Apie tai, kaip gimsta didelės ambicijos, ir kas jauną žmogų į kulinariją patraukia nuo pat ankstyvų dienų – 15min pokalbis su Kipru.
– Kaip susidomėjote kulinarija?
– Į kulinariją mane patraukė šeima. Mano dėdė yra virtuvės šefas, jam priklauso restoranas, keli pusbroliai irgi dirba virtuvės šefais. Didžioji dalis šeimos vyrų – virėjai, tad turėjau gerus pavyzdžius nuo pat mažens.
– Gal pamenate, kokio amžiaus būdamas pradėjote eksperimentuoti virtuvėje?
– Gaminti pradėjau, berods, būdamas 7-rių. Tėvai jau tada nebijodavo manęs prileisti nei prie karštų orkaičių, nei puodų ar peilių – pasitikėdavo mano sąmoningumu.(juokiasi)
Mane labiausiai traukia prancūzų virtuvė. Ypač – prancūzų virtuvės filosofija. Prancūzai į maistą žiūri ne kaip į darbą, bet kaip į ritualą. Todėl jie nelaiko maisto gamybos darbine ruoša – jie tuo mėgaujasi.
Vėliau ėmiau žiūrėti daug „Youtube“ video kulinarinėmis temomis. Mano įkvepėjai – Gordonas Ramzis ir Markas Pierre White'as, kurie savo restoranus atidarė būdami labai jauni.
Žiūrėdamas jų laidas supratau, kad tai irgi yra mano aistra, kurios norėčiau siekti tolimesniame gyvenime. Trokštu atsidaryti nuosavą „Michelin“ lygio restoraną.
– Lietuvoje?
– Galbūt. Tačiau kol kas savo karjeros pradžią sieju ne su Lietuva. Pabaigęs mokslus čia galvoju vykti į Prancūziją, ten kurį laiką padirbėti, įgyti įgūdžių, susikurti reputaciją ir, galbūt, susitaupius kažkiek pinigų, atsidaryti savo restoraną.
– Kodėl karjerą norite pradėti būtent Prancūzijoje?
– Mane labiausiai traukia prancūzų virtuvė. Ypač – prancūzų virtuvės filosofija. Prancūzai į maistą žiūri ne kaip į darbą, bet kaip į ritualą. Todėl jie nelaiko maisto gamybos darbine ruoša – jie tuo mėgaujasi. Noriu tą patirti.
– Kur kulinarijos mokotės šiuo metu?
– Dabar esu pirmame profesinės mokyklos kurse. Čia mus mokina techninių dalykų, pavyzdžiui, kaip naudotis įranga virtuvėje, ką būtina žinoti apie galiojimo laikus, sezoniškumą ir t.t. Praktikos, t. y. progų padirbti realioje virtuvėje reikia ieškotis pačiam. Šefo darbas vandenlenčių parke „Elev8“ buvo viena tokių progų.
– Ar nebuvo sunku dirbti vasarą? Juk dauguma moksleivių nori ilsėtis po mokslų metų...
– Ne. Kai pati veikla tau prie širdies, tai ir darbas neapsunksta. O aš dirbau ir kaip virėjas, ir kaip padavėjas, tad ne tik stovėdavau virtuvėje, bet ir išeidavau prie staliukų pabendrauti su lankytojais. Jie ko ne visada pasakydavo: „Ačiū, buvo labai skanu. Grįšim“. Taip ir būdavo.
Man tikrai labai patiko dirbti tokioje vietoje. Nemanau, jog norėčiau dirbti kurioje nors kitoje vietoje negu virtuvėje.
– Ar turite kokį savo firminį patiekalą?
– Kol kas dar neturiu. Tačiau turiu vieną labai mėgstamą – Spaghetti carbonara, kurį esu gerai įgudęs gaminti. Tai – labai lengvas, greitas ir skanus patiekalas.
– Gamindamas namuose dažniausiai vadovaujatės kitų šefų receptais?
– Taip, didžiąją dalį patiekalų gaminu pagal receptus. Tačiau būna, jog sudedu kelis receptus į vieną, arba gamybos eigoje man viskas susikeičia, ir aš iš vieno pereinu į kitą, pavyzdžiui, iš pagrindinio kepsnio į troškinį ir t.t. Žodžiu, mėgstu improvizuoti.
– Galbūt galite rekomenduoti knygą, laidą ar filmą apie kulinariją mūsų, 15min, skaitytojams?
– Kaip tik neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą „Noma My Perfect Storm“ apie Rene Redzepi – danų virtuvės šefą, kurio restoranas tris metus iš eilės buvo išrinktas vienu geriausių pasaulyje.
Redzepi įkūrė tokį judėjimą, kurio esmė – gauti visų reikiamų ingredientų 100 km spinduliu. Viskas turi būti skandinaviška. Jeigu pas juos pusę metų žiema, ingredientų labai sunku gauti, jie sugalvoja įvairiausių alternatyvų – pušų spyglių padažų ir t.t. Tokios patirtys atveria vaizduotę – ką iš to, ką jau turi, galima pasigaminti.
