Nors šiuolaikiniai skaitmeniniai įrenginiai leidžia užfiksuoti keliasdešimt kadrų keliais paspaudimais, vis daugiau žmonių gręžiasi į lėtesnį fotografijos būdą – juostinius fotoaparatus.
-
Po avarijos mirė žinomas fotografas ir mecenatas Jonas Dovydėnas – jo darbus publikavo „The Times“ ir „National Geographic“
-
Kristina Sabaliauskaitė: kandidato į ministrus kalboje buvo naudojami grynai rusiški-bolševikiniai tropai
-
Agnė Narušytė. Apie makaronus ir burbulus, arba Ko tikimės iš kultūros ministro?
Analoginė fotografija vilioja ne tik estetika ar nostalgišku žvilgsniu, bet ir galimybe atsiriboti nuo greito gyvenimo tempo, atrasti ryšį su akimirka ir pasimėgauti lėtu kūrybiniu procesu. Tai tampa savotiška atsvara šiuolaikiniam greičiui ir tobulumui, kuri priverčia sustoti, įsižiūrėti ir pajusti. Apie tai, kodėl analoginė fotografija, gyvuojanti jau daugiau nei šimtmetį, šiandien išgyvena savotišką renesansą ir vis dažniau patraukia entuziastų dėmesį, savo mintimis dalijasi fotografijos ekspertas G.Kavoliūnas bei fotografai mėgėjai.
Analoginė fotografija neatleidžia klaidų
Fotografę Jurgitą Wru analoginė fotografija patraukė lėtesniu tempu – galimybe sustoti, susitelkti į akimirką, įvertinti jos reikšmę ir tik tada nuspręsti, ar ji verta būti įamžinta. „Taip pat – galimybė prisiliesti rankomis. Skaitmeniniame amžiuje mes dažnai apsiribojame ekranais, kur peržiūrėję nuotraukas jas tuoj pat pamirštame. Aš fotografuoju juosta, pati ją ryškinu, pati tamsiame kambaryje perkeliu vaizdus ant popieriaus, o tai leidžia prisiliesti prie kadro, jį dar kartą pergalvoti ir jame išbūti. Dar fotografuoju „Polaroid“ kamera, kur labiausiai žavi nuotraukos pasirodymas iš karto. Nenuspėjamumas, kai nežinai, kaip kadras pavyko. Tai tarsi „Kinder“ siurprizas, kai lauki pamatyti, kas gi tam kiaušinyje šįkart“, – procesą komentavo fotografė.
Jai antrino ir Robertas Grišenkovas, teigdamas, kad juostiniai fotoaparatai „neatleidžia klaidų“, todėl tai yra puikus būdas mokytis fotografuoti. „Nors pirma juosta buvo beveik tuščia ir joje išėjo tik keli kadrai, man to užteko, kad suprasčiau, jog šis būdas yra daug vertingesnis ir įdomesnis nei skaitmeninis“, – kalbėjo fotografas.
Pasak jo, su juosta reikia dirbti atsargiai ir atsakingai – kiekvienas kadras šiais laikais kainuoja labai daug, o juostinis fotoaparatas, priešingai nei skaitmeninis, nesuteikia prabangos fiksuoti kadrus be sustojimo: „Kiekvieną smulkmeną turi apgalvoti, nustatyti, vėliau patikrinti ir tik tada fotografuoti. Tai priverčia atsakingiau žvelgti į kadrą, prieš fotografuojant apmąstyti, ar vaizdas išvis vertas būti užfiksuotas. Tai ir daro nuotraukas vertingesnes.“
Fotografė Martyna Jurkšaitė pasakoja, kad analoginėje fotografijoje ją labiausiai žavi pats kūrybos procesas ir jį lydinti nežinomybė. „Fotografija priklauso nuo oro ir šviesos, kokią juostą turi, koks fotoaparatas ir kokios jo galimybės. Procesas yra lėtesnis ir labiau apgalvotas nei paspaudžiant vieną mygtuką telefone. Fotografuojant su juosta esi atsakingas tik tu vienas, priešingai nei fotografuojant telefonu, kur nereikia daug galvoti, norint gauti gerą nuotrauką“, – komentavo ji.
