– Marta, Sallamari, norėčiau pradėti interviu klausimu apie jūsų darbą kartu. Pirmąsyk apie jūsų kūrybą sužinojau prie šešerius metus, kuomet gynėtės savo magistrinius darbus VDA Skulptūros katedroje. Pamenu, kad jūsų abiejų darbai buvo eksponuojami VDA parodų salėse „Titanikas“, vienas šalia kito. Todėl, kai sužinojau, kad ketinate kartu rengti parodą „Editorial“ erdvėje, man tai pasirodė savaime suprantama.
Kaip yra iš tiesų? Ar jūsų sprendimas dirbti kartu yra tęstinė praktika, o galbūt, vis dėlto, kažkas naujo? Galbūt buvimas kaimynystėje anuomet buvo labiau atsitiktinumas?
Sallamari Rantala: Labai malonu, kad paminėjote tą 2019 metų akimirką – įdomu apmąstyti, kaip nuo tada vystėsi mūsų keliai. Tie laikai VDA man buvo ypatingi ir sunkūs. Buvau naujokė šalyje ir bandžiau studijuoti sistemoje, kuri tuo metu iš esmės neturėjo užsienio studentams pritaikytos struktūros. Esu labai dėkinga daugeliui savo skulptūros katedros bendrakursių už tai, kad jie mane taip šiltai priėmė. Iš tiesų neprisimenu, kaip viskas susiklostė, tačiau kažkaip paskutiniais magistro studijų metais aš ir Marta susipažinome bei pradėjome bendradarbiauti, diskutuodamos apie savo baigiamuosius darbus ir kūrybos procesus.
Buvo taip lengva su ja kalbėtis apie meną – mūsų pokalbiai buvo gyvi, ne visada nuoseklūs, tačiau labai įkvepiantys. Man patiko, kaip aistringai ji buvo įsitraukusi į tai, ką darė. Po studijų likome draugėmis, o prieš keletą metų Marta pasiūlė dirbti kartu. Šis pasiūlymas iš karto pasirodė intriguojantis ir natūralus – manau, nuo pat pradžių jutau ryšį ir smalsumą jos meninei mąstysenai bei kūrybiniams procesams.
Marta Frėjutė: Manau, kad nebuvo atsitiktinumas – jau studijuodamos mezgėme kažkokias kūrybinio bendradarbiavimo idėjas. Pamenu, kaip pamačiau Sallamari pirmą kartą, kai ji pristatinėjo savo kūrinį skulptūros peržiūrose. Pats kūrinys ir visa ta teorija, į kurią ji referavo, atrodė tokia skirtinga nuo visų kitų tuo metu pristatomų kūrinių.
Kažkaip natūraliai susidraugavome ir viena kitos kūryba kažkuo traukė, norėjosi kalbėtis, aiškintis ir dalintis idėjomis ir knygomis, kurias skaitome, ką pačios rašome. Aš buvau grįžusi iš akademinių atostogų, galbūt irgi jaučiausi panašiai, nieko nepažįstanti. Beje, įdomu, bet Sallamari per tas peržiūras kalbėjo apie inžinerinius kasinėjimus mieste. Atrodo, kad niekas, su kuo dirbu aš ar su kuo dirba Sallamari nuo studijų laikų nepasikeitė, galbūt keitėsi formos, bet pačios temos vis tiek liko panašios.
– Parodoje yra kelios skirtingos temos bei nuorodos į mažiausiai du mokslus: geologiją ir archeologiją. Kadangi baigiau tradicines dailės istorijos studijas, pradėsiu nuo mokslo, kuris nagrinėja seniausią praeitį. Sallamari, smalsu, kad su smėliu dirbi nuo pat pradžių – jis tau buvo svarbus jau 2019 m.
Jei mąstome apie geologiją, tradiciškai čia labiausiai vertinami brangieji akmenys, fosilijos ir kiti reti dariniai. Smėlis yra kažkas labai įprasto ir turbūt yra randamas visur tiek tavo tėvynėje Suomijoje, tiek Lietuvoje, kur gyveni dabar. Kaip smėlis tave taip sudomino, kad tas susidomėjimas neišblėsta tokį ilgą laiką? Gal tavo gyvenime yra nutikę kažkokių įvykių, kurie galėtų padėti suprasti šį pasirinkimą? O galbūt smėlis pritraukė kažkokiu kitu būdu, kurį norėtum papasakoti?
