais teismo tarėjais – ne tik stebėti, bet ir vertinti tai, kas vyksta scenoje.
Antroji ašis – kaltintojas. Jo misija – aiški ir bekompromisė: formuluoti kaltinimus, išryškinti kaltinamųjų veiksmų pasekmes, įvardyti žalą ir ginti tą, kuris nukentėjo. Kaltintojas atstovauja pozicijai, kuri dažnai lieka nutylėta – silpnesniojo balsui, aukos patirčiai, socialinei neteisybei, slypinčiai už kasdienybės normų ir „taip buvo įprasta“ logikos.
Trečioji ašis – gynėjas, kurio vaidmuo sąmoningai prieštaringas. Jis kelia abejones, ardo iš pirmo žvilgsnio akivaizdžius kaltinimus, ieško aplinkybių, galinčių pateisinti kaltinamųjų elgesį. Gynėjo tikslas – ne išteisinti bet kokia kaina, o sukelti sumaištį, priversti suabejoti išvadomis ir parodyti, kaip lengva žmogų pasmerkti, neįsigilinus į aplinkybes.
Tačiau svarbiausia šio proceso dalis – žiūrovai. Būtent jie kviečiami tapti tikraisiais teismo tarėjais – ne tik stebėti, bet ir vertinti tai, kas vyksta scenoje. Jų nuomonė tampa neatsiejama proceso dalimi – galutinis verdiktas gimsta ne scenoje, o žiūrovų sąmonėje.
– Kodėl teismui tokia tinkama „Marti“?
– Šis kūrinys itin patogus tokio pobūdžio analizei – beveik kiekvieną jo personažą galima vertinti baudžiamosios atsakomybės aspektu. Viskas priklauso nuo pasirinkto požiūrio taško ir nuo to, kokią socialinę problemą norima iškelti į pirmą planą: smurtą artimoje aplinkoje, psichologinį spaudimą, socialinę nelygybę, piktnaudžiavimą valdžia ar tylų bendruomenės pritarimą neteisybei.
– Nuo ko priklauso proceso baigtis?
– Tokiame teisme nėra iš anksto numatyto sprendimo. Dėl didelės interpretacijos laisvės teismo baigtis kiekvieną kartą išlieka nenuspėjama. Ir būtent tai yra esminė šio formato prasmė.
Sprendimas priklauso nuo daugybės veiksnių. Pirmiausia – nuo to, kaip kalba proceso pusės: kokius argumentus pateikia, kokius jausmus išdrįsta parodyti, kiek įtikinamai geba apginti savo poziciją ar suabejoti priešininko tiesomis. Žodis, intonacija, pauzė ar net nutylėjimas čia tampa ne mažiau svarbūs nei faktai.
Kiekvienas žiūrovas ateina su savo išgyvenimais, vertybėmis, jautrumo ribomis ir empatijos lygiu.
Ne mažiau reikšmingas ir laikas, kuriuo vyksta teismas. Nuo to, kiek nagrinėjama problema tuo metu yra aktuali realiame gyvenime, priklauso ir auditorijos reakcija. Tai, kas vienu laikotarpiu toleruotina ar net pateisinama, kitu gali būti vertinama kaip akivaizdi neteisybė ar smurtas.
Galiausiai viską lemia asmeninė patirtis. Kiekvienas žiūrovas ateina su savo išgyvenimais, vertybėmis, jautrumo ribomis ir empatijos lygiu. Todėl tas pats teismo procesas niekada nebus suvokiamas vienodai. Verdiktas čia nėra paskelbiamas – jis susiformuoja tyliai, kiekvieno viduje, kaip asmeninis santykis su tuo, kas vyksta scenoje. Būtent dėl šios priežasties „teismas“ tampa ne bausmės, o mąstymo ir atsakomybės erdve, kurioje svarbiausia ne atsakymas, o klausimas, kurį kiekvienas priverstas užduoti pats sau.
– Kuo „Marčios“ personažai būtų kaltinami, jei visa istorija persikeltų į realų mūsų laikų teismą?
– Vertinant Driežo, kaip tėvo, veiksmus, galima svarstyti kaltinimus pagal LR BK 147 straipsnį „Prekyba žmonėmis“. Ši norma apima atvejus, kai asmuo parduoda, perleidžia ar kitaip perduoda žmogų, pasinaudodamas jo priklausomumu, siekdamas turtinės naudos ir žinodamas, kad nukentėjęs asmuo bus išnaudojamas, įskaitant priverstinę ar fiktyvią santuoką. „Marčios“ atveju dukros ištekinimas tampa ne šeimos sprendimu, o sandoriu, kuriame turto dalis nusveria Katrės valią.