Atrasti grožį netobulame kadre
Kalbėdama apie analoginės fotografijos išskirtinumus, M.Jurkšaitė išskyrė netikėtumus, kurie tampa neatsiejama kūrybinio proceso dalimi. „Daugybę kartų gavau brokuotą nuotrauką, tačiau tokiu atveju yra du keliai – fotografija tapo dar įdomesne arba išėjo šnipštas. Tačiau bet kokiu atveju viskas priklauso nuo skonio. Dažniausiai tos kelios geros nuotraukos atperka tas, kurios pavyko ne taip, kaip įsivaizdavau, o tokio netikėtumo negausi fotografuodamas skaitmeniniu būdu. Na, o kita – vertė ir jaukumo estetika. Dažnai renkuosi fotografuoti akimirkas, kurios tiktų pačiai juostos estetikai arba yra brangios širdžiai, todėl yra vertos nugulti į juostelę“, – detalizavo ji.
Analoginė fotografija yra tarsi būdas pabėgti nuo skaitmeninės kasdienybės ir greito gyvenimo tempo, o jos išskirtinumas slypi tikrumo ir autentiškumo pojūtyje.
J.Wrug teigimu, analoginė fotografija yra tarsi būdas pabėgti nuo skaitmeninės kasdienybės ir greito gyvenimo tempo, o jos išskirtinumas slypi tikrumo ir autentiškumo pojūtyje – čia tenka priimti save tokią, kokia esi būtent tą vienintelę akimirką.
„Mano pagrindinė interesų sritis yra autoportretinė fotografija – save fotografuoju į juostą ir „Polaroid‘ą“ – todėl kiekviena nuotrauka yra svarbi. Tai mane moko priimti savo atvaizdą tokį, koks jis yra fotografavimo akimirką. Negražinu savo atvaizdo, neretušuoju skaitmeninėmis programomis, neturiu galimybės padaryti keliasdešimt kadrų ir rinktis vieno labiausiai sau patinkančio. Analoginė fotografija moko ne ieškoti gražiausio ir geriausio kadro, bet rasti ką nors gražaus kiekviename kadre“, – išskirtinius analoginės fotografijos aspektus komentavo ji.
Analoginės fotografijos renesansas
VDA fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas G.Kavoliūnas sako mėgstantis analoginę fotografiją palyginti su gero vyno degustacija. Pasak jo, jeigu žmogus nieko nesupranta apie vyną, tuomet jam nesvarbus nei jo skonis, poskonis, regionas ar gamybos būdas. Vaizdo prasme – taip pat.
Kalbėdamas apie analoginės fotografijos populiarumo šuolį, fotografijos ekspertas teigė, kad tai galima įvardinti kaip balansą tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos. Anot jo, mėgėjiškoje fotografijoje susidomėjimas analoginiais formatais kiek padidėjęs – grįžo vienkartiniai juostiniai fotoaparatai, o momentinė fotografija išgyvena renesansą, kurį paskatino „Fujifilm“, perėmusi lyderystę iš „Polaroid“.
Pasak G.Kavoliūno, nors mėgėjiškame fotografijos segmente pastaraisiais metais matomas atgimimas, profesionalioje srityje situacija išlieka kiek sudėtingesnė – juntamas specifinių formatų, medžiagų ir procesų stygius. „Mažai tikėtina, kad kažkada vėl bus galima nusipirkti „Cibachrom“ proceso fotopopieriaus ar jam apdoroti skirtų ryškalų. Visgi yra sričių, kurios ir profesionaliame gyvenime atgijo, tačiau tikrai nebepasieks dvidešimtojo amžiaus apimčių. Galima pastebėti analoginių kino juostų naudojimo atgimimą. Pavyzdžiui, populiarusis filmas „Openheimeris“ didžiąja dalimi buvo filmuotas 65 mm „Kodak“ kino juosta“, – situaciją komentavo fotografijos ekspertas.