S. R. Prisimenu vieną nedidelę istoriją iš laikų, kai smėlis dar tik beldėsi į mano kūrybinę praktiką. Įsivaizduokite mane, atliekančią nedidelius kasinėjimus įvairiuose užkampiuose. Kartą kasinėjau vienos šeimos nuosavybėje Neries regioniniame parke ir parsinešiau kelis kibirus žemės į savo studiją. Po kelių dienų grįžau į studiją ir išpyliau kibirus ant darbastalio – galbūt tikėjausi rasti kokią nors įdomią, paslaptingą molio rūšį, tačiau vietoj to ant mano stalo knibždėjo pilna lervų ir kirminų.
Negalėjau dirbti su šia grėsminga ir atgrasia medžiaga. Vietoj to, mane ėmė dominti pats pasibjaurėjimas ir baimė, kuriuos ji sukėlė – kažkuo tai priminė mano pačios mirtingumą ir to baimę. Ši laukinė žemė stipriai paveikė mano darbo kryptį, nors tuo metu dar nesuvokiau šio pasirinkimo sąmoningumo. Aptikau savyje norą dirbti su medžiaga, skleidžiančia pastovumo ir saugumo jausmą. Mane patraukė akmens pavidalo medžiagos – jų stiprybės ir amžinybės aura. Per šią intuiciją pradėjau suprasti pačią skulptūros istoriją, jos ryšį su pastovumu ir už jos slypinčias žmogiškas emocijas.
Vis dėlto, intuityviai pradėjau kurti naudodama smėlį. Galbūt pajutau, su kiek nepatogiu savirefleksijos prieskoniu, kad atsisakant amžinybės atsiveria sąžiningesnis būdas suvokti, kaip yra konstruojama realybė – iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip kažkokia masė, tačiau iš tiesų esanti nesuskaičiuojamos dalelės, nuolat persiformuojančios erdvėje.
– Sallamari paminėjo žaidimą smėliu. Į jį nurodo taip pat ir parodos plakatas, todėl norėčiau tęsti pokalbį šia linkme. Marta, stebėdama tavo kūrybą nuo jos pradžios iki dabar, jaučiu, kad tavo kūryboje yra svarbus tam tikras „chuliganiškumas“ arba siekis dirbti su „labai rimtomis“ temomis žaismingai ir su humoru. Tą patį jaučiu ir dabartinėje parodoje, kuomet „rimtas“ archeologinis paveldas atsiranda šalia „neįtikėtina-bet-tiesa“ istorijų ir vaikiškų žaidimų. Ar pati pritartum tokiai mano interpretacijai ir, jei taip, iš kur kildintum savo žaismingumo (arba chuliganizmo!) poreikį? O galbūt aš užsiminiau apie kažką, ką pati norėtum apibrėžti kitaip?
M.F.: Pati niekada taip neįsivardinau, bet, manau, kad chuliganiškumas yra tinkamas žodis. Aš tarsi bandau pabėgti nuo to „chuliganiškumo“, cenzūruotis, bet vis tiek kartais ima ir išlenda. Taip panašiai buvo ir su šios parodos kūriniu „Paremta tikra istorija“. Dirbant prie parodos kūrinių, man artimas žmogus papasakojo istoriją iš savo vaikystės. Jis prisiminė kriauklės valiklio butelį, kurį jo mama nusipirko tinklinės prekybos būdu. Šis valiklis ne tik labai puikiai valė kriaukles, bet buvo toks natūralus ir ekologiškas, kad galėjai jį gerti ir stiprinti imunitetą.
