Pokalbis su R.Klevaite – apie kiekvienam atvirą muziejų, iššūkius, nuotykius, džiaugsmus bei ateities viziją.
– Muziejus kartais atrodo vieta, kurioje dera laikytis tylos, tačiau galima pastebėti, kad muziejai keičiasi – atsiranda daugiau laisvumo, kūrybiškumo auros, papildomų veiklų, taip pat daugiau muziejaus darbuotojų šypsenų, betarpiškumo. Didėja ir lankytojų srautai. O kaip atsirado mintis į muziejus kviesti skirtingų grupių žmones, tapti atviresniems?
– Muziejai iš tiesų keičiasi, kaip ir pati jų ekspozicijų bei parodų rengimo samprata. Visų pirma, kalbant apie prieinamumą visoms žmonių grupėms – nuo elitiškumo iki suprantamesnio muziejaus turinio lankytojams.
Viskas daroma kompleksiškai, apimant įvairias funkcijas – informacijos pateikimą, komunikaciją, infrastruktūrą, ekspozicijų ir parodų turinio sukūrimą bei prieinamumą žmonėms su skirtingomis negaliomis.
Judėjimas, siekiantis muziejų prieinamumo didinimo, jau seniau prasidėjo JAV, Europoje. Pas mus proveržis atsirado „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metais. Tai palietė daugumą Kauno miesto kultūrinių organizacijų, ne tik mūsų įstaigą.
Tačiau Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje prieinamumu rūpinamasi jau seniai, dar 2006 metais buvo įkurtas ,,Muziejus (ne)regiui‘‘, vėliau, 2017 metais, atsirado socialinių ir kultūrinių projektų kuratoriaus pareigybė – pirmoji tokia Lietuvos muziejuose.
2023 metais pagal Kultūros ministerijos projektą ,,Muziejai žmonių gerovei‘‘ vykdėme bandomąją iniciatyvą ,,Muziejus kiekvienam‘‘. To esmė – sukurti priemones, kurios sudarytų sąlygas kuo savarankiškiau lankytis muziejuje žmonėms su fizine, regos ir intelekto negalia.
Iniciatyvas, gimusias vykdant šį projektą, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus tęsia ir toliau. Tai svarbu, nes kartais kultūros patirtys gali veikti kaip momentinis įkvėpimo šaltinis, nors dažniau poveikis per meną yra ilgalaikis.
– Kokias žmonių grupes jau esate kvietę į muziejų?
– Įvairius projektus, edukacijas, renginius organizuojame žmonėms su intelekto, regos, klausos negalia, turintiems autizmo sindromą, daromi infrastruktūriniai pokyčiai žmonėms su judėjimo negalia. Muziejuje viešėjo vaikai iš dienos centrų, žmonės su demencija, smurtą patyrusios moterys, benamiai, „Pusiaukelės namuose“ esantys nuteistieji.
Jau kelerius metus ieškome kelių ir būdų, kaip sukurti parodose bei edukacinėse programose galimybes žmonėms su regos negaliomis pilnavertiškiau patirti vaizduojamąjį meną, ekspozicijas.
Projekte „Matyti širdimi“ sukūrėme edukacinių taktilinių kūrinių rinkinį, kuriuos liečiant galima pasiklausyti apie M.K.Čiurlionio kūrybą. O dabar parodoje „Nuo gintarų iki žvaigždžių“ lankytojų laukia taktilinis katalogas, planšetė, kur parodos kūrinius galima apžiūrėti iš arčiau.
– Kaip atsivesti žmogų, kurio kasdienybės rutina yra toli nuo meno, kuris yra susikoncentravęs į kitus savo gyvenimo iššūkius, į muziejų?
– Įvairiai, tačiau visuomet patys einame į tam tikras žmonių grupes vienijančias organizacijas – susipažinti, pasikalbėti, papasakoti. Būna, kad randi sąsajų tarp muziejaus ir žmogaus patirčių, jam pačiam tampa įdomu, jis supranta, kad muziejus gali atliepti poreikį, patirtį, norus.
