Sekite 15min Google
Projekto autoriai Ieva Voroneckytė ir Vytenis Jakas sako, kad taip iškreipiama jų kūrinio prasmė, o bandymai susitarti su savivaldybe rezultatų neduoda. Tuo metu savivaldybė tikina, kad galerijai jokia žala nedaroma, o dekoracijų šalinti neketina.
Šiemet požeminėje perėjoje atsirado skeletų, dirbtinių voratinklių, pabaisų ir butaforinių nukirstų galvų. Menininkų teigimu, tokios dekoracijos čia įrengiamos jau penktus metus, o pastaraisiais metais portretai visiškai uždengiami.
„Veidasienės“ autoriai įsitikinę, kad problema nėra vien šventinis apipavidalinimas. Pasak jų, dešimtmetį kartu su miestiečiais kurtas meno kūrinys tapo laikinos pramoginės instaliacijos dalimi, nors jo pirminė idėja buvo visai kitokia.
-
Jautrus menininkės Agnės Kišonaitės eksperimentas parodė, kaip vaikai reaguoja į tėvų žodžius
-
Ką reiškia būti tėčiu kalėjime ir kokie stereotipai apie nuteistuosius dūžta – garso instaliacijoje Lukiškių kalėjime
-
Mūšio laukas dėl populiaraus Kauno traukos objekto likimo – sunaikinimą laikinai sustabdė tik teismas
Galeriją kūrė patys miestiečiai
„Veidasienės“ istorija prasidėjo 2016 metais. Tuomet požeminė perėja buvo apleista, išpaišyta įvairiais užrašais ir piešiniais. Menininkai I.Voroneckytė ir V.Jakas sumanė ją paversti vieta, kurioje miestiečiai galėtų įamžinti save ir savo artimuosius.
Projektą palaikė Marijampolės kultūros centras, savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba. „Galėjome viską padaryti dviese, tačiau mums buvo svarbu, kad kiekvienas norintis galėtų prisidėti savo atvaizdu, nuotaika, kūrybinėmis pastangomis ir noru keisti miesto aplinką“, – 15min pasakojo I.Voroneckytė.
Menininkai lankėsi mokyklose, darželiuose, muziejuose, jaunimo centruose, kūrybines dirbtuves rengė net įkalinimo įstaigoje. Vasaromis prie jų galėjo prisijungti ir atsitiktiniai praeiviai.
Taip ant perėjos sienų atsirado vaikų, ugniagesių, policijos pareigūnų, savivaldybės darbuotojų, turistų, benamių ir žinomų asmenybių portretai. Galerijoje įamžinti ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, prezidentas Kazys Grinius.
„Norėjome, kad žmogus čia atpažintų save, kaimyną ar artimąjį ir pajustų ryšį su vieta. Pradinė mintis buvo paprasta: žmonės labiau saugo ir puoselėja erdvę, prie kurios kūrimo patys prisideda“, – sakė menininkė.
Pasak jos, ilgainiui galerija tapo turistų lankoma vieta, į kurią marijampoliečiai atsiveda ir savo svečius. Tačiau pastaraisiais metais atsirado žmonių, abejojančių, ar verta čia įamžinti savo portretą.
„Vis dar sulaukiame norinčiųjų sukurti savo portretą, tačiau girdime ir nuogąstavimų, kad jis gali būti apipaišytas arba atsidurti siaubo dekoracijų aplinkoje“, – teigė I.Voroneckytė.
Vis dar sulaukiame norinčiųjų sukurti savo portretą, tačiau girdime ir nuogąstavimų.
„Vien išsaugoti nepaliestą dažų sluoksnį mums nepakanka“
Pirmą kartą dėl Helovino dekoracijų menininkė į Marijampolės kultūros centrą kreipėsi 2022 metų rudenį. Tuo metu ji buvo išvykusi iš Lietuvos, o apie pasikeitusią galerijos išvaizdą sužinojo iš savo studijų bičiulės, kurios portretas taip pat yra „Veidasienėje“.