Ji kas rytą įpildavo išgerti šio valiklio savo vyrui (jo tėčiui) iki kol jis pamatė pakuotę – plastikinį butelį, kurio etiketėje buvo pavaizduota blizganti kriauklė. Šis labai supyko ir išsigandęs šių „papildų“ nebegėrė. Ši istorija pasirodė tokia keista ir neįtikima, bet kartu joje atsispindėjo kažkas, kas taip gerai apibūdina dabarties fragmentą, kuriame susilieja praktiškumas ir amžinybės siekis. Taip ji man tapo pagrindu kūriniui, liudijančiam apie dabartį archeologiniame ateities radinyje. Galbūt pati istorija jau bus pamiršta, bet kiekvienas atkastas praeities objektas ją turėjo.
Manau, kad pati kūryba jau savaime yra tam tikrame „absurdo“ lauke. Menas yra šiame lauke. Menas yra susijęs su abejojimu tikrovės rimtumu, visomis tomis schemomis, kuriomis veikiame ir gyvename. Mane asmeniškai turbūt motyvuoja, kad norisi pastebėti tuos neatitikimus, nes kitaip darosi nuobodu. Taip save pralinksminu. Atkeršiju tam, kas mane erzina.
Manau, kad humoro elementas yra tai, kas mus su Sallamari patraukė viena prie kitos, nes mūsų abiejų kūriniuose yra pasislėpusio „absurdo“.
– Tiek archeologijoje, tiek geologijoje labai svarbu darbas su sluoksniais; šios natūralios struktūros siūlo tam tikrus darbo metodus, kurie naudojami taip pat mene ir filosofijoje, pradedant Foucault septintajame dešimtmetyje, bet taip pat ir Antropocenu susižavėjusioje meno scenoje XXI a. antrajame dešimtmetyje. Mano akimis, jūsų abiejų kūryboje šis metodas irgi veikia. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu ir jei taip, kaip jums, kaip menininkėms, šis metodas arba įrankis yra svarbus? Ką jis suteikia būtent jūsų kūrybai?
M.F.: Manau, kad šios mūsų parodos kontekste sluoksniai ir sluoksniavimas yra svarbūs. Mano atveju, net ir labai materialiai. Vienas iš mano motyvų buvo dirbti su šiais istoriniais urvų meno vaizdais naudojant labai skaidrias (priešingas kietam uolos akmeniui) medžiagas, tokias kaip šilkas, kuris yra peršviečiamas, trapus, jį lankstant atsiranda sluoksniavimasis, piešinio persidengimas, vėliau atsirado stiklas ir tradicinė vitražo technika.
Bet nežinau ar galėčiau griežtai apibrėžti savo kūrybinį metodą, kaip darbą su sluoksniais. Iš to ką sakai, man gal artimas Foucault žiūrėjimas į archeologiją, kur praeities liekanos, duženos, fragmentai, padeda kurti pasakojimą apie dabartį. Mes nebekuriame tokiame pačiame vakuume kuriame kūrė akmens amžiaus menininkas. Jis buvo laisvas nuo istorijos – tai mums amžiams prarasta.
Man įdomu kaip daikto materialumas tampa žmogaus vaizduotės pasaulio dalimi, kaip remiantis juo žmogus skirsto aplinką į tai kas pažįstama, artima ir kas svetima. Atrodo, jog visa tai pagrindine dalimi yra apibrėžta materialumo. Medžiaga savo ruožtu labai lengvai gali tapti prisiminimu, ar galimas šio proceso apvertimas ir įmedžiaginimas, kaip „Sekretuose“? Šiuo požiūriu archeologija man labai tinkama.
S.R.:Taip pat galvojau apie Martos stiklo darbus – stiklas taip pat yra sluoksnis, nors ir skaidrus (!) ir vertikalus (!). Man Martos stiklas kaip sluoksnis yra tarsi šiek tiek chuliganiškas.
Archeologijoje egzistuoja mintis, kad objektai yra įvykiai. Man tai atrodo graži minčių distiliacija, galbūt nurodanti į tai, kad fiziniai reiškiniai ir žmogaus troškimai visada yra interaktyviame santykyje. Man geologinės medžiagos taip pat atspindi patį „vyksmą“, o ne statišką materiją – jos egzistuoja net ir be žmogaus stebėjimo ar prasmės kūrimo.