Kalbu ne tik apie apsilankymą parodoje, nes poreikių yra ir daugiau. Tarkime, bendravimas, ryšio mezgimas, įvairų būdų patirti parodą pasiūlymas.
Nuėjus į vaikų dienos centrą paaiškėja, kad neįdomu eiti į muziejų, nes ten... nėra baseino. Tačiau vietoje to pažadu apsilankymą „Juodojoje skylėje“.
Pavyzdžiui, kalbant apie lankytojus su intelekto negalia ir mes darome „namų darbus“ – žiūrime Jono Meko filmus, diskutuojame apie kino žanrus, o kitą dieną einame į parodą, skirtą šiam menininkui.
Arba nuėjus į vaikų dienos centrą paaiškėja, kad neįdomu eiti į muziejų, nes ten... nėra baseino. Tačiau vietoje to pažadu apsilankymą „Juodojoje skylėje“, galimybę pačiam tapti gyvąja skulptūra, kurti muzikos instrumentus iš radinių gamtoje. Džiugu, kad po edukacijos tokie lankytojai pažada ateiti dar kartą.
Esame atviri visiems lankytojams ir kviečiame apsilankyti muziejuje, susisiekti dėl parodų lankymo, edukacijų, kitų veiklų.
– Ar buvo žmonių, pirmą kartą gyvenime atėjusių į muziejų?
– Taip, daug. Labai gražu matyti reakcijas, potyrius, jausmus. Šios kultūrinės patirtys tikrai paliečia, jei viskas pateikiama jiems suprantama, priimtina forma. O galimybių patirti muziejų yra labai daug.
Kaip minėjau, žmonės su regos negalia nesilanko vizualaus meno muziejuje, nes ten nėra ko paliesti, tad ieškome įvairių išeičių ir pasakojimo formų – per taktilinius objektus, kvapus, garsą.
Parodoje „Pasaka. Vaikystė vėlyvuoju sovietmečiu“ esame paruošę „atminties lagaminus“, su kuriais edukacinės programos metu keliaujame į ekspoziciją, tyrinėjame liesdami autentiškus objektus, uosdami kvapus iš vaikystės, pasiklausydami ištraukų iš audiogido, kurio tekstus įgarsino televizijos ir radijo diktorė, visų vaikų mylima teta Beta.
– Kiekvieno iš mūsų kultūros vertinimas ir gebėjimas ją matyti priklauso nuo patirties. Tačiau jei jos iš viso nėra?
– Tačiau visada yra edukatorius, ekskursijų vadovas. Priežastys, kodėl žmogus nėra buvęs muziejuje, įvairios. Jei regos negalia – eiti į vaizduojamosios dailės muziejų nėra tikslo, bet jei atsiranda liečiami objektai, vedimo takelis, orientavimosi sistema, pagrįsta liečiamu žemėlapiu, planu ir audiogidu bei papildomai pasakojančiu edukatoriumi – lankytojas gali kitaip pamatyti paveikslus, parodas.
Kitu atveju gal žmogus neturėjo lėšų, galimybių, noro apsilankyti, tačiau kai yra po muziejų lydintis ir pasakojantis žmogus – pirmą kartą atėjęs lankytojas atsipalaiduoja, susipažįsta su menu, su kūriniais. Žmogiškas ryšys, priėmimas, bendravimas atrakina muziejaus duris.
Mūsų veiklos orientuotos daugiausia į parodas, bet yra ir kitokių formatų – edukacijos, dirbtuvės, susitikimai. Kai į muziejų ateina žmonės su intelekto negalia arba vaikai su kompleksinėmis negaliomis – bendraujant gimsta naujos idėjos, ką galima dar veikti muziejuje, atsiranda nauji projektai.
Parodoje „Pasaka. Vaikystė vėlyvuoju sovietmečiu“, pasitarę su senjorėmis, planuojame užsiėmimų ciklą „Pasidaryk pats“, kur kelių kartų lankytojai dalinsis patirtimis, kaip sukurti sekretą, vitražą, lėlių namus sąsiuvinyje, rašyti dailyraščiu atminimų sąsiuvinius.