Kalbėdamas apie aspektus, kurie traukia žmones prie analoginės fotografijos, fotografijos ir meno laboratorijos vedėjas išskyrė tai, kad ši vaizdo medija turi savitą šarmą ir charakterį, kurį galima palyginti su simfoniniu orkestru ar vinilinėmis plokštelėmis. Tačiau norint juos pajausti, reikia įgyti tam tikrą supratimą ir gebėjimus.
„Jei tikslas tiesiog uždokumentuoti atvaizdą ir užfiksuoti, kad aš ten buvau, tuomet jokio skirtumo, kokia technologija ar kuriuo fotoaparatu tas vaizdas užfiksuotas. Bet jei atsiranda supratimas, kaip ir vyno degustacijoje, koks kvapas ką nulemia, kokia spalva ką reiškia, kokio regiono ar kokio ūkio gaminys kokį charakterį turi, tada galima kalbėti apie tai, kokiu procesu, formatu, objektyvu fotografuoti, kad gautum kažką savito. Ne tik užfiksuotą vaizdą, bet ir tam tikrą specifinį medžiagiškumą ar vaizdo raišką“, – aiškino jis.
Pasak G.Kavoliūno, anksčiau fotografavimas buvo tarsi ritualas ir neatsiejamas šeimos įvykių palydovas. Tačiau vėliau, atsiradus kameroms mobiliuosiuose telefonuose, vaizdo fiksavimas gerokai supaprastėjo: fotografuojama bet kur, bet ką ir dažnai tai daroma neturint jokios priežasties.
Tuo tarpu analoginė fotografija, jo teigimu, brėžia ir tam tikras ribas – pavyzdžiui, juostoje telpa vos trisdešimt šeši kadrai. „Manau, kad analoginėje fotografijoje žmonės atranda susikaupimą, kadro apgalvojimą, išjaučia lėtąją fotografiją, nes vaizdas pasimato tik po tam tikro laiko nuo mygtuko paspaudimo. O tai įpareigoja fotografuoti atsakingiau ir stipriau įsijaučiant į kiekvieną akimirką“, – detalizavo jis.
Gurmaniško skonio lavinimas
Pasak G.Kavoliūno, analoginė fotografija tampa ir tam tikru gyvenimo būdu. „Vieniems tai būdas išsiskirti iš kitų, kitiems – kūrybinė raiška. Kiekvienas analoginėje fotografijoje gali rasti savitą poskonį – kitam nesuprantamą ir nesuvokiamą. Bet tai yra visai kitas skonis – priešingybė geram, ryškiam, kokybiškam ir techniškai tvarkingam skaitmeniniam vaizdui“, – kalbėjo jis.
Kaip neišnyko vinilinės plokštelės, pirties lankymo tradicija, įvairių skonių degustacija, taip išliks ir analoginė fotografija.
Paklaustas, ar dabartinį susidomėjimą analogine fotografija galima laikyti ilgalaike tendencija, G.Kavoliūnas pabrėžė, kad bent dalis fotografų šioje kūrybinėje terpėje tikrai liks.
„Kaip neišnyko vinilinės plokštelės, pirties lankymo tradicija, įvairių skonių degustacija, taip išliks ir analoginė fotografija. Ne masei, bet tam tikriems žmonėms, kurie supranta ar jaučia skirtumą tarp analoginio ir skaitmeninio vaizdo, tarp lėtosios ir skaitmeninės fotografijos. Išnyks tai ar ne, priklausys ir nuo pasaulinių fotomedžiagų gamybos korporacijų“, – analoginės fotografijos ateities tendencijas komentavo jis.
Fotografijos ekspertas įsitikinęs, kad šiuo metu išgyvename fotografijos kultūros virsmą, tačiau jis nėra visuotiniai patiriamas – tik su tam tikromis išlygomis.
„Virsmas vyksta tik tiems žmonėms ir fotografijos vartotojams, kurie supranta fotografijos skirtumus ir juos vertina. Fotografas, fotografuojantis ne skaitmena, turi galimybę rinktis savitą raišką ir specifinį procesą vaizdui fiksuoti, o tai reiškia ir daugiau ar mažiau laiko, skiriamo vaizdui sukurti“, – pasakojo fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas G.Kavoliūnas.