Kartais galvoju apie savo kasinėjimo praktikos „gylį“ ir apie tai, kaip pirmųjų asociacijų rimtumas turi savotiško komiškumo. Man kasinėjimas – tai tiesmukas, kūniškas ir darbui įsipareigojęs santykis su aplinka. Tačiau kasimas neabejotinai yra tik vienas iš mano kūrybos sluoksnių ir yra susijęs su įvykių interaktyviu santykiu: kaip sumaišau smėlį netinkama proporcija ir turiu pradėti iš naujo, kaip stengiuosi suprasti artefakto prasmę, kaip tenka atsisakyti nepavykusio mėgstamiausio kūrinio, kaip neteisingai prisimenu šeimos anekdotą ir vos ne per vėlai išeinu iš studijos pasiimti vaiko iš darželio. Galbūt noriu pasakyti, kad sluoksniavimas nėra tik analizės objektas, bet ir metodas bei patirtis. Savo praktikoje jaučiu, kad sluoksniai ne tik egzistuoja – jie taip pat keičiasi ir kuria naujas formas.
– Norėčiau užduoti labiau kasdienišką (arba ne) klausimą. Kaip šios parodos autorės, esate tarptautinis duetas. Lietuvoje populiariuose kontekstuose dažniausiai geriausiai pažįstame (arba manome, kad pažįstame) savo artimiausius kaimynus, o nuo 1990-ųjų ideologiškai Vakarai visada buvo pagrindinis pavyzdys (nors dabartinė JAV politika iš dalies patiria fiasko). Asmeniškai mane visada labai žavėjo Suomijos kultūra, ir ne tik kaip vakarietiška ar Šiaurės šalis, bet kaip savitas kultūrinis fenomenas. Kaip jūs jaučiate savo kultūrų jungtis ir skirtumus dirbdamos kartu? Ar susimąstot apie tai? Sallamari, tau tai bus dvigubas klausimas, nes pati dar ir gyveni Lietuvoje, todėl tas klausimas susijęs ne tik su šia paroda.
S.R.: Manau, kad tarp mūsų yra daug sąsajų, ir galbūt būtent dėl to visuomet jaučiu tam tikrą artimumo jausmą būdama Lietuvoje.
Kultūriniai skirtumai ir ryšiai yra labai subtilūs – juos sunku atskirti nuo tokių dalykų kaip mūsų charakteriai ar asmenybės bruožai. Galbūt vienintelis dalykas, išduodantis, kad nesame vietinės, yra tai, jog kalbame angliškai. Na, iš tiesų taip yra todėl, kad Marta dar nemoka pakankamai suomiškai. Juokauju, prastas pokštas. Tiesa ta, kad man svarbu, jog tiek dirbant, tiek tiesiog bendraujant mes abi būtume vienodai pajėgios ar kartais ne iki galo gebančios išreikšti save bei būti suprastos.
Manau, jog šiuolaikiniame kasdienybės kontekste sunku pajusti atotrūkį, tačiau tos mažos akimirkos, kai pastebime ir dalijamės kokia nors kultūrine detale, istorija, charakteriu ar posakiu., yra tai, kas gilina kultūros suvokimą. Nuostabu, kiek daug galima sužinoti apie vietos mąstyseną, kai susipažįsti su tuo, kaip žmonės vartoja tam tikrus žodžius, patarles ar posakius, arba kai staiga pradedi suvokti, pavyzdžiui, tam tikro kraštovaizdžio estetiką.
M.F.: Hm, čia sudėtinga. Man sunku pasakyti, ar tam tikri Sallamari domėjimosi laukai, ar tai, kaip ji išreiškia dalykus, yra susiję su jos asmenybe ar tuo, kad ji yra suomė. Kaip tokį dalyką sužinoti? Kartais siunčiam viena kitai juokelius apie lietuvių ir suomių charakterius ir tarpusavyje kalbame apie kultūrinius, religinius skirtumus, juos įvairiais kampais reflektuojam, nes pačios iš atstumo žiūrime į šias temas, nei viena nesusitapatinam su „tipiniais“ suomės/lietuvės personažais (kad ir kokie jie būtų).