Vėlesniais metais situacija kartojosi. I.Voroneckytė teigia ne kartą kreipusis į Kultūros centrą, o pastaruoju metu – ir oficialiais laiškais į savivaldybę.
Menininkės teigimu, iš pokalbių su atsakingais darbuotojais susidarė įspūdis, kad šie problemos neįžvelgia, nes požeminę perėją vertina kaip viešąją erdvę, kurią galima pritaikyti įvairiems renginiams.
Tačiau patiems kūrėjams svarbu ne tik tai, kad portretai laikinai paslepiami nuo lankytojų. „Portretai paslepiami, galerijoje sukuriama pirminiam sumanymui prieštaraujanti aplinka, o mūsų prieštaravimai nepakeičia sprendimų“, – sakė I.Voroneckytė.
Pasak jos, „Veidasienėje“ kiekvienas veidas reiškia konkretaus žmogaus istoriją, atminimą ir pagarbą. Todėl šalia jų atsirandančios butaforinės nukirstos galvos, skeletai ir kiti siaubo atributai menininkams atrodo nederantys su kūrinio sumanymu.
„Nemanome, kad dekoracijų rengėjai sąmoningai siekia ką nors pažeminti, tačiau jų sukurta aplinka, mūsų vertinimu, nedera su šios galerijos prasme. Vien išsaugoti nepaliestą dažų sluoksnį mums nepakanka. Svarbu ir tai, kaip kūrinys pateikiamas žmonėms“, – pabrėžė menininkė.
Vien išsaugoti nepaliestą dažų sluoksnį mums nepakanka.
Ji neslepia, kad miestiečių nuomonės skiriasi. Vieni dekoracijas toleruoja ir problemos nemato, kiti kreipiasi į menininkus, dėkodami už iškeltą klausimą.
„Neapsimetame kalbantys visos bendruomenės vardu. Tačiau svarbu, kad būtų išgirsti ir tie žmonės, kurie dalyvavo kuriant galeriją bei nesutinka su dabartiniu jos apipavidalinimu“, – sakė I.Voroneckytė.
Menininkė: siūlyta galeriją perkelti arba uždažyti
Spalio 22 dieną I.Voroneckytė susitiko su Marijampolės savivaldybės atstovais. Susitikime dalyvavo mero patarėjas ir už kultūrą atsakingos specialistės.
Pasak menininkės, nors pokalbis vyko mandagiai, susitarti nepavyko. Negana to, ji teigia išgirdusi svarstymų, kurie sukėlė dar didesnį nerimą dėl galerijos ateities.
„Mano prisiminimu, kelis kartus nuskambėjo svarstymai apie galerijos perkėlimą arba uždažymą. Reagavau ramiai, tačiau tokia kryptis man pasirodė nesuprantama. „Veidasienė“ buvo kuriama konkrečiai šiai vietai, kartu su žmonėmis ir per daugelį metų. Perkėlimas nėra paprastas techninis veiksmas, o uždažymas reikštų šio kūrinio sunaikinimą“, – pasakojo ji.
Mano prisiminimu, kelis kartus nuskambėjo svarstymai apie galerijos perkėlimą arba uždažymą.
Anot menininkės, susitikime taip pat svarstyta galimybė kitais metais jai pačiai prisidėti prie kitokio šventinio dekoravimo. Vis dėlto, pasak I.Voroneckytės, vien dekoracijų pobūdžio pakeitimas problemos neišspręstų.
„Dalis portretų autorių ir juose įamžintų žmonių nenori, kad jų atvaizdai taptų šventinės scenografijos dalimi“, – sakė ji. Menininkas V.Jakas taip pat nerimauja dėl galimo galerijos perkėlimo ar panaikinimo.
„Marijampolės portretų galerija „Veidasienė“ yra unikalus įvietinto bendruomeninio meno kūrinys. Jo savitumą kuria konkreti vieta, žmonių istorijos ir dešimtmetį augintas bendras darbas. Vien perkėlus portretų vaizdus ant kitos sienos, viso šio ryšio perkelti nepavyktų“, – teigė jis.