– Eksponatų rankomis neliesti – žino kiekvienas muziejaus lankytojas. Tačiau kaip tada, kai žmogus, ypač vaikas, ateina pirmąjį kartą? Nebuvo nerimo, kad per neatsargumą kas nors sugadins meno kūrinius, kurių vertė – ne šimtai ir net ne tūkstančiai eurų.
– Minčių kilo įvairių. Pradžioje nebuvo lengva ir muziejaus darbuotojams, nes jiems taip pat reikia žinių: kaip elgtis, kaip pasakoti, kaip priimti žmones, kurie čia pirmą kartą ir ne visi geba vienodai suvokti informaciją.
Kartu su kolegomis lankėmės „Arkos“ bičiulių bendruomenėje, praleidome ten visą dieną, muziejininkams taip pat organizuojami mokymai apie intelekto negalią, autizmo sindromą. Įvykdėme kelis projektus žmonėms su regos negalia, mokymų ir bendravimų buvo ir daugiau.
Būta visko. Kartą vienas berniukas, pamatęs, kiek daug čia įdomių erdvių, patalpų nutarė išbandyti žmonių kantrybės ribas ir patyrėti muziejų. Savaip jį ir patyrė, pasivažinėjo liftu, įjungė signalizaciją. Bet jis elgėsi taip, kaip suprato.
Svarbu ne tik žinios, tačiau ir etiškas elgesys, etiška kalba. To irgi reikia mokytis.
Apibendrintai: mes visi nuolat mokomės. Muziejininkai – kaip priimti skirtingus lankytojus, o lankytojai – kaip elgtis muziejuje. Tai, matyt, nesibaigiantis procesas. Svarbu ne tik žinios, bet ir etiškas elgesys, etiška kalba. To irgi reikia mokytis.
– Kada pradėjote sulaukti grįžtamojo ryšio ir koks jis?
– Tai yra esminis momentas. Kalbant apie žmones su negalia, jie yra patys nuostabiausi lankytojai. Viskuo domisi, noriai dalyvauja veiklose, reaguoja į dėmesį, atvira širdimi priima tai, ką jiems duodi, dėkoja ir nori sugrįžti.
Visuomet kalbamės su socialiniais darbuotojais, pedagogais. Teiraujamės, kaip grupės jautėsi muziejuje, kokių edukacijų dar reiktų, kaip veiklas muziejuje derinti su mokymo procesais ir panašiai.
Lankytojai labiausiai vertina bendravimą, ryšį, tęstinumą. Muziejuje atsiranda saugumo jausmas, o tada prasideda procesai, kai vaikai ar suaugę čia mokosi socialinio elgesio, tarpusavio bendravimo, kritinio mąstymo. Tai sudaro sąlygas tobulėjimui.
Muziejus – labai didelis, jis turi daug padalinių, todėl grupės keliauja į skirtingas vietas, į dideles ir mažas parodas, jei yra galimybė, sąlygos – susitinkame su muziejininkais, tyrinėjame archyvuose esančius kūrinius.
– Bendraujant su skirtingomis grupėmis nestinga ir jautrių momentų?
– Žinoma, jų daug. Jautrūs momentai yra paprasti – matyti, kad žmonės gerai jaučiasi. Mūsų partneriai – Lietuvos šokio ir informacijos centras, kurie vykdo projektą „Dace well“. Jo idėja – tarp meno kūrinių, vesti šokio užsiėmimus žmonėms su judėjimo negalia.
Kadangi bendraujame su Parkinsono draugija, jie lankosi ekskursijose, pasiūlėme juos kaip šokėjus. Buvo fantastiška! Susibūrė didžiulė grupė žmonių, pradžioje gana nedrąsiai, tačiau per dvejus metus išlaisvėjo. Jie šoko muziejuje, tarp paveikslų! Paprastuose ženkluose, šypsenose, laisvume gali matyti pokyčius.
Muziejuje yra ir senjorių klubas „PRIEmenė“, kurio moterys jau penktus metus kas antrą ketvirtadienį renkasi muziejuje.