Būtent čia ir atsiskleidžia Žemaitės „Marčios“ paradoksas: beveik kiekvieną personažą galima vienu metu laikyti ir nukentėjusiuoju, ir potencialiu kaltinamuoju.
Tačiau tai labiausiai interpretacija, erdvė jai atsiveria ir kalbant apie pačią Katrę. Kūrinio kulminacijoje, ilgą laiką kentėjusi psichologinį ir fizinį smurtą, ji praranda savitvardą: griebiasi kočėlo, juo smarkiai daužo stalą, šaukia ir grasina. Nors tiesiogiai niekam netrenkia, Vingių šeimos nariai patiria baimę dėl savo saugumo. Pagal baudžiamosios teisės logiką grasinimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiais – pakanka veiksmų ir aplinkybių, kurios sukelia pagrįstą pavojų gyvybei ar sveikatai. Šiuo požiūriu ir Katrės elgesys galėtų būti vertinamas kaip peržengiantis emocinės savikontrolės ribas.
Būtent čia ir atsiskleidžia Žemaitės „Marčios“ paradoksas: beveik kiekvieną personažą galima vienu metu laikyti ir nukentėjusiuoju, ir potencialiu kaltinamuoju. Visi jie veikia spaudžiami socialinių normų, ekonominių interesų, baimės ir priklausomybės. Todėl šis kūrinys tampa ypač patogus teismo formai – jis neleidžia apsiriboti vienu verdiktu ir verčia nuolat persvarstyti ribą tarp kaltės ir aukos.
– Ką toks teismas, tokia improvizacija gali suteikti pirmiausia žiūrovams, aktoriams, galų gale, taip pat ir teisininkams?
– Atsakyčiau taip: šis teismas nėra vien forma ar žaidimas, tai patirtis, kuri kiekvienai dalyvių grupei atveria skirtingą, bet labai svarbų lauką.
Žiūrovai čia kviečiami prisiimti atsakomybę už savo vertinimą, pasverti argumentus, įsiklausyti ne tik į tekstą, bet ir į save. Literatūra čia tampa saugia, bet labai tikra erdve kalbėti apie smurtą, prievartą, atsakomybę, kaltę ir atleidimą. Sudėtingus klausimus daug lengviau vertinti per jau pažįstamo kūrinio ir atpažįstamų personažų prizmę.
Aktoriams tai yra visiškai kitokia teatro patirtis. Jie ne tik atlieka vaidmenį, bet ir nuolat reaguoja į gyvą procesą, į kintančius argumentus, į salės nuotaiką. Čia neįmanoma pasislėpti už iš anksto surepetuoto teksto – kiekvienas spektaklis tampa unikalus.
Teisininkams šis teismas suteikia galimybę išeiti iš įprasto, griežtai reglamentuoto lauko. Literatūra leidžia kalbėti apie teisę be bylos numerio, be procesinių formalumų, bet su visomis moralinėmis ir emocinėmis dilemomis. Tai primena, kad už kiekvieno Baudžiamojo kodekso straipsnio stovi konkretus žmogus, jo istorija ir pažeidžiamumas.
Meilę knygai paveldėjau iš tėčio – žmogaus, kuris knygas tiesiog ryte rydavo.
Galų gale toks teismas sujungia visas tris puses bendrame taške – mąstyme. Jis neieško vieno teisingo verdikto, bet kuria erdvę dialogui, abejonėms ir atsakomybei. Tai vieta, kur literatūra, teatras ir teisė ne konkuruoja, o papildo viena kitą, leisdamos
kiekvienam dalyviui išeiti su daugiau klausimų nei atsakymų. Ir būtent tai, mano manymu, didžiausia šios improvizacijos vertė.
– Kokią vietą jūsų pačios gyvenime užima grožinė literatūra, scenos menas?
– Knyga mano gyvenime niekada nebuvo atsitiktinis daiktas. Ji visada buvo šalia – kaip kasdienybės dalis, kaip prieglobstis ir kaip nuolatinis dialogas. Tiesa, šiandien tenka pripažinti, kad dažniau rankose atsiduria profesinė literatūra, tačiau vos atsiradus bent trumpai pauzei, natūraliai grįžtu prie grožinės literatūros. Ji man išlieka ta erdvė, kurioje galima sustoti, įsiklausyti ir pabūti su savimi.
Meilę knygai paveldėjau iš tėčio – žmogaus, kuris knygas tiesiog ryte rydavo. Namuose nuo pat vaikystės augau apsupta knygų, todėl skaitymas niekada neatrodė nei pareiga, nei išskirtinis užsiėmimas. Tai buvo savaime suprantama būsena, tylus, bet labai stiprus pagrindas, ant kurio vėliau natūraliai susiklostė visas mano santykis su literatūra.