Savivaldybės 15min pasiteiravus, ar tokie siūlymai iš tiesų buvo išsakyti spalio 22 d. susitikime ir ar svarstoma galimybė galeriją panaikinti, savivaldybės administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja Neringa Tumelienė nurodė pati susitikime nedalyvavusi.
„Nedalyvavau susitikime, tačiau kiek žinau – nėra svarstoma uždažyti ar perkelti piešinius“, – teigė N.Tumelienė.
Savivaldybė: kūrinys nėra nei naikinamas, nei keičiamas
Neringa Tumelienė 15min pateiktame komentare pabrėžė, kad savivaldybė gerbia „Veidasienės“ autorių kūrybą ir supranta jų susirūpinimą.
Ji patvirtino, kad savivaldybės atstovai buvo susitikę su I.Voroneckyte, tačiau bendro sprendimo rasti nepavyko.
„Norime pabrėžti, kad viešojoje erdvėje esantis meno kūrinys nėra nei naikinamas, nei keičiamas ar kitaip modifikuojamas. Jis tik laikinai, maždaug dešimčiai dienų per metus, uždengiamas ir neeksponuojamas, požeminės perėjos erdvę pritaikant tradiciniam renginiui – Šviečiančių moliūgų parkui“, – teigė N. Tumelienė.
Pasak savivaldybės atstovės, ši iniciatyva Marijampolėje vyksta jau šeštus metus ir yra tapusi gyventojų pamėgta tradicija. Prie jos prisideda bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos, organizacijos, verslo atstovai bei pavieniai gyventojai.
Kasmet pasirenkama renginio tema, o požeminė perėja tampa bendros instaliacijos dalimi. Pasibaigus renginiui, dekoracijos pašalinamos ir portretai vėl atveriami lankytojams.
„Manome, kad laikinas meno kūrinio uždengimas kartą per metus, jo nepažeidžiant ir nekeičiant, nėra siekis sumenkinti jo meninę vertę ar autorių kūrybą. Tikime, kad viešosios miesto erdvės gali būti atviros skirtingoms kultūrinėms iniciatyvoms, o nuolatiniai meno kūriniai ir laikinos bendruomeninės instaliacijos gali sėkmingai sugyventi“, – komentavo N.Tumelienė.
Savivaldybė pripažįsta, kad susitarimo su menininkais kol kas nėra, tačiau dabartinių dekoracijų šalinti neketina.
„Savivaldybė išlieka atvira konstruktyviam dialogui ir gerbia menininkų teisę išsakyti savo poziciją. Tačiau, įvertinusi laikinos instaliacijos pobūdį, jos eksponavimo trukmę ir tai, kad pats meno kūrinys nėra pažeidžiamas, Savivaldybė šiuo metu nemato pagrindo šalinti instaliaciją“, – nurodė Komunikacijos skyriaus vedėja.
Savivaldybė šiuo metu nemato pagrindo šalinti instaliaciją.
Galerijai atnaujinti trūksta lėšų
Nesutarimai dėl Helovino dekoracijų – ne vienintelė „Veidasienės“ kūrėjams nerimą kelianti problema. I.Voroneckytės teigimu, 2023 metais nutrūko finansavimas kūrybinėms dirbtuvėms, per kurias galerija būdavo papildoma naujais portretais.
Anksčiau tokios dirbtuvės vykdavo vasaromis, iš pradžių trukdavo net dešimt dienų, vėliau – dvi ar tris.
„Tąkart išgirdau, kad projektas per brangus, todėl jo atsisakoma. Apie mažesnę apimtį ar trumpesnes dirbtuves su manimi nebuvo tariamasi“, – prisiminė menininkė.