Jei kalbame apie mūsų šalių istoriją ir kaip skirtingai ją suvokia suomiai ir lietuviai, padeda pasidalinimas mūsų senelių istorijomis, jų pasakojimais apie praeitį, kaip jie gyveno ir kaip tą praeitį matė. Tai padeda suprasti, kodėl į vienus ar kitus dalykus žiūrime skirtingai. Pamenu, ne taip seniai, kelionės metu sekėme viena kitai suomių ir lietuvių pasakas.
Įdomu, kad tas nacionalinių kontekstų pažinimas ateina per fikciją: meną, knygas, filmus, kuriais pasidaliname (kartais sakau Sallamari: „žinai, jei nori suprasti tą ir aną lietuvišką kontekstą ar istoriją, tau reikia perskaityti šią knygą“). Manau, kad turiu geriau susipažinti su „Kalevala“, įdomu gal netikėtai apie draugę suprasiu kažką daugiau (juokiasi – aut. pastaba).
– Ar galėtumėt įvardinti menininką, rašytoją, knygą ar meno kūrinį, kuris pastaruoju metu padarė didesnę įtaką jūsų kūrybai? Jei taip, kokia ta įtaka?
M.F.: Paskutiniu metu man didžiausią įtaką padariusi menininkė yra Sallamari Rantala, dėl visos informacijos, kuria dalinomės kūrybinio proceso metu. O paskutinė perskaityta menininko knyga yra Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščiai“. Man atrodo, kad tai aktualu dabar, ypač šalia vykstančio karo kontekste, nes ji kelia klausimus, kiek menas turi ir gali „kariauti“, ar jis pergalingas ir be kovos. Kiek ir kaip menininkas turi stengtis išsivaduoti iš jį sukaustančios dialektikos, nepasiduoti istorijai, kuri jam primeta ne tik temas, bet ir pozicijas?
S.R.: Taip, kai apie tai pagalvoju, neabejotinai didžiausią poveikį pastaruoju metu padarė Marta. Tai nebūtinai susiję su galutiniu rezultatu, bet labiau su gebėjimu giliau pažvelgti į jos kūrybinį procesą. Vienas stipriausių įspūdžių kilo stebint Martos drąsą garsiai išsakyti mintis kūrinio vystymo metu. Dažniausiai tokios akimirkos būna pačios jautriausios – su nebaigtomis idėjomis, nepavykusiais eksperimentais ir visų galimų krypčių neapibrėžtumu. Ji visada atvirai dalijosi savo procesu, ir manau, kad tai yra labai unikalus gebėjimas, kurio norėčiau išmokti. Man tai visų pirma reiškia pasitikėjimą – tiek kolega, tiek bendruomene – ir siekį tobulėti per bendravimą.
Kalbant apie kitas įtakas, pastaruosius kelis mėnesius vis grįžtu prie dviejų tekstų rinkinių. Vieną rinkinį sudaro moksliniai straipsniai apie tai, kaip geologinė įvairovė veikia borealinio miško biologinę įvairovę. Kitas rinkinys – tai visa ta medžiaga Lentvario viešosios bibliotekos kampe, kur galima rasti knygų, lankstinukų, spausdintų mikroistorijų plastikiniuose aplankuose ir susegto formato užrašų apie šį regioną. Visi šie tekstai man intuityviai atrodo labai įdomūs, ir per juos jaučiu, kaip nuolat kuriu ryšį su tam tikromis sritimis – artumą per pažinimą. Iš esmės tai yra ta pati instinktyvi motyvacija, kuri skatina ir mano kūrybinį darbą studijoje.
– Parodoje mes turime keletą nuorodų į vaikystę, pavyzdžiui Martos kūrinį „Sekretai“, parodos pavadinimą „Čia būta pilies“ ir plakato dizainą, kuris nurodo į smėlio pilių statymo procesus. Smėlio pilies motyvas duoda papildomą atspalvį Sallamari kūriniams, sukurtiems iš smėlio arba Martos kūriniams, sukurtiems iš stiklo, kurio gamybai naudojamas smėlis. Populiariuose kontekstuose vaikystę mėgstama romantizuoti arba atvirkščiai, ieškoti joje traumų. Ar jūs, kaip šiuolaikinės menininkės, turite savo specifinį santykį su vaikyste/vaikais?