Ne mažiau svarbi mano gyvenimo dalis nuo ankstyvų metų buvo ir scena. Mokykloje lankiau teatro studiją, o lemtingą vaidmenį mano santykyje su teatru suvaidino lietuvių kalbos mokytojas ir spektaklių režisierius Stepas Eitminavičius. Jo dėka scena iki šiol man yra sakrali erdvė – vieta, kurioje žmogus nusimeta kasdienio gyvenimo kaukes ir, apsivilkęs personažo drabužius, pasineria į visai kitų likimų sūkurius.
Vienas ryškiausių to meto prisiminimų – vaidmuo Kazio Sajos „Maniake“, kuriame teko įkūnyti Madam. Tuomet, dar paauglei, suvaidinti suaugusią moterį atrodė lyg bilietas į suaugusiųjų pasaulį – tą, į kurį taip skuba patekti kiekvienas jaunas žmogus. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, tą Madam matau kaip paaugliškai naivią, bet būtent tas naivumas ir buvo nuoširdus, tikras, leidžiantis pirmą kartą per vaidmenį tyrinėti sudėtingesnius žmogaus pasaulius.
– Kokius literatūros ar scenos kūrinius norėtumėte įtraukti į panašų teisminį procesą?
Galvodama apie panašų teisminį procesą, esant galimybei, rinkčiausi kūrinius, kuriuose moralinė dilema yra stipresnė už patį siužetą, o personažų veiksmai neišvengiamai prašosi teisinio įvertinimo. Tokie kūriniai leidžia ne „teisti” personažus, bet per ją kalbėti apie šiandien aktualias problemas.
Iš lietuvių literatūros labai stiprus kandidatas būtų Juozo Grušo „Herkus Mantas“ – teismo ašimi galėtų tapti klausimas, kur baigiasi laisvės kova ir prasideda nusikaltimas. Taip pat Vinco Krėvės „Skirgaila“, kuriame susikerta valdžia, prievarta, politinė atsakomybė ir asmeninis pasirinkimas. Dar vienas įdomus variantas – Zbigniewo Kuchowicziaus romanas „Barbora Radvilaitė“, kuriame teisiamas galėtų būti ne vienas žmogus, o visa sistema: valdžia, dinastinė politika, Bažnyčios įtaka, moters kūno ir valios kontrolė.
Iš pasaulinės literatūros beveik savaime prašosi Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – Raskolnikovo byla leistų kalbėti apie kaltę, atgailą ir moralės bei teisės ribas. Įdomūs būtų ir Henriko Ibseno „Lėlių namai“, kur teisiamųjų suole galėtų atsidurti ne tik Nora, bet ir visuomenė, kuri apibrėžia „teisingą“ moters vaidmenį. Taip pat – Franzo Kafkos „Procesas“, kuriame pats teismas galėtų tapti kaltinamuoju.
Svarbiausias kriterijus būtų ne kūrinio žinomumas, o jo gebėjimas išprovokuoti žiūrovą tapti teisėju.
Iš scenos kūrinių ar net šiuolaikinių tekstų intriguotų Sarah’os Kane „Pasmerktieji“ ar kiti radikalūs kūriniai, leidžiantys kelti klausimą, ar meninė provokacija gali peržengti teisines ir etines ribas.
Man atrodo, kad svarbiausias kriterijus būtų ne kūrinio žinomumas, o jo gebėjimas išprovokuoti žiūrovą tapti teisėju. Jei personažai verčia ginčytis, abejoti ir keisti nuomonę – vadinasi, kūrinys jau pasirengęs stoti prieš literatūrinį teismą.
Spektaklis „Marti“, kurį pratęs literatūrinis teismas, LNDT Didžiojoje scenoje bus rodomas gegužės 17 d.
Spektaklio „Marti“ režisierė – Gabrielė Tuminaitė, dramaturgė – Paulina Pukytė, scenografas – Vytautas Narbutas, kompozitorius – Faustas Latėnas, kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dabkienė.
Teisėja – dr. Snieguolė Matulienė, prokuroras – dr. Tomas Girdenis, advokatas – dr. Marius Laurinaitis. Vaidmenis kuria Indrė Patkauskaitė, Eglė Gabrėnaitė / Eglė Mikulionytė, Arvydas Dapšys, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna, Rasa Jakučionytė, Agnė Šataitė, Jūratė Brogaitė, Ilona Kvietkutė, Vilija Ramanauskaitė.