Ji pabrėžė, kad galerijos papildymas naujais portretais ir jau esamo kūrinio priežiūra yra du skirtingi dalykai. Tačiau nutrūkus finansuotai veiklai sumažėjo ir galimybių nuosekliai rūpintis galerija. Paskutinį kartą didesnės apimties portretų retušavimo darbus I.Voroneckytė savo iniciatyva atliko 2024 metų vasarą.
„Pripažįstame, kad pastaraisiais metais priežiūros trūko. Tačiau norint išsaugoti kūrinį reikėtų sutarti dėl ilgalaikės priežiūros ir atsakomybės. Vien autorių asmeninio laiko ir lėšų nuolatiniam viešo kūrinio puoselėjimui ne visada pakanka“, – sakė ji.
Menininkai taip pat patvirtino neturintys atskiro oficialaus susitarimo su savivaldybe dėl galerijos priežiūros, išsaugojimo ir erdvės naudojimo.
Dėl autorių teisių ir kūrinio neliečiamybės jie kreipėsi į Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją LATGA ir gavo teisininkės nuomonę. Vis dėlto, pasak menininkų, norint įvertinti galimo galerijos panaikinimo teisėtumą reikėtų išnagrinėti kūrinio sukūrimo dokumentus ir kitas aplinkybes.
„Kodėl vieniems poreikiams patenkinti pasirenkama paslėpti kitų žmonių sukurtą rezultatą?“
Menininkai pabrėžia nesiekiantys uždrausti Helovino renginių Marijampolėje. Jų siūlomas sprendimas – siaubo dekoracijoms surasti kitą vietą, o galeriją palikti matomą.
I.Voroneckytė neslepia asmeniškai nepritarianti kraupioms, smurtinius vaizdinius naudojančioms dekoracijoms bendrose viešosiose erdvėse, kuriomis kasdien naudojasi ir vaikai. Tačiau pripažįsta, kad daliai gyventojų Helovino renginiai yra patrauklūs.
Mūsų bendras reikalavimas šiame ginče yra konkretus: nekurti siaubo scenografijos „Veidasienėje“.
„Mūsų bendras reikalavimas šiame ginče yra konkretus: nekurti siaubo scenografijos „Veidasienėje“. Norime išsaugoti portretų galerijos paskirtį ir pagarbų santykį su joje įamžintais žmonėmis“, – sakė ji.
V.Jakas atkreipė dėmesį ir į kitą aplinkybę. Spalio 22 dieną savivaldybės paskelbtame Šviečiančių moliūgų parko pristatyme buvo dėkojama prie renginio prisidėjusiems žmonėms už kūrybiškumą, bendrystę ir pastangas kuriant miesto aplinką. Pasak menininko, būtent tais pačiais principais prieš dešimtmetį buvo pradėta kurti „Veidasienė“.
Kodėl vieniems poreikiams patenkinti pasirenkama paslėpti kitų žmonių sukurtą rezultatą, o kilus nesutarimui pradedama svarstyti ir jo panaikinimą?
„Dabar girdime, kad Helovino scenografija tenkina dalies bendruomenės poreikius. Tačiau pati „Veidasienė“ gimė iš bendruomenės dalyvavimo. Kodėl vieniems poreikiams patenkinti pasirenkama paslėpti kitų žmonių sukurtą rezultatą, o kilus nesutarimui pradedama svarstyti ir jo panaikinimą?“ – klausė V.Jakas.
Kol kas menininkų ir savivaldybės pozicijos išsiskiria. Savivaldybė nemato pagrindo šalinti laikinų dekoracijų, o galerijos autoriai tikisi, kad ateityje šventinei scenografijai bus parinkta kita vieta ir pavyks susitarti dėl paties kūrinio priežiūros.
„Moliūgų parką kūrusių žmonių pastangos vertos pagarbos. Tos pačios pagarbos prašome ir „Veidasienę“ kūrusiems žmonėms. Bendrystė turėtų reikšti galimybę kurti išsaugant ir vertinant tai, ką kiti jau sukūrė“, – sakė V.Jakas.