S.R.: Man vaikystėje slypi kažkas brutalaus – tiek daug klausimų apie egzistenciją ir sąmonę. Per vaikystės sąvoką apmąstau savo pačios ribotumą laike ir medžiagiškume. Pastaraisiais metais svarstau savo vietą santykyje su vaiku ir jos proseneliais – žmonėmis, kurių žemėje dirbu, renku medžiagas ir kurių gyvenimai bei jų gimtinė yra persipynę su mano vaiko egzistencija. Manau, kad tai yra tam tikri sluoksniai, slypintys po mūsų parodos paviršiumi. Atrodytų kasdienėje, buitinėje aplinkoje persipina klausimai apie laiką, kaitą ir žmonių gyvenimus.
Vaikiškas požiūris taip pat gali būti praktikos metodas, nors suprantu kad tai gali skambėti pernelyg romantiškai. Galbūt iš tiesų tame slypi šiek tiek romantikos, o gal net visai nemažai. Vis dėlto man įdomu tai, kad net itin mažo kūdikio intuicija gali reaguoti į tam tikras iš tiesų keistas estetines savybes. Stebėdama kūdikio reakcijas dažniausiai jaučiuosi tarsi žvelgdama į veidrodį – tai suteikė man aiškumo dirbant su medžiagomis, spalvomis ir formomis, kurios man iš tikrųjų rezonuoja, nepaisant kultūrinių prasmių sluoksnių.
M.F.: Vaikystėje santykis su aplinka ir jos medžiagiškumu, kaip ir Sallamari paminėjo kur kas radikalesnis ir sąmoningesnis. Vaikštant pajūriu rasti spalvotą gražios formos, smėlio nugludintą stiklo šukę vaikui jau didelis daiktas. Smalsumas, susijaudinimas atradus juk lieka panašūs į geologo radusio ir tiriančio kokią nors retą uolienos rūšį.
Kitas svarbus vaikystės momentas yra žaidimas. Manau jis svarbus žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų. Bet vaikystė tokia įspūdinga tuo, kad bet koks paimtas akmenukas gali tapti personažu, tarkime, lape, pagaliukas – mašina ir taip toliau. Ta riba tarp žaidimo ir tikrovės beveik neegzistuoja. Vaikas gali be jokių pastangų iš realaus pasaulio persikelti į savo vidinį fantastinį pasaulį, suaugusiam žmogui tai daug sunkiau. Iš dalies tokį perkėlimo veiksmą suaugusiajam padeda atlikti meno kūriniai.
– Dabartinė paroda yra jūsų minčių, idėjų ir eksperimentų rezultatas. Šiuo momentu, kokios naujos kryptys skleidžiasi jūsų kūryboje arba kaip plėtojate senas idėjas?
M.F.: Šiuo metu ruošiamės parodai Helsinkyje ir noriu sukurti visai naujas interpretacijas, naujas formas toms pačioms temoms. Paroda bus dar labiau „buitinė“, nes vyks gyvenamam bute, todėl labai nekantrauju ir smalsu kurti kūrinius tokiai erdvei. Temos su kuriomis dirbome gali įgauti visai kitų niuansų. Kūriniai, kuriuos noriu sukurti šiai parodai, labiau integruosis aplinkoje, dirbant noriu labiau koncentruotis į mados ir namų dizaino objektus.
S.R.: Visada yra minčių ir smalsių eksperimentų, kurių teko atsisakyti renkantis procesus ir galutinius kūrinius. Kai kuriuos iš jų dabar galima tęsti Helsinkio parodai, tačiau kitiems dar reikia laiko augti ir subręsti. Man labai patinka ta akimirka, kai gali sugrįžti į studiją prie savo neužbaigtų mažųjų projektų.
Praėjusią žiemą, dirbdama su smėliu, paraleliai mokiausi naujos technikos, kuri taip pat turi sąsajų su akmeniu, tačiau vėlgi – tai nėra akmuo. Tai akmens imitacijos technika, ir per ją daug mąsčiau apie atminties, istorijų ir materialumo konstravimą. Man ši technika ir su ja susijusios temos taps pagrindiniu vedliu mano ateities eksperimentuose su smėliu.