Kaip sako mano kolegė Dalia Bieliūnaitė, su kuria kartu dirbome, „PRIEmenė“, pati to nežinodama, formavosi kaip terapinė grupė, kur moterys sveiksta ir gyja. Pamenu, kartą vieną moteris atėjo pasidažiusi, pakeitusi šukuoseną. Pasakojo, kad pirmą kartą po daugelio metų panorusi nusipirkti lūpdažį, nes pasipuošusios, pasitempusios ateina ir kitos moterys.
– Klausėte moterų: kodėl jos nuolat ateina į muziejų? Kokias priežastis pačios įvardija?
– Jos džiaugiasi galimybe parodose išklausyti kuratorių, menotyrininkų pasakojimų, kad yra edukuojamos, sužino, ko nežinojo. Įvyksta virsmas: nuo visiško šiuolaikinio meno nesupratimo ar net atmetimo reakcijos iki jame atrandamos prasmės.
Moterys ne tik lankosi parodose, organizuojame ir kitas veiklas – paskaitas, dirbtuves. Tarkime, vyko paskaita apie grafikos techniką, o jos unikalumas – pavyzdžiai iš muziejaus, tarkime, Pablo Picasso grafika. Tai išskirtiniai dalykai, kuriuos moterys gali patirti.
Jos dalinasi savo patirtimi, paskaitas organizuoja ir viena kitai. Kartą viena moteris išsitarė, kad jos svajonė – pamatyti, kaip menininkė Auksė Petrulienė margina savo garsiuosius kiaušinius. Suorganizavome susitikimą, ji atėjo ir pamokė.
Dar viena veiklos sritis – „PRIEmenės“ moterys muziejuje gali savanoriauti, o tai irgi priartina prie muziejaus bendruomenės.
Kai rekonstrukcijai buvo uždaroma M.Žilinsko galerija – reikėjo daug dalykų supakuoti, tai – milžiniškas darbas. „PRIEmenės“ moterys padėjo, jos taip pat prisidėjo prie vieno įtaigiausių šių laikų menininkų Williamo Kentridge‘o parodos Kaune – savanoriavo prie vienos iš instaliacijų įrengimo.
Kitas gražus projektas – „Lankstyti žmogų“, kuris vyko kartu su „Pagalbos moterims linijos“ savanorių komanda. Jie apie savo veiklas visuomenei norėjo papasakoti per meno ir kūrybos procesus, veiklas.
Kartu su „PRIEmenės“ moterimis bei visais, kas norėjo prisijungti, iš popieriaus buvo lankstomi maži žmogeliukai, o kartu – pokalbiai įvairiomis temomis. Iš mažų išlankstytų žmogeliukų sukurtas milžiniškas keliaujantis žmogus, šalia buvo eksponuojamos susitikimų nuotraukos, ant staltiesės užrašytos mintys.
Moterys kalba, kad patirtys muziejuje praturtina jų pasaulio suvokimą.
– Ar galima sakyti, kad tokios patirtys muziejuje amortizuoja žmonių išgyvenimus, galbūt jų patiriamą vienatvę ar atskirtį?
– Šimtu procentu. Žmonės patys tai įvardija: kad ateina sveikti, prisiverčia išeiti iš namų, laukia tos dienos jau nuo savaitgalio.
Sveikimas gal nėra labai akivaizdus, bet ilgalaikėje perspektyvoje lemia geresnę emocinę savijautą. Manau, kad remiantis šiomis mūsų muziejaus veiklomis būtų galima atlikti net medicininius tyrimus. Beje, mes patys kartu su sociologais taip pat planuojame atlikti tyrimą dėl paslaugų kokybės, poveikio.
– Rūta, kokį įsivaizduojate muziejų po dešimties metų?
– Norėčiau, kad muziejus būtų vieta, iš kurios išeini patyręs emocijų, įkvėptas. Taip pat noriu jį matyti tokį pat gražų, estetišką, kaip ir dabar, bet tuo pačiu – patogų, prieinamą visoms žmonių grupėms. Kalbu ne tik apie infrastruktūros, greičiau jau apie vidinius pokyčius. Tuos, kurių nesimato, tačiau juos jauti.
